Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ji papurtė galvą:

— Neturiu kada.

— Tai nuolatos girdžiu, — pasakė.

— Ar, hm, Mei gamina maistą?

Didžiulė klaida. Džeko veidas pasikeitė. Jis vėl užsisklendė ir susirūpino.

— Ne, — atsakė. — Bent ne man, — pridūrė. — Na, eime.

— Taigi kaip namas? — pasiteiravo, kai jie įėjo į vidų.

— Jis man patinka, — sumelavo Liza. Tai geriausia vieta iš tų, kurias buvo apžiūrėjusi, bet tai dar nieko nereiškia.

— Jis patrauklus dėl daugelio dalykų, — pritarė Džekas. — Nedidelė nuoma, graži vieta, be to, galėtum vaikščioti į darbą pėsčiomis.

— Taip, — niūriai atsakė Liza, ir tai jį suglumino. — Ir kaskart sutaupyčiau svarą ir dešimt pensų.

— Tiek daug? Nežinojau, nes važinėju automobiliu...

— Kasdien po du svarus dvidešimt pensų.

— Maniau, kad...

— Tai vienuolika svarų per savaitę. O turint galvoje gyvenimo trukmę, susidaro visai nemenka sumelė.

Džekui stengiantis nutaisyti mandagią susidomėjusią miną, Liza pralinksmėjo. Juokdamasi išklojo savo įspūdžius apie bendravimą su bjauriąja Džoana. Paskui papasakojo apie kitas baisias apžiūrėtas vietas. Apie žmogų Lansdauno parke, leidžiantį savo naminei gyvatei laisvai šliaužioti po svetainę, namą Bolsbridže, tokį netvarkingą, kad atrodė, jog į jį buvo ką tik įsilaužta.

— Gali čia persikelti tuojau pat, — pasiūlė Džekas.

Jis atsistojo ir ėmė negrabiai žvanginti monetomis kišenėse. Toks elgesys Lizai buvo seniai pažįstamas. Vyrai taip elgiasi tada, kai mėgina sukaupti drąsą ir pakviesti ją išgerti. Ji matė jo akyse kovą, o jo kūnas buvo susirietęs, tarsi būtų ketinęs kažką pasakyti.

Paskubėk , nebyliai ragino ji.

Tada jo akys pragiedrėjo, ir įtampa dingo.

— Parvešiu tave atgal į viešbutį, — ištarė.

Liza viską suprato. Pajuto, kad traukia jį, bet numanė ir apie jo abejones. Ne tik todėl, kad jie kartu dirba, bet ir dėl to, kad jis palaiko ryšius su kita. Nesvarbu. Ji padirbės su juo ir įveiks jo prieštaravimus. Jai tas bus į naudą: priversdama Džeką įsimylėti ją, nebegalvos apie širdgėlą.

— Ačiū, kad radai man namus, — meiliai nusišypsojo.

— Buvo labai malonu, — atsakė Džekas. — Ir nesivaržyk, prašyk, kai tik ko prireiks. Padarysiu viską, kas mano galioje, kad tavo persikėlimas į Airiją būtų lengvesnis.

— Ačiū, — koketiškai šyptelėjo.

— Tu pernelyg užsiėmusi ir pernelyg svarbi „Kolin“, kad gaištum laiką buto paieškoms.

Ak.

Susiraičiusi ant kėdės Liza užsidegė cigaretę ir ėmė spoksoti pro viešbučio langą į Harkorto gatvę. Jai nedavė ramybės šiokia tokia kaltė. Tokia menka, kad buvo vos juntama, tačiau tai, kad ji išvis egzistavo, vertėjo susimąstyti. Tai dėl tos prakeiktos Ešling. Ji susinervino iki graudulio, kai Liza nušvilpė jos idėją.

Bet taip ir turi būti, nes Liza — redaktorė, o Ešling — juodadarbė ir jos pastumdėlė. Liza ne juokais išsigando, kai Džekas pranešė jai apie reklamos padėtį. Iš baimės ji visados pasidaro klastinga ir negailestinga.

Tą akimirką vidinis vidurius gniaužiantis siaubas sumažėjo. Nenugalimas jos optimizmas bylojo, kad suspindo viltis, jog visai įmanoma gauti visą reikiamą reklamą. Vis dėlto Lizos subinė svilo. Jei žurnalas patirs nesėkmę, Ešling gyvenimas nesugrius, o jos žlugs, tai buvo labai paprasta. Gerai, visi galvoja, kad ji — kalė, bet jie nesuvokia, kokia įtampa ją slegia.

Giliai atsidususi Liza išpūtė dūmų kamuolį: sutrikusios Ešling vaizdas ją suerzino ir vertė jaustis bjauriai.

Iki šiol ji įstengdavo sutramdyti savo jausmus. Lengvai juos nukreipdavo į geresnius dalykus, susijusius su darbu. Verčiau atgautų tą gebėjimą.

