Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Kiek pagalvojusi, Džoi sunkiai atsiduso:

— Dezas O’Konoras.

— Ji ne tokia ir bloga, — sumurmėjo Džoi Ešling, joms susiradus kelias kėdes.

Tedas vaidino pirmas, ir nors tai buvo tik trečias jo spektaklis, jis jau turėjo nemažą būrį gerbėjų. Jam visai nevertėjo pasiduoti jausmams Ešling bute. Kai jis pradėjo spektaklį šūksniu publikai: „Mano pelėda išvyko į Vakarų Indiją“, garsiai pragydo kokios šešios dešimtys studentiškų balsų: „Į Jamaiką?“

— Ne, — atsakė Tedas, ir keli balsai uždainavo choru kartu su juo: „Ji išvažiavo savo noru“.

Tedas buvo sugalvojęs apie pelėdas daugybę naujų sąmojų, jie publikai labai patiko.

— Kaip vadinsite juokingą pelėdą? Juokdare!.. O kaip vadinsite kvailą pelėdą? Idiote!.. O kaip — kvailą pelėdą, lendančią prie merginos, kuriai nepatinka? Besiperšanti idiote!.. O dabar šiek tiek politikos. Tas Čarlis Hogis. Iš kur jis ištraukė visas tas pelėdas?

Nors daugelis žiūrovų raitėsi iš juoko, Liza kiaurai permatė Tedą.

— Žinau, kad jis — tavo draugas, tačiau jis panašus į naują imperatorių, vilkintį Hugo Bosso kostiumą, — kandžiai tarė ji.

— Jis tai daro tik norėdamas susirasti merginą, — nuolankiai paaiškino Ešling.

— Tada gal ir gerai, — Liza puikiai žinojo, kad tikslas pateisina priemones.

Po Tedo vaidino dar du komikai, paskui turėjo pasirodyti Markas Valentainas. Regis, pasikeitė cheminė oro sudėtis, nes oras tarsi įsielektrino nuo intriguojamo laukimo. Kai jis galų gale išėjo į sceną, publiką ištiko isterija. Ešling su Liza atsisėdo tiesiai ir susikaupė, bet kiekviena dėl skirtingų priežasčių.

Markas Valentainas, kaip komikas vyras, buvo keistas žvėris. Jo vaidyboje nebuvo jokių užuominų apie masturbaciją, pagirias ar Ulriką Džonsoną. Labai nenormalu. Bet jis vaidino žmogų, gluminamą šiuolaikinio gyvenimo. Žmogų, kuris užbėga į prekybos centrą, nes nebeturi sviesto, ir susipainioja, nes neįstengia apsispręsti, kokį pirks: tepamą, dietinį, sūdytą, nesūdytą, be riebalų, liesą ar kažkokį apgaulingą mišinį, kuris tik dedasi esąs sviestas. Markas buvo kerintis ir patrauklus, jei toks gali būti strazdanotas žmogus. Sutrikęs ir pažeidžiamas. Ir buvo puikiai sudėtas. Ešling sunerimusi visa tai įtraukė į sąrašą.

Ji paskubomis išvardijo priežastis, dėl kurių atstūmė Marką Valentainą. Pirmoji: jo entuziazmas. Visai neseksualios šviesios akys ir cinizmo stoka. Liūdna, bet tiesa. Antroji: jo strazdanos. Trečioji: jis labai geidė jos. Ketvirtoji: kvailas jo vardas.

Bet kol ji spoksojo į jį, žirgliojantį ilgomis kojomis ir atstačiusį plačią krūtinę, suvokė, kad jai gresia mirtinas pavojus pažeisti taisyklę „žmogus scenoje“. Be to, ją skatina ir neištesėtas jo pažadas paskambinti. Tai buvo lemtingų aplinkybių derinys. Aš neketinu taip pasielgti , pasakė ji sau, neketinu taip pasielgti... Tarsi būtų sukišusi pirštus į ausis ir tarusi: „LIALIALIA negirdžiu tavęs, negirdžiu tavęs...“

— Snaigės! — ištarė Markas, tirdamas kambarį plačiai atmerktomis akimis. — Sakoma, kad nėra dviejų vienodų.

Jis išlaukė pauzę, paskui sušuko:

— Bet iš kur jie žino ?

Publikai krintant iš juoko nuo kėdžių, jis sumišęs paklausė:

— Ar jie jas visas palygino? Ar patikrino ?

Paskui jis perėjo prie kitos temos.

— Norėjau pakviesti į pasimatymą vieną jauną damą, — ėmė pasakoti Markas apsvaigintai publikai.

Gal tai aš , pamanė Ešling.

Jis pradėjo vaikštinėti po sceną, lyg būtų įsigilinęs į savo mintis. Kabančios virš galvos lempos apšvietė kietus jo šlaunų raumenis.

