Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Saugosiu kaip savo akį, — Markas sulankstė lapelį ir įsikišo į priekinę džinsų kišenę. — Šalia savo širdies, — pažadėjo kupinu užuominų balsu. — Dabar išeinu, bet vėliau paskambinsiu tau.

Ešling sumišusi žiūrėjo, kaip jis išpėdina. Tada, supratusi, kad Liza smagindamasi stebeilija į ją, dingo tualete. Ten kelią prie prausyklės buvo pusiau užstojusi nedidukė mergina tragiškomis akimis. Ji stovėjo priešais veidrodį ir dar sykį brėžė akių kontūrus. Toks makiažas teikė jai dar daugiau tragizmo. Kai Ešling atsuko čiaupą, tragiškoji mergina atsigręžė į savo aukštesnę draugę, tingiai ratas po rato zulinančią lūpas rausvu blizgesiu, ir tarė:

— Franse, niekados nepatikėsi, tačiau tai buvau aš.

— Kur?

— Ta mergina, kuriai Markas Valentainas parašė Bellez-moi.

Ešling smarkiai krūptelėjo, visą priekį apsiliedama vandeniu. Niekas to nepastebėjo.

Fransė iš lėto nepatikliai pasisuko visu kūnu, o jos ranka su lūpų dažais sustingo. Tragiškoji jos draugė pliurpė toliau:

— Per anas Kalėdas mudu dvi valandas stovėjom greta eilėje prie taksi.

— Bet kodėl tu juo nesusiviliojai? — Fransė atitraukė blizgesį nuo lūpų ir smarkiai papurtė tragiškąją draugę už pečių. — Jis gardus. Gardus kąsnelis!

— Man pasirodė, kad jis — kažkoks strazdanotas kvailys.

Fransė susimąsčiusi ilgai stebeilijo į mažesnę merginą, tada pareiškė:

— Ar tu ką nors suvoki, Linda O’Neil? Nusipelnei būti nelaiminga, tikrai nusipelnei. Daugiau niekada nesulauksi iš manęs užuojautos.

Ešling, vis dar plaudamasi rankas it apsėsta pamišėlė, buvo tarsi užhipnotizuota. Ji visą gyvenimą ieškojo Ženklų, ir jeigu tai nebuvo Ženklas, tada ji nežinojo kas. Užmegzk ryšį su Marku Valentainu, ragino ją dangiškasis orakulas. Net jeigu jis dalija Bellez-moi lyg kokias reklamines skrajutes, nuojauta jai kuždėjo, kad viskas susiklostys gerai. Labai gerai.

Kai Ešling išslinko iš tualeto, Liza jau rengėsi išeiti. Dabar, kai gavo, ko norėjo, ilgiau trintis šiame pigiame klube nebebuvo prasmės.

— Iki, pasimatysim pirmadienį darbe, — nerangiai atsisveikino Ešling, nežinodama, ar turėtų būti Lizai labai draugiška, ar ne.

Patenkintu veidu Liza prasibrovė pro minią. Neblogas vakaro darbelis. Susitikusi su Marku Valentainu, įsitikino, jog vertėjo juo užsiimti. Nors lengva nebus. Tikrajame gyvenime jis neturėjo nė pusės to sceninio atviraširdiškumo. Iš tikrųjų Markas šaunus, bet ir slidus. Lizai pasirodė, kad jis neprieštarautų rašyti skiltį per se , bet jam buvo labai svarbu, jog ji pasirodytų rimtame spaudinyje. Stengdamasi jį įveikti, ji suskelė porą nesąmonių, kad jo skiltį galima parduoti ir kitiems Randolph Media leidiniams, kurie spausdinami visame pasaulyje.

Ir dar tas netikėtas posūkis: regis, jam patinka Ešling. Jos abi galėtų jį paspausti. Kalk geležį, kol karšta.

Bet geriausia veikti greitai ir sėkmingai užbaigti derybas, kol jis nepametė Ešling. Nes Markas ją pames. Tokio tipo vyrus Liza seniai pažįsta. Išgarsink niekuo neišsiskiriantį pilką žmogelį, ir nulipęs nuo scenos jis nebeįstengs atsispirti merginoms.

Tai gali sudaryti keblumų: Ešling panaši į vieną iš tų beviltiškų moterų, kurios sunkiai išgyvena sielvartą, o Lizai pirmiausia rūpėjo tai, kad šiuo įtemptu ir sunkiu metu jos pavaduotoja nebūtų išmušta iš vėžių. Ji negalėjo suprasti silpnų, greitai palūžtančių žmonių. Ji niekados nesugniuždavo. Žinoma, visas jos planas rėmėsi prielaida, kad Ešling pradės susitikinėti su Marku. Jeigu ne, kas galėtų ją kaltinti? Lizos nuomone, jis buvo storžievis ir vulgarus.

Tos strazdanos! Net ir prajuokinus pilną kambarį girtų žmonių, jos neišnyksta.

— Lizaaa, iki paasimatymo. Iki, Lizaaa, — mojavo vaikinai, vakaro pradžioje „rūpinęsi“ ja.

