Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Dar jo nematydama, jau žinodavo, kad jis yra darbe. Jis visą laiką keldavo sambrūzdį: skųsdavosi, kad neteisingai suskaičiuotos jo išlaidos, protestuodavo, kad mėgstamiausios jo nuotraukos išspausdintos ant pernelyg pigaus popieriaus, įnirtingai ginčydavosi ir juokdavosi. Oliverio balsas buvo sodrus, gundantis kaip šokoladas, jo energija liedavosi per kraštus. Kai nusijuokdavo viešoje vietoje, žmonės atsigręždavo pažiūrėti. Beje, jis nuolatos traukdavo jų dėmesį. Stambus tvirtas jo kūnas ir prie jo labai nederanti vilnijanti gracija buvo apgaulinga. Kai jis pasirodydavo redakcijoje, Liza imdavo diskretiškai jį apžiūrinėti. „Juodis“ — netinkamas žodis, galvodavo ji. Tai daug sudėtingiau ir subtiliau. Viskas švytėjo — jo oda, dantys, plaukai. Jau neminint prakaito ant redaktorės kaktos. Kokį triukšmą jis sukels šiandien?

Nors Oliveris dar tik pelnėsi sau vardą, buvo sąžiningas, užsispyręs ir sunkiai sukalbamas. Jis niekam nepadlaižiavo, o kai žmonės jam įgrisdavo iki gyvo kaulo, pasakydavo tai be užuolankų. Jo pasitikėjimas savimi ir grožis užkariavo Lizą, ir ji nusprendė jo norinti. Kad ir labai sparčiai kylanti jo žvaigždė, žinoma, jos nežeidžia.

Nuo tada, kai Liza pradėjo vaikštinėti su berniukais, pasimatymus visada skirdavo strategiškai. Nebuvo iš tų merginų, kurios draugaudavo su draudimo klerku. Ne todėl, kad jai buvo neįdomu. Niekados nebūtų galėjusi prisiversti matytis su vyriškiu, kuris jai nepatinka , bet turi gerų ryšių. Kad ir kaip būtų, beveik niekada. Tačiau turėjo pripažinti, jog buvo ir tokių vyriškių, kurių geidė, nors ir suprasdama, kad tai nerimta. Pavyzdžiui, ją traukė žavus rimtas teismo tarnautojas, vardu Frederikas; Deivas, mieliausias santechnikas, ir — labiausiai netinkamas iš visų — linksmas smulkus nusikaltėlis Bazas. (Bent taip jis prisistatė Lizai, bet ji abejojo, ar tai tikrasis jo vardas.)

Kartkartėmis ji leisdavo sau nedidelį malonumą ir užmegzdavo greitą trumpą romaną su vienu iš šių nuostabių nevykėlių, bet niekada klaidingai nemanė, kad jis — tai jos ateitis. Jie buvo tarsi žmogiški Milky Way , kuriuos galima valgyti tarp patiekalų, nesusigadinant apetito.

Tikruosius santykius ji regzdavo su kito tipo vyrais. Su veikliu žurnalo administratoriumi, padėjusiu jai gauti pirmąjį darbą Sweet Sixteen. Vėliau su Piktu Jaunuoliu — romanistu, jis gan begėdiškai ją pametė, o jo romanų recenzijos, kaip vėliau įsitikino, būdavo kandžios, tulžingos (ir tada jis virto dar didesniu pikčiurna). Su prieštaringu muzikos žurnalistu, dėl kurio ji ėjo iš proto, kol jis dar nebuvo pasinėręs į LSD smagumus ir neužsiauginęs ožio barzdelės.

Oliverį galėjai priskirti dviem vyrų kategorijoms. Jis buvo ganėtinai išvaizdus, tad priklausė pirmajai, bet ir gan talentingas bei stilingas, todėl tiko ir antrajai.

Sulig kiekvienu Oliverio apsilankymu Chic jo ryšys su Liza stiprėjo. Ji žinojo, kad jam patinka, kad jis gerbia ją, kad jų trauka vienas kitam yra anaiptol ne tik fizinė. Anomis nutolusiomis dienomis ne visi jautė jai neapykantą, bet, Oliveriui rodant vis daugiau dėmesio ir Lizai tapus jo numylėtine, ji pasidarė Nemėgstamiausia Kolege.

Ypač kai ėmė jam teikti specialias paslaugas. Lizai radus dingusias skaidres, Oliveris geraširdiškai išbardavo visus kitus Chic darbuotojus. „Paklausykite, niekam tikę išsiblaškėliai, ši ponia — genijus. Kodėl negalite būti tokie kaip ji?“

Po šių žodžių kambarį it elektros srovė perskrosdavo pasibjaurėjimo kupinas žvilgsnis. Liza galbūt ir rado tas trūkstamas skaidres, bet prieš kelias dienas sujaukė visus darbo planus.

