Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Po kambarį bastėsi du modeliai patelių akimis, o ant nesusiformavusių, nesubrendusių jų kūnų kabojo Morocco apdarai. Reklaminė mergaitė ėmė demonstruoti vieną jų priešais Ešling ir Lizą, iš kurių tikėjosi aikčiojimų, kokie nuostabūs drabužiai. Ešling, sukaitusi iš sumišimo, stengėsi kaip įmanydama, bet Liza vos teikėsi užmesti akį.

— Galėtų būti ir blogiau, — pratarė ji, kai kita paauglė, pasistaipiusi prieš jas, nuėjo šalin. — Bent jau ne maudymosi kostiumėliai. Taip nutiko vakarieniaujant Londone: pradėjau valgyti, bet tuo metu šešios merginos sukišo į mano lėkštę užpakalius ir papus. Tfiu!

Tada ji ėmė aiškinti Ešling tai, ką ji ir taip suprato.

— Taisyklė — kokiu skaičiumi baigėme? Šešta? Taigi šešta taisyklė: nieko neduodama veltui. Jei ateini į kokį renginį, turėsi iškęsti įkyriai peršamą reklamą. Ak ne, tai tas šiurpus tipelis iš Sunday Times , eime šalin.

Ešling vis labiau silpo nuo enciklopedinių Lizos žinių apie kone kiekvieną žmogų, esantį kambaryje. Liza gyvena Airijoje mažiau nei dvi savaites, o jau, regis, yra užmezgusi ryšius — ir juos nutraukusi — su daugybe žmonių, įrašytų knygoje „Kas yra kas“.

Tvirtai prisiklijavusi šypseną, Liza atsargiai sukinėjosi ant savo Džimio Čū batelių kulnų. Ar nieko nepraleido? Tada pamatė nesmagiai besimuistantį gan patrauklų jaunuolį naujut naujutėlaičiu kostiumu.

— Kas jis? — paklausė, bet Ešling nežinojo. — Gal išsiaiškinkim?

— Kaip?

— Paklauskim jo, — Lizą, atrodo, prajuokino, kad tokie jos žodžiai pribloškė Ešling.

Plačiai išsišiepusi ir klapsėdama akimis, Liza patraukė prie vaikino, o paskui ją nusliūkino Ešling. Priėjusios artyn jos pamatė, kad jaunatviškas jo smakras nubertas spuogų.

— Liza Edvards, „Kolin“ žurnalas, — ji ištiesė lygią nudegusią ranką.

— Seinas Dokeris, — jis pakišo pirštą po standžia marškinių apykakle.

— Iš Laddz , — užbaigė Liza.

— Ar esat apie mus girdėjusi?! — sušuko jis. Nė vienas iš šio renginio dalyvių nė nenutuokė, kas jis.

— Žinoma, — Liza viename iš sekmadienio laikraščių perskaitė žinutę apie juos ir greitai užsirašė jų vardus kartu su kitais, kuriuos, jos manymu, turėtų žinoti. — Jūs — nauja vaikinų grupė. Ketinat labiau išgarsėti negu Take That.

— Ačiū, — nugurgė jis seilę su dar nepripažinto talento džiugesiu. Matyt, vertėjo išsičiustyti tais siaubingais drabužiais.

Kai pasitraukė nuo jo, Liza sumurmėjo:

— Matai? Tik prisimink, kad jie bijo tavęs labiau negu tu jų.

Ešling mąsliai linktelėjo, ir Liza pagyrė save už malonią globą. Tikriausiai jai padėjo gausiai siurbčiojama degtinėlė. Kalbant apie ją... Staiga greta jos išniro padavėja.

— Degtinė — naujasis vanduo, — Liza kilstelėjo taurelę Ešling.

Kai Liza prisivalgė ir prisigėrė iki soties, atėjo metas išeiti.

— Iki, — Liza praskrido pro gyvalazdinį vabzdį, stovintį prie durų.

— Ačiū, — nusišypsojo Ešling. — Labai gražūs drabužiai, nė neabejoju, kad jie patiks ir „Kolin“ skaitytojoms! — Ešling užbaigė sakinį aiktelėjimu, nes kažkas labai smarkiai įžnybo jai į ranką. Liza.

— Ačiū, kad atėjote, — gyvalazdinis vabzdys įspraudė Lizai į rankas plastikinį paketą. — Prašau priimti šį mažą draugišką gestą.

— Ak, dėkui, — nueidama neaiškiai burbtelėjo Liza.

Tada toks pat paketėlis buvo įkištas ir į nekantraujančios Ešling rankas. Jos veidas paraudo, ji suleido nagus į plastiką, norėdama jį sudraskyti ir pasižiūrėti, kas viduj. Ir vėl aiktelėjo, nes kažkas dar kartą įgnybo jai į ranką.

— Ak, hm, taip, man patinka, ačiū, — Ešling stengėsi kalbėti nerūpestingai, bet jai nesisekė.

