Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Labas! — maloniai nustebęs, jis pakėlė akis, tarsi jie būtų buvę seniai nesimatę geri draugai. — Tu puikiai atrodai. Kur nors eini?

— Hm, taip, — ji atkišo svarą, bet jis nepaėmė.

— Kur?

— Į komiko spektaklį.

— Kaip miela, — linktelėjo jis, lyg nuolatos lankytųsi tokiuose vaidinimuose. — Kurio?

— Marko Valentaino.

— Girdėjau, kad jis moka prajuokinti, — galų gale jis atkreipė dėmesį į monetą jos rankoje. — Gal paslėpk ją, Ešling. Nenoriu, kad duotum pinigų kiekvieną sykį išvydusi mane. Greitai bijosi iškelti koją iš savo buto.

Ešling ėmė nervingai krizenti. Dar neseniai daugybę kartų leisdamasi laiptais ji karštai melsdavosi, kad tik jo nerastų prie durų.

— Iš kur žinai mano vardą? — susidomėjo Ešling, kone jausdama pasitenkinimą.

— Iš niekur. Matyt, išgirdau, kaip tave vadina tavo bičiuliai.

Ešling pasinėrė į tylą, nes jai pasidarė keista. Galiausiai prabilo:

— O koks tavo vardas?

— Mano draugai vadina mane Bū, — išsišiepė.

— Malonu susipažinti, Bū, — nesąmoningai pasakė, ir nesuvokus, kas vyksta, jis ištiesė nešvarią ranką, o ji ją paspaudė.

Ant jo kelių gulėjo apversta „Grybų enciklopedija“.

— Kodėl ją skaitai? — apstulbo Ešling.

— Neturiu kitokios.

Kad pasivytų Džoi su Tedu, ji turėjo pabėgėti.

— Vienas iš Ešling beglobių, — šelmiškai tarė Tedas, visai pamiršęs, kad vos prieš dešimt minučių ir jam reikėjo globos.

— Ak, užsičiaupk.

Įsivaizduokit, kad šeštadienio vakarą turite praleisti elgetaudami šaltoje gatvėje ir skaitydami knygą apie grybus.

€HHHKI

19

Liza tikėjosi, kad santykiai su Džeku pasistūmės, jeigu nueis su juo į komiko spektaklį. Bus puiku pabendrauti, prisidengus darbu. Bet jai taip ir nepasitaikė progos lyg tarp kitko jam tai pasiūlyti, mat televizijos studijoje susidarė krizė (turbūt dažnas įvykis), ir visą ketvirtadienį bei penktadienį jo nebuvo kontoroje — stengėsi sureguliuoti konfliktą. Vadinasi, ji nesulauks pagyrimo už savo nuotrauką, pasirodžiusią laikraštyje ir iš anksto šiek tiek pareklamavusią „Kolin“. Tai ją užkniso.

Šeštadienį ji leido pirkdama daiktus savo „naujajam“ namui, į kurį persikėlė vakar vakare ir labai norėjo prigesinti visur karaliaujančią pušį. Be to, tas užsiėmimas buvo nė kiek nepanašus į lenktyniavimą su pačia savimi. Bet, kaip ir viskas šioje siaubingoje šalyje, interjero parduotuvės buvo pasigailėtinos ir slogiai skurdžios.

Niekas nebuvo girdėjęs apie japoniškas žaliuzes iš ryžių popieriaus, nedideles užuolaidėles dušui arba stiklines gėlių formos spintelių rankenėles. Jai pasisekė aptikti neblogą nebalintos drobės spalvos patalynę, bet ne to dydžio, o užsakius reikėtų laukti visą amžinybę, nes patalynė vežama iš Anglijos.

Paskui Liza grįžo „namo“ ir turėjo laukti pusvalandį, kol iš dušo ims bėgti karštas vanduo. Štai tau ir Džeko pažadas, kad pataisys laiko relę. Visi vyrai panašūs, mėgsta malti liežuviu, bet mažai daryti. O kartais net ir nieko nedaryti.

Surūgusi ir apmaudaudama dėl tokios nesėkmingos ir nuvytusios dienos, ji vis tiek norėjo eiti į Marko Valentaino spektaklį. Bent jau nuveiks ką nors naudinga. Reklamos reikalai prasti, tad jai labai reikėjo užsakyti „Kolin“ kelias puikias skiltis.

Šiek tiek po devynių ji pasirodė „Upės“ klube. Kaip ir viskuo Airijoje, vėl teko nusivilti: klubas buvo mažesnis ir labiau prišnerkštas, nei tikėjosi. Tai ne K-baras.