16

Kasdien paštu būdavo atsiunčiami kvietimai į visokius renginius — nuo naujų akių vokų pieštukų pristatymo iki parduotuvių atidarymo. Dėl jų nuožmiai konkuravo Liza su Mersedes, kuri iš jų turėtų tenai eiti. Liza, kaip redaktorė, turėjo pirmenybę. Bet Mersedes, madų ir grožio redaktorei, taip pat reikėjo leisti apsilankyti keliuose geruose pristatymuose. Ešling kaip kokia Pelenė buvo palikta prižiūrėti ūkio, o Triks trypčiojo pačiame grandinės gale, taigi vargu ar kada sulauks progos kyštelėti nosį į kokį nors vakarėlį.

— Kaip vyksta tas reklaminis renginys? — paklausė Triks Lizos.

— Stoviniuoji su grupele kitų žurnalistų ir keliomis įžymybėmis, — paaiškino Liza. — Pasišneki su kokiu svarbiu asmeniu, pasiklausai pristatymo kalbų.

— Papasakokite apie tą, į kurį ketinate eiti šiandien?

Parduotuvė Morocco atidaro pirmąjį savo filialą Airijoje.

Šis įvykis būtų mažai dominęs Lizą — Londone jau seniai atidaryta tokia parduotuvė, bet Airijos frančizės savininkė buvo laikoma labai svarbiu žmogumi. Į atidarymą, kuris buvo rengiamas karališkai prabangiame Ficviljamo viešbutyje, turi atskristi iš Londono pati Tara Palmer Tompkinson.

— Ar tenai duoda valgyti? — pasidomėjo Triks.

— Dažniausiai patiekiami užkandžiai. Nedideli sumuštiniai. Geriamas šampanas.

Tiesą sakant, Liza tikėjosi, kad bus ką užvalgyti, nes ėmė maitintis pagal naują planą: nuo septynių nykštukų dietos perėjo prie viešosios dietos. Galėjo valgyti ir gerti viską, ko tik geidžia, bet tik viešuosiuose renginiuose. Liza suvokė, kad svarbu išlaikyti liekną figūrą, bet nenorėjo būti paprasta dietos verge. Tiesiog nusistatė neįprastas mitybos ribas, taigi iššūkis visados išlikdavo naujas ir įdomus.

— Šampanas! — sušuko Triks prikimusiu dono Korleonės balsu.

— Jis patiekiamas, jeigu bendrovė turtinga ir jai net nebereikia reklamuotis žurnaluose. Gauni dovanų maišelį ir išeini.

— Dovanų maišelį! — Triks nušvito, išgirdusi, jog kai kas duodama ir veltui. Ko nereikia vogti, neįkliūvant į bėdą. — O kas būna tame dovanų maišelyje?

— Jo turinys priklauso nuo bendrovės, — Liza susiraukė. — Jei tai kosmetikos kompanija, dažniausiai gauni naujo sezono makiažo rinkinį.

Triks suspigo iš džiaugsmo.

— Tokia parduotuvė kaip Morocco turbūt dovanos rankinę...

— Rankinę! — Triks nėra dovanai gavusi rankinės daugybę metų , nuo tada, kai parduotuvės ėmė kabinti ant prekių elektroninius apsaugos žymeklius.

— Arba berankovę palaidinukę.

— Ak, Dieve! — iš susijaudinimo Triks pradėjo šokinėti. — Kaip jums pasisekė!

Paskui Triks ilgokai mąstė ir nekaltu tonu pasiūlė:

— Žinote, turėtumėt pasiimti kartu ir Ešling, — pagal griežtai nusistovėjusią tvarką Triks neturėjo jokių galimybių patekti į renginį, kol savo progos nebuvo išnaudojusi Ešling. — Ji — jūsų pavaduotoja. Jai reikėtų žinoti, kaip viskas vyksta, jeigu kada susirgtumėte.

— Bet... — lygus alyvuogių spalvos Mersedes veidas sunerimo dėl užuominos, kad į šventą žemę gali įsibrauti dar vienas žmogus. Tokiai daugybei žmonių dykai dalijami tik lūpų dažai.

Akivaizdus Mersedes susirūpinimas ir kaltės dėl Ešling likučiai tik padėjo Lizai apsispręsti.

— Gera mintis, Triks. Ką gi, Ešling, šiandien popiet keliausi su manimi. Na, — nenuoširdžiai pridūrė, — jei, žinoma, norėsi.

Ešling nemokėjo ilgai griežti ant ko nors dantį. Ypač kai reikalas susijęs su daiktais, dalijamais nemokamai.

— Ar norėsiu eiti? — ji nusivylė savimi, nes sušuko: — Labai norėsiu!

Liza valgė priešpiečius Klarenso viešbutyje su bestselerių rašytoja ir stengėsi ją prikalbinti, kad rengtų nuolatinę skiltį. Jai labai pasisekė. Ir ne tik todėl, kad moteris sutiko tai daryti už menką atlyginimą, nes Liza pažadėjo nuolatinę jos knygų reklamą žurnale, bet ir todėl, kad Liza beveik nepalietė priešpiečių. Ji pastumdė maistą po lėkštę ir suvalgė tik pusę vyšninio pomidoro ir kąsnelį trykštančios sveikata vištienos.