— Iki, — savo nuostabai, ji nusišypsojo.

Prie durų ji prasilenkė su Džoi, įsitraukusia į ginčą su vyriškiu, kurio ilgų juodų plaukų priekyje bolavo žilas ruoželis. Lizai užėjo beprotiškas noras, ir praslinkdama pro šalį ji sušnabždėjo: „Rasas Ebotas, Heilas ar Peisas, turi permiegoti su vienu iš jų“.

Džoi atsigręžė, bet Liza jau traukė namo. Kulniuodama gatvėmis suprato, jog šis vakaras buvo kitoks. Ji pamanė... jis buvo... Ūmai jai paaiškėjo. Smagu! Jai buvo smagu.

20

Kai pabudo kitą rytą, Lizai pasirodė, kad neįstengs tęsti to, ką pradėjo. Tiesiog nepajėgs. Ji niekados nesijautė taip beviltiškai. Net ir tomis siaubingomis bjauriomis dienomis, kai ėmė klibėti bendras jųdviejų su Oliveriu gyvenimas, nebuvo puolusi į tokią baisią neviltį: tuo metu ji pasinėrė į darbą, karčiai guosdamasi, kad nors viena jos gyvenimo sritis yra be priekaištų.

Dalykas tas, kad Liza depresiją suvokė kitaip. Depresija — jausmas, užplūstantis kitus žmones, kai jų gyvenimas pasidaro nebe toks nuostabus. Tas pats ir su vienatve. Arba liūdesiu. Bet jei turi ganėtinai daug gražių batelių, valgai puikiuose restoranuose ir gauni paaukštinimą vietoj žmogaus, kuris buvo to nusipelnęs labiau už tave, nėra jokio reikalo prastai jaustis.

Deja, tai buvo tik teorija. O dabar tysodama lovoje ji pasijuto priblokšta užpuolusios didžiulės depresijos. Dėl to ėmė kaltinti užuolaidas ir pušies perteklių — jau ir tiek pakanka, kad kiekvienas stilingas žmogus išeitų iš proto. Ji nepakentė tylos, tvyrančios už kambario, skendinčio permatomoje šviesoje, sienų. Prakeiktas sodas , įniršusi pagalvojo. Ji norėjo, kad lauke burgztų taksi, trinksėtų automobilių durelės, žingsniuotų gerai apsirengę žmonės. Norėjo, kad už lango kunkuliuotų gyvenimas. Ją kankino vakarykštės pagirios: ji neįstengė suskaičiuoti, kiek taurių baltojo vyno išgėrė, — na, gal dvidešimt, ir nors įtikino save, kad kas antroje taurėje buvo mineralinis vanduo, bet jis nepadėjo. Dėl to kalta Džoi.

Tačiau tikrosios pagirios buvo emocinės. Ji pasilinksmino, jai buvo smagu. Gera ano vakaro nuotaika kai ką pažadino, nes ji negalėjo liautis galvojusi apie Oliverį. Iki šiol jai puikiai sekėsi. Įstengė nuvyti mintis apie jį — suskaičiavo — kone penkis mėnesius. Tiesą sakant, jeigu dabar jau negalėjo atsispirti tokiems prisiminimams, žinojo, kiek dienų jau buvo praėję nuo to įvykio. Šimtas keturiasdešimt penkios. Lengva atsekti, kai žmogus tave palieka Naujųjų metų dieną.

Ji nepuolė jo įkalbinėti, kad pasiliktų. Buvo pernelyg išdidi. Ir pernelyg pragmatiška — nusprendė, kad jų skirtybės nesuderinamos. Kai kuriems dalykams ji nebūtų nusileidusi — tiesiog būtų negalėjusi.

Bet šį baisų rytą ji prisiminė tik gražias jų gyvenimo nuotrupas, pirmąsias dienas, kupinas vilties ir meilės.

Tada ji dirbo Chic, o Oliveris buvo madų fotografas. Kylantis fotografas. Jis grakščiai įšokdavo į kontorą besiplaikstančiais plaukais, susuktais virvutėmis, dažniausiai su milžinišku krepšiu, pūpsančiu ant peties. Net kai vėluodavo į susitikimą su redaktore, tiesą sakant, ypač tada — visuomet stabtelėdavo paplepėti su Liza.

— Kaip Niujorkas? — kartą paklausė ji.

— Šlamštas. Nekenčiu to miesto.

— Ak, tikrai? — visi kiti, regis, labai mėgo tą miestą, bet Oliveris visada prieštaraudavo visuotinei nuomonei.

— Ar fotografavai kokius nors supermodelius?

— O taip. Daugybę.

— Iš tiesų? Tada klok, kokia yra ta Naomi?

— Turi puikų humoro jausmą.

— O Keitė?

— Ak, Keitė nepaprasta.

Nors Liza nusivildavo, kad jis nesileidžia į istorijas apie modelių susierzinimo priepuolius ir heroino vartojimą, tai, jog jo niekas nestebina, jai padarė didžiulį įspūdį.