— Neliesk jo, — sumurmėjo Liza, kai jos kėblino per fojė paimti Ešling švarkelio. — Net nežiūrėk į jį. Ir niekados, niekados nesakyk reklamos mergaitėms, kad parašysi apie jas. Vaidink sunkiai prieinamą.

— Manau, septinta taisyklė, — niūriai pratarė Ešling.

— Taip.

Joms išėjus iš viešbučio, Ešling metė į Lizą klausiamą žvilgsnį, tada nukreipė akis į dovaną.

— Dar ne! — sudraudė Liza.

— O kada?

— Kai pasuksime už kampo. Bet neskubėkim! — perspėjo Liza, Ešling pradėjus kone skuosti.

Vos tik jos dingo už kampo, Liza tarė:

— Dabar!

Ir abi ėmė plėšti nuo paketėlių plastmasę. Juose rado sportinius marškinėlius su užrašu priekyje Morocco.

— Sportiniai marškinėliai! — pasibjaurėjusi iškošė Liza.

— Jie gražūs, — pasakė Ešling. — Ką darysi su savais?

— Nunešiu atgal į parduotuvę. Pakeisiu į ką nors tinkamesnio.

Kitą dieną ir pirmuose Irish Times, ir Evening Herald puslapiuose puikavosi apsikabinusių Taros ir Lizos nuotrauka.

17

Šeštadienio rytą be penkiolikos septynios Klodą prižadino Molė, mušdama jai per galvą.

— Pabusk, pabusk, pabusk, — narčiai purtė Molė. — Kreigas kepa pyragą.

Kartais naudinga turėti vaikų, pavargusi galvojo Kloda, kapanodamasi iš lovos, pavyzdžiui, jau penkerius metus jai nereikia nustatyti žadintuvo.

Ji ketino mieste susitikti su Ešling. Abi eis siaubti parduotuvių.

— Manau, turėtume anksti pradėti, — pasakė Ešling. — Išvengsime spūsties.

— Kada anksti?

— Apie dešimtą.

— Dešimtą!

— Arba vienuoliktą, jei tau per anksti.

— Per anksti? Jau seniai būsiu atsikėlusi.

Sutvarkiusi prišnerkštą virtuvę (ji po pyrago kepimo atrodė šiurpiai), Kloda davė Kraigui indelį su ryžių spragėsiais, bet jis jų nevalgė, nes pripylė per daug pieno. Taigi sutaisė kitą, šįsyk išlaikydama deramą pieno ir spragėsiu santykį. Tada Molei pribėrė indelį cukraus pūkučių. Kreigas, vos pamatęs Molės pusryčius, griežtai atsisakė valgyti savuosius, pareikšdamas, kad jie nuodingi. Daužydamas šaukštu ir taškydamas pieną, jis garsiai pareikalavo pūkučių. Kloda nusišluostė nuo skruosto pieną ir pravėrė burną, ketindama išrėžti kalbą apie tai, kad jis pats pasirinko, ką valgys pusryčiams, ir kad turi išmokti su tuo susitaikyti, net jeigu to nenori. Bet paskui tylėdama paėmė jo dubenėlį, suvertė turinį į šiukšlių dėžę ir priešais jį piktai trinktelėjo dėžę pūkučių.

Kreigo džiaugsmas priblėso. Dabar jis iš tiesų jų nenorėjo. Pernelyg lengvai juos gavo, ne taip, kaip tikėjosi.

Klodai pradėjus ruoštis kelionei į miestą, vaikai aiškiai pajuto, kad stengiasi dingti, nesukeldama jų pykčio. Jie buvo kibesni ir daugiau reikalavo nei paprastai, o kai ji palindo po dušu, abu neatstojo ir įsiprašė maudytis kartu.

— Ar prisimeni laikus, kai tik aš eidavau su tavimi į dušą, — kreivai išsišiepė Dilanas, Klodai su pakibusiais ant jos vaikais išlindus iš dušo nusišluostyti.

— Taaaip, — nervingai atsakė ji. Nenorėjo, kad jis prisimintų, koks gašlus buvo kitados jų seksualinis gyvenimas. Tada jis paprašytų kompensacijos. Arba dar blogiau — pabandytų atgaivinti santykius.

— Štai, nušluostyk ją, — stumtelėjo Molę jo link. — Aš skubu.

Klodai važiuojant savo Nissan Micra atbuline eiga, Molė stovėjo prie paradinių durų ir plyšavo:

— Noriu važiuoti!

Jos riksmas buvo kupinas tokios kančios, kad keli kaimynai puolė prie langų pasižiūrėti, kas čia žudomas.

— Ir aš! — darniai pritarė jai Kreigas. — Grįžk, mamyte, grįžk.

Kaprizingi maži nenaudėliai, galvojo Kloda, padidinusi greitį. Visą savaitę jie kartojo jai, kad nekenčia jos, kad nori tėvelio, o vos tik pabandė nugriebti kelias valandas sau, ūmai tapo pati mylimiausia, kamuojama didžiausios kaltės.