Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ji džiūgaudama grįžo į darbą ir ėmė naršyti savo paštą. Tada šalia jos stalo išdygo Ešling, su rankine ir švarkeliu.

— Liza, — susirūpinusi tarė. — Dabar pusė trijų, o mes kviestos trečiai valandai. Gal jau eitume?

Liza nustebusi pasišaipė:

— Pirma taisyklė: niekados nepasirodyk laiku. Visi tai žino! Tu — labai svarbus asmuo.

— Tikrai?

— Apsimesk, — Liza sugrįžo prie spaudos pranešimų šūsnies. — Bet po valandėlės pakėlė galvą ir išvydo ryte ją ryjančias Ešling akis.

— Po velnių! — šūktelėjo Liza, jau labai gailėdamasi, kad pakvietė Ešling.

— Atsiprašau. Tik bijau, kad viskas bus pasibaigę.

— Kas viskas?

— Sumuštiniai, dovanų maišeliai.

— Iki trijų niekur neisiu, ir daugiau manęs netrukdyk. Penkiolika po trijų Liza iš po stalo išsitraukė savo Miu Miu krepšį ir tarė tirtančiai Ešling:

— Eime!

Kelionė taksi per automobilių spūstį truko be galo ilgai, net Liza sunerimo, kad nebeliks nei sumuštinių, nei dovanų.

— Kas dabar? — suirzo ji, kai policininkas atkišo savo mėsingą leteną, rodydamas jiems sustoti.

— Antys, — trumpai atsakė vairuotojas.

Lizai svarstant, ar žodis „antys“ tik nėra koks nors riebus Dublino keiksmažodis, Ešling sušuko:

— Ak, tik pažvelkit, antys!

Nejaugi! Liza nustebo, paskui prieš apstulbusias jos akis per gatvę nukrypavo motina antis, o įkandin jos vorele nutipeno šeši ančiukai. Du policininkai buvo sustabdę eismą abiem kryptimis, kad ančių šeimyna saugiai pereitų gatvę. Jai buvo sunku patikėti tuo, ką matė!

— Taip būna kasmet, — Ešling akys spindėjo. — Antys peri kanale, o kai jaunikliai paauga, visi persikrausto prie ežero Stefen Grine.

— Jų šimtai. Visiškai užkemša eismą. Velniškai suerzina, — su meile tarė vairuotojas.

Sumautas miestas ... — atsiduso Liza.

Kai Liza ir Ešling išlipo prie Fitcviljamo viešbučio, į jas padvelkė šaltas, vėjuotas oras, o nedidelė anos savaitės karščio banga buvo tik tolimas prisiminimas.

Kojų vaškas nesugrąžina vasaros, liūdnai pagalvojo Ešling. Ji vėl įšoko į kelnes, nors dar vakar džiaugėsi galėdama pravėdinti, bent trumpai, ilgą vasarinį sijoną. Tada ji pamiršo orą ir, pagauta ekstazės, kumštelėjo alkūne Lizai.

— Štai! Tai jūsiškė moteris, kaip ten jos vardas? Tara Palmtri Jokimedudli.

Tikrai, tai buvo Tara Palmtri Jokimedudli, ji sukinėjosi ant šaligatvio priešais viešbutį, apsupta pašėlusiai spragsinčių fotografų būrio.

— Parodyk mums kojas, Tara, būk gera mergaitė, — ragino jie.

Ešling patraukė gatve, norėdama apeiti fotografų žiedą, bet Liza ryžtingai pasuko į pačią jų tirštymę.

— Oi, kas ji? — išgirdo Ešling.

Tada Liza pragydo:

— Taaaaraaaaa, brangioji, seniai nesimatėme.

Ji apipylė Tarą oro bučiniais, ir abi atsigręžė į fotoaparatus. Fotografai sustingo, liovėsi nepaliaujamai spragsėję, paskui pamatė auksu švytinčią moterį karamelės spalvos plaukais, besiglaustančią skruostais su Tara, ir su dar didesne aistra vėl ėmė pleškinti aparatais.

— Liza Edvards, vyriausioji žurnalo „Kolin“ redaktorė, — prisistatė Liza, sukiodamasi tarp fotografų. — Liza Edvards. Liza Edvards. Esu sena Taros draugė.

— Iš kur pažįstate Tarą Palmtri? — paklausė Ešling, žvelgdama į Lizą su pagarbia baime, kai ši sugrįžo prie jos, stovinčios nuošaliai ir visiškai ignoruojamos fotografų.

— Nepažįstu, — Liza nustebino ją šypsniu, — bet antra taisyklė byloja: niekados neleisk, kad tiesa užkirstų kelią gerai istorijai.

Liza nuskubėjo į viešbutį, įkandin jos nubidzeno ir Ešling. Jas pasitiko ir pasveikino du išvaizdūs vyriškiai. Vienas jų paėmė iš Ešling švarkelį, bet Liza gracingai atsisakė atiduoti savąjį.

