Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ešling šypsena išblėso.

— Juk... to nepasakei?

— Tikrai pasakiau, — prisipažino Kloda. — Man jau ganėtinai pakyrėjo tas purpurinis šūdausis ir visi tie siaubingi paiki vaikėzai, žeriantys moralus ir mokantys, kaip man gyventi.

— Ar Molė nusiminė?

— Ji atsigaus nuo smūgio. Taip jau nutinka. Ar aš teisi?

— Bet... bet... jai tik pustrečių metukų.

— Aš taip pat žmogus, — ėmė teisintis Kloda. — Ir aš turiu šiokių tokių teisių. Ir jau buvau beišeinanti iš proto, prisiekiu, buvau ties pamišimo riba.

Ešling sutrikusi susimąstė. Galbūt Kloda ir teisi. Kiekvienas juk tikisi, kad motinos atsisakys dėl vaiko visų savo norų ir reikmių. Tikriausiai tai nėra labai teisinga.

— Kartais, — sunkiai atsiduso Kloda, — tiesiog svarstau: kokia mano gyvenimo prasmė? Mano diena — tai Kreigo vežiojimas į mokyklą, Molės — į vaikų darželį ir atgal, Kreigo — į origamio pamokas... Esu vergė.

— Bet vaikų auginimas — svarbiausias iš visų darbų, — paprieštaravo Ešling.

— Tačiau aš nebendrauju su jokiu suaugusiu žmogumi. Nebent su kitomis motinomis, tačiau jos labai konkuruoja tarpusavyje. Ar gali tai suprasti: „Mano Tomas daug stipresnis už jūsų Kreigą“. Kreigas niekados nieko nemuša, o tas velnio vaikas Tomas Higinsas panašus į jaunesnįjį Rembo. Tai labai žemina! — ji įbedė niūrų žvilgsnį į Ešling. — Skaitau žurnaluose straipsnius apie konkurenciją darbe, bet tai, kas dedasi motinų ir kūdikių grupėje, su niekuo nepalyginsi.

— Jeigu tave tai nors kiek paguos, prisipažinsiu: visą šią savaitę iki šleikštulio nerimauju, nes turiu parašyti straipsnį apie salsos pamoką, — tarė Ešling. — Tiesą sakant, dėl to naktį negaliu sudėti bluosto, — ir galutinai nukreipdama pokalbį tyliai pridūrė: — Bet svarbiausia, kad turi Dilaną.

— Ak, mano santuoka rožėmis klota, kaip kad gali atrodyti.

Ešling taip neatrodė.

— Suprantu, jog turi taip sakyti. Tokia taisyklė, suprantu, kaip ji veikia. Ištekėjusioms moterims tiesiog neleidžiama prisipažinti, kad jos eina iš proto dėl savo vyro, nebent yra ką tik ištekėjusios. Suburk ištekėjusias moteris, ir jos pradės varžytis, kuri labiausiai apšmeiš savo sutuoktinį. „Maniškis palieka purvinas kojines ant grindų“, „O manasis niekada nepastebi, kad buvau kirpykloje ir pasikirpau plaukus“. Man regis, tavo laimė tave tik trikdo.

Kai jos išėjo į saulėtą gatvę, Ešling išgirdo šūktelint pažįstamą balsą: „Salmanas Rušdis, Džefris Arčeris ar Džeimsas Džoisas?“

Džoi.

— Ką taip anksti čia veiki?

— Dar nebuvau atsigulusi. Sveikos, — Džoi atsargiai linktelėjo Klodai. Beje, Kloda ir Džoi nemėgo viena kitos. Pasak Džoi, Kloda buvo pernelyg išlepusi, o Klodą piktino jos artima draugystė su Ešling.

— Taigi, rinkitės, — paragino Džoi. — Salmanas Rušdis, Džefris Arčeris ar Džeimsas Džoisas?

— Gyvas ar jau yrantis Džeimsas Džoisas?

— Yrantis.

Ešling susimąstė apie baisų savo pasirinkimą, o Klodos veidas buvo tikras apleisto išorinio pasaulio paveikslas.

— Džeimsas Džoisas, — galų gale nusprendė Ešling. — Gerai, karve. Geris Adamsas, Tonis Bleras ar princas Čarlzas?

Džoi susiraukė.

— Aaaak! Na, tikrai ne Tonis Bleras. Ir ne princas Čarlzas. Matyt, pirmasis.

Ešling atsigręžė į Klodą.

— Tavo eilė.

— Ką turiu daryti?

— Išvardyk tris baisuoklius vyriškius, ir mes turėsime pasirinkti, su kuriuo permiegosim.

Kloda delsė.

— Kodėl?

Ešling ir Džoi susižvalgė. Iš tikrųjų kodėl?

— Nes tai... hm... juokinga.

— Man reikia eiti! — išgelbėjo padėtį Džoi. — Deja, ketinu mirti. Pasimatysim vėliau. Kelintą valandą einame į „Upės“ klubą?