Liza viena ausimi buvo girdėjusi kalbas, kad Oliveris turi merginą, bet nenustebo sužinojusi, jog jis vėl vienišas. Suprato, kad dabar jos eilė. Nors juodu ir flirtavo kaip pamišę, to niekados neslėpė. Jų vienybė buvo tokia akivaizdi, kad ją neigti būtų buvę nesąžininga.

Tokia akivaizdi, jog Flika Diupont (straipsnių redaktorės asistentė), Edviną Haris (jaunesnioji madų redaktorė) ir Marina Būt (sveikatos ir grožio redaktorė), nusprendusios, kad ji ir taip gauna daug lengvatų, slapta sugalvojo planą, kaip atimti dovanotąjį John Frieda šampūnų krepšelį.

Galiausiai išaušo ilgai laukta diena, kai Oliveris, pasirodęs Chic , nužingsniavo tiesiai prie Lizos ir tarė:

— Gražuole, ar penktadienio vakarą galėčiau tave nusivesti kur nors išgerti?

Ji padelsė, dėdamasi sunkiai prieinama, paskui truputį pamąstė ir nusijuokusi drebančiu balsu išstenėjo:

— Gerai.

— Ketinai mane pakankinti, ar ne? — sušuko jis.

— Aha, — rimtai linktelėjo ji.

Abu iš juoko sukrykštė taip garsiai, kad Flika Diupont, sėdėjusi prie trijų stalų, sumurmėjo: „Prašyčiau!“ ir užsikimšo pirštu ausį, kad liautųsi spengimas.

Vėliau Flika šnipštelėjo Edvinai:

— Aš jai nepavydžiu.

— Dieve, ir aš ne!

— Jis — palaidūnas.

— Rakštis šikinėj, — pritarė Edviną.

Jos nuniro į tylą.

— Nors visai norėčiau su juo pasimylėti, — galop prisipažino Flika.

— Tikrai? — Edviną niekados nebuvo labai nuovoki.

Sutartą penktadienio vakarą Oliveris ir Liza susitiko išgerti. Paskui jis nusivedė ją vakarienės. Pasisėdėjimas buvo toks smagus, kad paskui abu patraukė į klubą ir labai ilgai šoko. O trečią valandą nakties nusibeldė į jo butą, pasimėgavo kvapą gniaužiančiu ilgai lauktu seksu ir keletą valandų numigo. Likusią dienos dalį juodu prasivartė lovoje, šnekėdamiesi, snūduriuodami ir protarpiais aistringai mylėdamiesi.

Tą vakarą geidulingai pasisotinę jie pakilo iš savo meilės lizdelio, ir Oliveris pakvietė Lizą į gan prastą prancūzišką restoranėlį, kurio vienintelis privalumas buvo tas, kad iki jo reikėjo sukarti geroką kelio gabalą. Apšviesti raudonų žvakių, įkištų į vyno butelius, jie maitino vienas kitą beskonėmis midijomis ir diržingu coq au vin 8 .

— Tai pats gardžiausias maistas, kokį esu ragavusi, — Liza nusilaižė pirštus ir pažvelgė per stalą į jį.

Pakeliui į namus jie susidūrė su armėniškų vestuvių, kurios vyko tenykštės bažnyčios salėje, palyda.

— Užeikit, užeikit, — pakvietė atviraširdis žmogus, jiems slenkant pro šalį. — Atšvęskite mano sūnaus laimę.

— Bet... — paprieštaravo Liza. Būdama tokia stilinga kariautoja ji įsivaizdavo visai kitaip praleisianti šeštadienio vakarą! O jeigu ją pamatys kas nors iš pažįstamų?

Bet Oliveris lengvai sutiko:

— Kodėl ne? Eime, Liz, tikriausiai bus įdomu.

Jiems į rankas buvo įspraustos taurės, jie sėdėjo apsvaigę, apimti pasakiško lengvumo, kaip ir visi kiti. Seni ir jauni vilkėjo išsiuvinėtus valstietiškus drabužius su raukiniais ir pagal spigią greitą buzukio muziką strapaliojo keistą džigą, panašų į polką. Skarelę pasirišusi sena moteris, šnekanti su ryškiu akcentu, švelniai įžnybo Lizai į skruostą, nusišypsojo Oliveriui, paskui jai ir tarė:

— Meilė. Didelė meilė.

— Ar ji nori pasakyti, kad įsimylėjęs tu ar aš? — susirūpino Liza, per vėlai suvokusi, kad, matyt, labai nemoka slėpti savo jausmų.

— Jūs, ponia, — senoji iššiepė retus dantis.

— Nešdinkis! — sumurmėjo Liza.

Oliveris tučtuojau prapliupo kvatoti, o gražios jo lūpos atidengė dvi stiprių baltų dantų eiles.

— Greitai įsižeidi! — paerzino. — Tikriausiai dėl to, kad tikrai myli mane.

— O gal tu myli mane, — supyko ji.

— Niekados nesakiau, kad ne, — atšovė Oliveris.