— Bet kai paprašiau tos jaunos damos telefono numerio, ji tarė: „Jis yra knygoje“. Problema ta, kad nežinojau jos vardo, o kai paklausiau, ši atsakė... — jis nutilo ir, meistriškai išlaikęs pauzę, vėl prašneko: „Ak, jis taip pat yra knygoje“.

Prasiveržė juokas, bet jame buvo girdėti užuojautos gaidelė, tarsi žiūrovams būtų paglostę širdį, kad ne jiems vieniems taip nutinka.

— Taigi nusprendžiau veikti šiek tiek akiplėšiškai, — jis negrabiai išsiviepė, ir visi suskydo. — Pamaniau, paseksiu Ostino Pauerso pavyzdžiu ir paprašysiu, kad jaunoji dama pati man paskambintų. Tad užrašiau savo vardą ir telefono numerį ant popieriaus skiautės ir tada paklausiau savęs: o ką tokiu atveju pasakytų Ostinas Pauersas, — jis užsimerkė ir pridėjo pirštus prie smilkinių, vaizduodamas, jog bendrauja su Ostinu Pauersu. — Ir ūmai supratau. Bellez-moi! — sušuko Markas. — Mandagu, gražu, protinga. Kuri moteris įstengtų atsispirti? Bellez-moi!

Aš išgarsėjau. Ešling, apimta isterijos, labai norėjo atsistoti ir visiems tai pasakyti.

— Ir spėkit, kas įvyko? — Markas žvalgėsi po publiką, nutaisęs mielą, paiką veido išraišką. Tarp jo ir kiekvieno žiūrovo buvo užsimezgęs stiprus ryšys. Žmonės veržėsi prie jo pilni meilės, o jis tempė tylą iki aukščiausio taško, laikydamas publiką savo strazdanotame delne. — Ji taip ir nepaskambino!

Nėra abejonių, Markas Valentainas buvo nevykėlis, bet žvaigždė.

Vos tik jis paliko sceną, Liza pašoko iš savo kėdės. Jis jau buvo atsisakęs susitikti su ja per priešpiečius, kai Triks paskambino jo agentui, bet Liza vylėsi, jog ypatingas meilikavimas ir jos asmenybės žavesys pakeis jo nuomonę. Ešling matė, kaip ji užstojo jam kelią scenos gale, ir ėmė svarstyti, ar turėtų eiti iš paskos. Nenorėjo prisiartinti prie Marko pernelyg arti, kad jos nepastebėtų. Kad jis pagalvotų... Bet Tedą buvo apgulę gerbėjai, o Džoi ką tik išvydo pusiau vyrą, pus... Miką , besišnekantį su kita moterimi, ir nulėkė aiškintis. Kiek pasėdėjusi viena, Ešling atsistojo.

Ji smalsiai žiūrėjo, kaip Markas žvelgia į gražbyliaujančią Lizą. Jis buvo pakreipęs galvą, turėjo keistą, bet žavų įprotį klausytis pražiota burna. Paskui Liza nutilo, ir pradėjo kalbėti jis. Vidury pokalbio, kuris labai panėšėjo į atsisakymą, jis ūmai liovėsi šnekėjęs, nes jo akys susidūrė su Ešling akimis.

— Sveika, — prasižiojo jis ir apdovanojo ją plačia šypsena, nenuleisdamas nuo jos šiltų akių. Tarsi mudu šiek tiek suprastume vienas kitą, sutrikusi pagalvojo Ešling. Jis mano, jog atėjau čionai specialiai dėl jo spektaklio.

Jis dar truputį pasikalbėjo su Liza, bet nuolatos vogčiomis žvilgčiojo į ją, paskui atsisveikindamas palietė Lizos ranką ir priėjo prie Ešling.

— Sveika dar kartą.

— Labas.

— Ką čia veiki?

Ji tylėjo, pakėlė akis, kurios slėpėsi po blakstienomis, ir nusišypsojo.

— Maniau, kad vaidins Meisis Grėjus. Velnias! — susizgribo ji . Aš flirtuoju su juo.

Jis supratingai nusijuokė.

— Ar patiko vaidinimas?

— Aha, — ji linktelėjo galvą ir vėl pasižiūrėjo pro blakstienas.

— Ar kada leisies nuvesdinama kur nors išgerti?

Dabar tai bus jai pamoka. Ji buvo tarsi triušis, apakintas priekinių žibintų šviesos, atkandusi daugiau, nei gali sukramtyti. Štai taip.

Negaliu jo geisti tik todėl, kad yra garsus ir kad visi juo žavisi. Atrodysiu labai paviršutiniška.

— Gerai, — balsas nusprendė prabilti be jos leidimo. — Paskambink man.

— Tavo telefono numeris?..

— Turi jį.

— Dėl viso pikto, užrašyk jį dar sykį.

Markas ėmė vaidinti pantomimą, plekšnodamas per save, tuščiai ieškodamas rašiklio ir popieriaus.

Laimė, Ešling rankinėje turėjo mažą raštinės reikmenų rinkinį. Ant lapelio, išplėšto iš bloknoto, brūkštelėjo savo vardą ir telefono numerį.