Abejojo, ar jai pasitaikys proga pasikalbėti su Marku Valentainu, bet dėl viso pikto apsirengė paprastai, visai nenorėdama parodyti, kad yra baisaus nusususio žurnalo kalė. Apsimovė atspurusius pasiuvinėtus džinsus, apsivilko sportinius marškinėlius prakirptu kaklu ir apsiavė lengvus sportbačius. Nors makiažo ir nepagailėjo, jis buvo subtilus ir nekrito į akis. Liza atrodė jauna, graži ir draugiška, tarsi būtų apsivilkusi pirmus po ranka pasitaikiusius drabužėlius ir nebūtų valandą spoksojusi į veidrodį, kruopščiai apgalvodama, kokį padarys įspūdį.

Ji pasižvalgė po šurmuliuojantį kambarį Ešling ir jos draugų, bet jų nepastebėjusi nudrožė prie baro ir užsisakė kokteilį Cosmopolitan. Tai buvo ultramadingas martinio kokteilis, gurkšnojamas K-bare, Čainavaite ir kitose naujausiose skylėse, kur dažnai lankydavosi Londone.

— Ko? — sušuko apkūnus raudonveidis barmenas, vilkintis nailoninius marškinius.

— Cosmopolitan.

— Jeigu jums reikia žurnalo, jis parduodamas kaimynystėje, — atsiprašė jis. — Mes prekiaujame tik gėrimais.

Liza ėmė svarstyti, ar jam pasakyti, kaip jis daromas, bet paskui suvokė, kad iš tikrųjų ir nežino kaip.

— Taurę baltojo vyno, — suirzusi atkirto ji. Tikriausiai jie neturi ir jo. Turės gerti tą šlykštų Guinness.

— Chablis ar Chardonnay ?

— Ai, ak, Chardonnay.

Ji užsirūkė ir pradėjo tyrinėti minią. Kol sutraukė cigaretę ir išgėrė vyną, Ešling taip ir nepasirodė.

Matyt, jos laikrodis meluoja. Liza pamatė grupelę vaikinų, stoviniuojančių netoliese, išsirinko patraukliausią ir pasiteiravo:

— Kiek dabar valandų?

— Dvidešimt po devynių.

— Dvidešimt? — buvo blogiau, nei manė.

— Ar kas nors neatėjo į pasimatymą?

— Ne! Bet buvau susitarusi devintą.

Vaikinas išgirdo jos akcentą.

— Jūs anglė?

Ji linktelėjo galvą.

— Jie netrukus ateis. Tikrai, dar prieš dešimt. Bet, kaip jau supratote, devintą valandą nurodė tik šiaip sau.

Liza pajuto, kaip joje bunda baisus pyktis. Sumauta šalis. Kaip ji jos neapkentė.

— Bet kol jie ateis, galime pasišnekėti mudu, — pasisiūlė jis ir galantiškai nusišypsojo. Susikišęs į burną pirštus švilptelėjo ir pamojo draugams, jau nuslinkusiems šalin.

— Nereikia... — pratarė Liza.

— Jūs mums netrukdysite, — patikino jis. — Vaikinai, — pakvietė penkis vyrukus, — tai... — jis parodė į Lizą, laukdamas, kada ši pasakys savo vardą.

— Liza, — niūriai pratarė ji.

— Ji iš Anglijos. Jos draugai vėluoja, ir ji jaučiasi vieniša.

— Gerai, prisidėkite prie mūsų, — pasiūlė nedidukas, panašus į šešką vaikinukas. — Atnešk jai ko nors išgerti, Deklanai.

— Airiškas vaišingumas, — paniekinamai sušnabždėjo Liza.

Šeši vaikinai su džiaugsmu palinksėjo galvomis. Bet, atvirai kalbant, tai buvo susiję ne su legendiniu airišku vaišingumu, o su karamelės spalvos Lizos plaukais, grakščiais jos klubais ir ilgomis rudomis blauzdomis, kyšančiomis iš po atspurusių džinsų. Jei Liza būtų buvusi vyras, ji būtų taip ir smaksojusi prie savo bokalo ir kitiems visai nerūpėjusi.

— Sandėris nutraukiamas, štai ir ji, — Lizai palengvėjo, kai pamatė Ešling, įeinančią pro duris.

Vos tik Ešling išvydo Lizą, jos puikavimasis naujais drabužiais kaipmat nuslūgo, ir ji pasijuto nerangi ir pažeminta. Ji nervindamasi supažindino Lizą su Džoi ir Tedu, paskui, Ešling siaubui, Džoi atsigręžė į Lizą ir įžūliai pakėlusi smakrą tarė:

— Džimas Deividsonas, Bernardas Maningas ar Džimis Tarbukas — turi su vienu iš jų permiegoti.

— Džo-oi! — pastūmė ją Ešling. — Liza — mano bosė.

Bet Liza tučtuojau viską suprato. Susimąstė ir gerai pasvarsčiusi tarė:

— Džimas Deividsonas. Pažiūrėkim. Dezas O’Konoras...

Džoi be galo nustebo.

— ... Frenkas Karsonas ar... ar... Čubis Braunas, — kai Džoi krūptelėjo, Lizai net susiaurėjo akys iš piktdžiugos ir pagiežos.