— Galiu tau priminti ir trečią taisyklę, — suirzusi burbtelėjo Liza en route į priimamąjį. — Mes niekados nepaliekame savo švarkelio. Reikia sudaryti įspūdį, kad esi labai užsiėmusi, užbėgai tik kelioms minutėms ir kad tavo gyvenimas už šių sienų yra kur kas įdomesnis.

— Atsiprašau, — nuolankiai pasakė Ešling. — Nežinojau.

Kambaryje, kur vyko pristatymas, vaikštinėjančios kone permatomai liesos merginos, nuo galvos iki kojų apsirengusios Morocco vasaros kolekcijos drabužiais, pasiūlė joms pasirašyti svečių knygoje.

Liza atsainiai brūkštelėjo keletą žodžių, tada padavė rašiklį Ešling, švytėte švytinčiai iš džiaugsmo.

— Ir man? — cyptelėjo.

Liza sučiaupė lūpas ir perspėdama papurtė galvą. Nurimk!

— Atsiprašau, — sušnabždėjo Ešling, bet neįstengė susitvardyti ir kuo kruopščiausiai suraitė: „Ešling Kenedi, žurnalo „Kolin“ redaktorės pavaduotoja“.

Liza prancūzišku manikiūru žvilgančiu nagu perbraukė pavardžių sąrašą.

— Kaip jau supratai, ketvirta taisyklė, — tarė ji, — užmesk akį į svečių knygą. Pasižiūrėk, kas dalyvauja.

— Kad žinotume, su kuo susipažinti, — sumojo Ešling.

Liza dėbtelėjo į ją kaip į kvanktelėjusią.

— Ne! Kad žinotume, ko vengti!

— O ko mums reikia vengti?

Liza paniekinamai apsižvalgė po kambarį, kuriame knibždėte knibždėjo prielipų iš konkuruojančių žurnalų.

— Beveik visų.

Bet Ešling turėtų visa tai žinoti. O Lizai ką tik paaiškėjo, kad ji nesuvokia net svarbiausių dalykų. Labai sunerimusi sušnabždėjo:

— Tik nesakyk, kad niekada nesi dalyvavusi tokiuose pasistumdymuose. O ką veikdavai, kai dirbai „Moters namuose“?

— Mes beveik negaudavom kvietimų, — pasiteisino Ešling. — Tik ne į tokius žavius renginius. Mūsų skaitytojos buvo pernelyg senos. O gavus kvietimą į naujo medicinos prietaiso, prieglaudos projekto pristatymą ar kurį nors kitą renginį, kone visados eidavo Salė Hili.

Ešling nutylėjo, kad Salė Hili — apkūni ir senamadiška moterėlė, draugiška visiems. Ji visai nemokėjo ir nesistengė konkuruoti kaip „išsiblizginusi“ Liza ir nesilaikė jokių keistų, agresyvių taisyklių.

— Štai pažvelkit, — apimta pagarbios baimės, Ešling parodė į aukštą vyriškį. — Tai Martis Hanteris, televizijos programų vedėjas.

— Deja vu , — suprunkštė Liza. — Vakar jis dalyvavo Bailey nugėrime ir MaxMara pirmadienį.

Tai išgirdusi Ešling nugrimzdo į sielvartingą tylą. Į šį pristatymą ji dėjo labai daug vilčių. Norėjo palydėti Lizą, rūpintis ja, įrodyti esanti naudinga. Tikėjosi, kad pelnys taip geidžiamą Lizos pagarbą, nes turi reikalingos čionykštės informacijos apie garsius Airijos žmones — informacijos, kurios Liza, būdama anglė, tikriausiai nė negalėtų gauti. Bet Liza ją lenkė daugybe mylių, jau buvo nesvetima tarp garsenybių ir ją, regis, erzino nevykusios, saviveikliškos Ešling pastangos jai padėti.

Klajojanti padavėja stabtelėjo prie jų su padėklu. Maistas buvo priderintas prie Maroko temos: muskusas, marokietiškos dešrelės, sumuštiniai su ėriena. Keista, bet buvo siūloma degtinės. Ne visai marokietiška, bet Lizai buvo nesvarbu. Ji valgė kiek tilpo, bet neturėjo kada ant savęs niršti, nes be paliovos šnekėjosi su žmonėmis, neišleisdama iš akių Ešling. Liza aktyviai ir kerinčiai apdorojo kambarį kaip profesionalė, nors buvo ir keletas netikėtumų.

— Nieko naujo, nieko naujo, — atsiduso ji Ešling. — Ak, tie airių veltėdžiai — daugelis iš šių apgailėtinų nevykėlių atlekia, vos atidarius skardinę pupelių. Todėl galiu sklandžiai pereiti prie penktos taisyklės: pasinaudok švarkeliu kaip dingstimi išnykti. Kai kas nors ima įkyrėti, gali pasakyti, kad tau reikia į tualetą.