Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Nors Lizai tokie dalykai buvo svetimi, šioje netikėtoje siurrealistiškoje vestuvių puotoje ji pajuto, tarsi juos būtų palietusi Dievo ranka.

Sekmadienio rytą jie pabudo susipynę kūnais. Oliveris įsisodino ją į automobilį ir galvotrūkčiais nušvilpė greitkeliu į Alton Tauersą. Čia jie praleido kiaurą dieną, drąsindami vienas kitą pasivažinėti pavojingais atrakciono geležinkeliukais. Ji labai bijojo, bet ryžosi išbandyti „Nemezidės kelionę“, nes nenorėjo parodyti, kad bijo. O kai ji truputį pažaliavo ir susvaigo galva, jis nusijuokė ir tarė:

— Per daug, gražuole?

O ji atkirto, kad sutrikusi jos vidinė ausis. Oliveris tuo suabejojo. Jis domėjosi ja labiau nei kuris kitas vyriškis. Jis buvo panašus į ją, net per daug panašus.

Paskui jie grįžo į namus, suvalgė picą ir šoko į lovą. Pirmasis jų pasimatymas truko šešiasdešimt valandų ir baigėsi tada, kai pirmadienio rytą jis pametėjo ją į darbą.

Iki trečios išvykos jie jau buvo oficialiai įsimylėję.

Per ketvirtąją Oliveris nusprendė nusivežti ją į Perlį supažindinti su savo mama ir tėčiu. Liza manė, kad tai fantastiškas ženklas, bet vėliau jis tapo juodviejų pražūtimi. Viskas ėmė aiškėti, kai, praėjus maždaug pusantros valandos nuo kelionės pradžios, Oliveris pasakė:

— Abejoju, ar tėtis bus grįžęs iš darbo.

— O ką jis veikia? — Liza anksčiau apie tai nesiteiravo, nes jai atrodė, jog tai nesvarbu.

— Jis — gydytojas.

Gydytojas!

— Kokios srities gydytojas?

Kelių higienos gydytojas — kitaip tariant, gatvių šlavėjas?

— Apylinkės gydytojas.

Priblokšta ji neteko žado. Meiliai galvojo apie Oliverį kaip apie kiek storžievišką žmogų, o paaiškėjo, kad jis — viduriniosios klasės atstovas, taigi ji — šiokia tokia prasčiokė. Todėl dabar jokiais būdais negalės parodyti jam savo tėvų.

Likusį kelionės laiką ji vylėsi ir meldėsi, kad, nors jo tėtis — gydytojas, jie galbūt nėra turtuoliai. Bet kai Oliveris privažiavo prie didelio keturkampio namo, netikri Tiudorų epochos langų vitražai, austriškos Lauros Ešli užuolaidos ir gausybė dailės mažmožių ant palangių bylojo, kad jo šeimai pinigų netrūksta.

Prieš jiems išlipant Liza įsivaizdavo, kad Oliverio mama yra storašlaunė, geraširdė moteris su juokingais batais, per pusryčius gerianti Red Stripe ir spigiai kikenanti: „Chiii! Chiii! Chiii!“ Bet kai ji atidarė duris, atrodė it karalienė. Šiek tiek tamsesnės odos, tačiau su garbanų šalmu, vilkinti tvarkingus Marks & Spencer skudurus. Šiuolaikiškos ir teisingos išvaizdos.

— Malonu susipažinti, brangioji, — ji kalbėjo Londoną supančių grafysčių akcentu, ir Liza pajuto, kaip jos pasitikėjimas savimi po truputį silpsta.

— Labas, ponia Livingstoun.

— Vadink mane Rita. (eikite. Tėtis šiek tiek vėluos, nes dalyvauja operacijoje, bet turėtų netrukus pasirodyti.

Jie buvo nuvesti į puikiai apstatytą svetainę, o kai Liza išvydo, kad nuo minkštų baldų buvo nuimta plastikinė danga, ją ištiko galutinis smūgis.

— Arbatos? — linksmai pasiūlė Rita, glostydama aukso spalvos labradorą, pasidėjusį galvą jai ant kelių. — Lapsang Suchong ar Earl Grey ?

— Nesvarbu, — burbtelėjo Liza. Ir kokie tie apylinkės gydytojo arbatpinigiai?

— Ne to tikėjausi, — sušnabždėjo Liza, neįstengdama susitvardyti, kai juodu su Oliveriu liko vieni.

— O ko tikėjaisi? Kad tėtis valgys ryžius su žirniais, gers romą, — tarė Oliveris tobula Karibų šnekta, — ir šoks verandoje pagal būgnų mušamą ritmą?

Būtent! Tik dėl to ir atvažiavau.

— Ne, mieloji, — ūmai jis prašneko BBC karo laikų kalba. — Nes mes brrrritai!

— Kaip man sakydavo, tikrasis mūsų vardas yra Baunti arba Šokoladiniai ledai, — tarė Rita, pasirodžiusi su padėklu, ant kurio buvo lėkštė su nesaldžiais paprastais naminiais sausainiais.