— Susitiksiu su Liza devintą.

— Draugauji su tais, kurių nepažįstu, — Kloda nulydėjo Džoi apmaudžių žvilgsniu. — Su ja ir tuo Tedu. O aš palaidota gyva.

— Gal eitum kartu su mumis? Kviečiu.

— Galėčiau. Manai, negalėčiau? Dėl įvairumo su vaikais galėtų pabūti ir Dilanas.

— O gal vestumeisi ir Dilaną?

18

Ešling klydo: Markas Valentainas jai nepaskambino. Kaip gaila. Visą savaitę atsakiklis gūžėsi jos bute, tarsi jam būtų kėlusi pavojų nesprogusi bomba. Kai parėjusi namo pamatydavo blyksinčią raudoną lemputę, jai širdis pašokdavo iki pat gerklės. Tačiau tai būdavo tik Cormac pranešimai: vienas informavo, kad dėžė nudžiūvusioms šakoms bus pristatyta antradienį, kitas — kad ta dėžė bus išvežta penktadienį. Bet iš Marko Valentaino — nė žodelio. Ir šeštadienį vakare, kai grįžo prisibasčiusi su Kloda po parduotuves, ji žinojo, kad jo žinutės neras.

Bet lakuodamasi nagus (nepagailėdama lako ir pirštams) šviesiai mėlynu laku koncerto „Upės“ klube garbei, sumojo esant nedidelę galimybę, kad Markas ją pastebės tarp žiūrovų. Bet ir vylėsi, kad taip nebus, tikrai vylėsi. Dienos laimikis buvo išskleistas ant lovos: šviesiai mėlynos Kaprio kelnės, stulbinančios basutės, balta surišama per liemenį palaidinukė. Gal jai nederėtų taip rengtis šįvakar — ar po tokio sėkmingo pabėgimo protinga gražiai atrodyti?

Bet kad veide pasirodytų pyktis, ji turėtų nusipjauti nosį. Tenai bus ir kitų žmonių, taigi reikia galvoti ir apie juos.

Devintą valandą pasirodė Tedas su Džoi. Džoi pagyrė madingą pastelinį Ešling žavesį, o Tedas susijaudinęs sušnabždėjo:

— Mano pelėda neturi žmonos. Šūdas, tai blogai. Mano žmona neturi nosies. Ne! Šlamštas, šlamštas, šlamštas!.. Galėtume likti namie, — verksmingai pasakė. — Ketinu būti baisus. Dabar žmonės deda į mane viltis. Kai neturėjau gerbėjų, buvo kitaip. Mano pelėda neturi nosies...

Ešling jau lašino jam ant liežuvio gelbėjimo vaistus, įtrynė smilkinius levandų aliejum ir po nosimi pakišo Ramybės maldą.

— Perskaityk, jeigu tai nepadės, pereisime prie kitko.

— Atnešk man laimės Budą, — paprašė jis beviltiškai dejuodamas ant sofos.

— Kaip pusiau žmogus, pusiau barsukas? — paklausė Ešling Džoi, kai jos vilko statulėlę Tedui.

— Mikas gyvena gerai.

Matyt, reikalai rimti, jei Džoi pavadino pusiau žmogų, pusiau barsuką tikruoju vardu. Netrukus jie jau kartu lankysis apželdinimo centruose.

Patrynęs laimės Budą, Tedas atkuto, ištraukė guodžiančią Taro kortą ir išklausė savo horoskopą (nors Tedas buvo Skorpionas, Ešling paskaitė apie Aviną, nes Skorpiono horoskopas jai pasirodė ne itin sėkmingas).

— Šįvakar judu turite elgtis nepriekaištingai, — perspėjo Ešling. — Būkite labai dėmesingi ir mandagūs Lizai.

— Tegu ji nemano, kad iš manęs sulauks ko nors ypatinga, — ėmė šiauštis Džoi.

— Ar ji visiška kalė? — paklausė Tedas.

— Ne visai. Šiaip ar taip , ne visada , bet gudri ir sukta. Sukčiausia iš visų. Eime.

Šaunioji trijulė čiauškėdama nudundėjo laiptais. Jiems kėlė nuotaiką nuostabus šeštadienio vakaro pojūtis, tarsi stovėtų šviesios savo ateities prieigose. Juos įkvėpė viltis, kad nuo šiol jų gyvenimas atsiskleis visu grožiu.

Benamis vaikinukas sėdėjo lauke ant šaligatvio, prisidengęs savo amžinąja oranžine antklode, jau praradusia spalvą. Ešling nuleido galvą: kaskart jį pamačiusi jausdavo pareigą duoti jam svarą, bet toks veiksmas jau buvo pradėjęs ją piktinti ir žeisti. Paskui pažvelgė į jį, bet jis nė nežvilgtelėjo jos pusėn. Skaitė knygą.

— Palaukit, draugužiai, aš tik noriu... — ji nubidzeno pas jį.