— Ko-kodėl? — sumišo Liza.

— Rudi iš išorės, bet balti iš vidaus, — ji blykstelėjo saldžia šypsena. — Todėl mano šeima mus taip ir vadina. Ir mūšio nelaimėsi, nes mūsų nepakenčia ir baltaodžiai kaimynai! Jie pasakė, kad, mums čia atsikėlus, jų namo vertė krito dešimčia tūkstančių svarų.

Staiga ji spigiai nusijuokė:

— Chiii! Chiii! Chiii!

Ir tas juokas visiškai nederėjo prie jos M&S išvaizdos.

Liza pajuto, kad jos apmaudas ištirpo kaip cukrus, kurio neįsidėjo į arbatą. Na, kol kaimynai jaus jiems neapykantą, tol reikalai bus puikūs, ar ne? Dabar jie atrodė jai nebe tokie bauginami.

Per penktą pasimatymą Oliveris su Liza pasišnekėjo, kad jiems reikėtų apsigyventi kartu. Per šeštą toliau tyrinėjo savo ketinimus. Septinto pasimatymo metu jie nuvažiavo su furgonu iš Bartersi į Vakarinį Hempstedą ir grįžo atgal, nes iš Lizos buto į jo namus reikėjo pargabenti milžinišką drabužių spintą.

— Turėsi atsisakyti kai kurių drapanėlių, gražuole, — sunerimo jis. — Kitaip mudviem reikės nusipirkti didesnį butą.

Vėliau Liza suprato, kad tikriausiai jau tada buvo pasirodę ženklų, jog ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Tačiau tuo metu jų nepastebėjo. Viskas puikiau klostytis ir negalėjo. Regis, jis iš tikrųjų rūpinosi ja ir priėmė tokią, kokia yra, — su visomis ambicijomis, energija, vizijomis ir baimėmis. Liza manė, kad jie panašūs. Jauni, energingi, ambicingi, nugalintys visus sunkumus.

Be to, giminingos sielos sąvoka buvo labai madinga, neseniai atkeliavusi iš Los Andželo. Dabar Liza didžiavosi turinti tą giminingą sielą.

Kai jie apsigyveno kartu, Liza perėjo į Femme ir netrukus pradėjo dirbti redaktorės pavaduotoja. Naujasis jos darbas sutapo su tuo, kad visi pradėjo graibstyte graibstyti Oliverį. Nors jo dažnai nemėgdavo kaip žmogaus (daugeliui jis atrodė šiek dek per sunkaus būdo), staiga visi žurnalai ėmė dėl jo peštis ir varžytis. Oliveris dirbo visiems vienodai, kol Lilė Hedli Smit pažadėjo išspausdinti vieną jo nuotrauką ant kalėdinio Panache viršelio, bet paskui apsigalvojo.

— Ji nesilaikė žodžio. Niekados nebedirbsiu Panache arba Lilei Hedli Smit, — pareiškė Oliveris.

— Iki kito karto, — nusijuokė Liza.

— Ne, — jo veidas buvo rimtas. — Niekados.

Ir nedirbo net tada, kai Lilė, tarsi atsiprašydama, nusiuntė jam airių volfhaundo šuniuką. Liza buvo nepaprastai sužavėta. O jis buvo labai principingas ir valingas, tikras idealistas.

Bet tai buvo anksčiau, kol jis savo nenuolaidumo ir nelankstumo dar nebuvo nukreipęs į ją. Kai taip įvyko, Liza nustojo žavėjusis.

21

Fantastišku sekmadieniu negalėjo pasigirti ir Ešling.

Prabudo virte virdama iš laukimo, susijusio su Marku Valentainu. Jai buvo neramu, jautėsi puikiai pasirengusi pasimatymui, flirto protrūkiui, meilikavimams. Labai aiškiai kažko norėjo... Visą rytą slankiojo lyg apspangusi, apimta šilumos, o jos teigiami gebėjimai laukė progos pasireikšti. Tačiau kai diena ėmė pamažu slinkti vakarop, vidinę jos šypseną pakeitė susierzinimas. Norėdama prastumti laiką ir išlieti energijos perteklių, šiek tiek apsikuopė.

Markas juk nesakė, kada paskambins. Ji nusivylė ne todėl, kad buvo atstumta, o todėl, jog praleido gerą progą. Nors iš tikrųjų ir nebūtų galėjusi pasakyti, kad geidžia jo, bet atrodė, kad galbūt. Žinoma, ji troško sau geriausio. Jautėsi, tarsi nebūtų jokios išeities, ir tai buvo negerai.

Tik pažvelk į mane , nusivylusi galvojo ji, smarkiai šveisdama vonią. Jau buvau patekusi į tokią padėtį. Laukusi vyriškio skambučio. Per vėlai suprato, kad jai labai patiko tas trumpas laikotarpis, kai nebesikrimsdavo dėl vyriškio ir dar nebuvo prisirišusi prie kito. Taip man ir reikia , nes buvau ganėtinai paviršutiniška , įsimylėdama aktorių.