Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Lizos nuotaika ėmė pamažu gesti. Ji nepaprastai troško gyventi tokioje vietoje, kurią jau buvo sugadinę jupiai.

— Jame jaučiasi stipri bendruomenės įtaka. Gyvena daugybė šeimų.

Liza nenorėjo turėti jokių reikalų su šeimomis. Norėjo, kad ją suptų kiti vienišiai ir kad čionykščiame Tesco Metro prekybos centre pirkdama Kettle traškučius ir Chardonnay susidurtų su patraukliais vyriškiais. Ji niūriai stebeilijo į Džeko rankas, apglėbusias vairą, ir jos kančią, kuri suko vidurius, malšino jo pasitikėjimas, su kuriuo tos rankos slysčiojo per odą.

Jis išsuko iš pagrindinio kelio į mažesnį, paskui — dar į siauresnį.

— Štai jis, — parodė pro priekinį stiklą.

Prie šaligatvio gūžėsi mažas raudonų plytų amatininko namelis. Vos metusi žvilgsnį, Liza jau ėmė jo nekęsti. Jai patiko šiuolaikiniai nauji erdvūs namai. O šiame, aišku, kambariai buvo ankšti ir tamsūs, senoviškas vandentiekis ir nehigieniška virtuvė be integruotų baldų ir su bjauria Belfasto plautuve.

Ji nenoromis išlipo iš automobilio.

Džekas nuėjo prie namo, įkišo raktą į spyną, stumtelėjo duris ir pasitraukė, praleisdamas į priekį Lizą. Jis turėjo palenkti galvą, kad nesusimuštų į staktą.

— Medinės grindys, — tarė ji, dairydamasi aplinkui.

— Brendanas jas susidėjo prieš kelis mėnesius, — didžiuodamasis pasakė Džekas.

Ji susilaikė nepaleidusi replikos, kad tie, kurie gerai išmano tokius reikalus, jau nebededa medinių grindų, o kilimai tinka nebent vairuotojo sėdynei.

— Svetainė, — Džekas įvedė ją į mažą kambarį, išklotą uosinėmis grindimis. Jame stovėjo raudona sofa, televizorius ir ketaus židinys. — Jis originalus, — linktelėjo Džekas jo pusėn.

— Mmmmm... — Liza nemėgo ketaus židinių — jie buvo labai perkrauti.

— Virtuvė, — Džekas nulydėjo ją į kitą kambarį. — Šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, skalbyklė.

Liza apsidairė. Bent jau spintelės pakabintos, o kriauklė paprasta aliumininė — verčiau ji rizikuotų susirgti Alzheimerio liga, nei sutiktų gyventi su Belfasto plautuve. Bet susierzinimas išblėso, kai pastebėjo nušveistą pušinį virtuvės stalą ir keturias tvirtas kaimiško stiliaus kėdes! Lizai susopo širdį, prisiminus apvalų žalsvai melsvą Formica stalą ir keturias pinto metalo kėdes savo virtuvėje Ladbrouk Grouve.

— Jis kažką minėjo apie vandens bako išdaigas. Tik užmesiu akį.

Džekas pasiraitojo rankoves, parodydamas rudas rankas su pūpsančiais raumenimis, judančiais sulig kiekvienu jo krustelėjimu, ir dingo iki pusės spintelėje.

— Gal iš ano stalčiaus paduotum man veržliaraktį? — Džekas mostelėjo galva. Liza ėmė svarstyti, ar jis demonstruoja vyriškumą specialiai jai, bet paskui prisiminė Triks žodžius, kad jis puikiai nutuokia apie techniką, ir pajuto energijos antplūdį. Visados turėjo silpnybę nagingiems vyrams, kurie tepaluotais drabužiais grįžta namo po sunkios dienos, taisę visokius daiktus, iš lėto atitraukia darbinių drabužių užtrauktuką ir reikšmingai taria: „Visą dieną galvojau apie tave, gražuole“. Ji taip pat turėjo silpnybę ir vyriškiams, gaunantiems atlyginimą, siekiantį šešiaženklį skaičių, ir gebantiems paremti ją tada, kai ji, tiesą sakant, nėra to nusipelniusi. Koks būtų puikus šių dviejų tipų derinys!

Džekas barškino ir sukiojo varžtus kiek ilgiau, nei ketino, paskui tarė:

— Regis, laiko relė sugedo. Karšto vandens turėsi, bet negalėsi jo pašildyti iš anksto. Aš ją pataisysiu. Dabar žvilgtelėkim į vonios kambarį.

Jos nuostabai, vonios kambarys išlaikė bandymą. Prausimasis nebūtinai turėjo būti žaibiškas, kai vienoje rankoje laikai plaušinę, o kitoje — chronometrą.

— Graži vonia, — pagyrė.

— Šalia jos patogi lentynėlė, — tarė Džekas.

— Tokio dydžio, kad ant jos tilptų dvi taurės vyno ir kvapi žvakė, — skubus Lizos žvilgsnis buvo reikšmingas. Bet atsako nesulaukė. Ji nusivylė, nes Džekas jau buvo nužingsniavęs į kitą kambarį.

— Miegamasis, — pranešė.

Jis buvo erdvesnis ir šviesesnis už kitus kambarius, nors ir sugadintas kaimiško stiliaus. Sakelių raštas ant baltų užuolaidų derinosi su pūkinės antklodės užvalkalo raštu. Per daug pušies. Pušinis galvūgalis, didžiulė pušinė spinta, pušinė komoda.

Tikriausiai net čiužinys padarytas iš pušies , su panieka pagalvojo Liza.

— Jis išeina į sodą, — Džekas parodė pro langą į mažutėlaitį žolės plotelį, kurio pakraščiuose augo krūmokšniai ir gėlės. Liza nusiminė. Nėra turėjusi sodo ir jo nenorėjo. Ji mėgo gėles, kaip ir kitos moterys, bet tik dideles jų puokštes, kurias gaudavo suvyniotas į celofaną, perrištas milžinišku atlasiniu kaspinu ir su sveikinimo kortele. Jau geriau mirs, negu užsiims sodininkyste. Juk apdarai tiesiog siaubingi: kelnės su elastiniu juosmeniu, juokingos minkštos skrybėlės ir beprotiškos Maiklo Džeksono pirštinės. Be to, kvaili pinti krepšiai. Visa tai tik gadino tobulą išvaizdą.

Ir nors aną liepą ji rašė Femme skaitytojoms, kad sodininkystė — nauja sekso forma, taip iš tikrųjų nemanė. Seksas yra seksas. Visada. Ji pasiilgo jo.

— Jis kažką sakė apie žolelių sodą, — tarė Džekas. — Ar patikrinsime?

Atstūmė užpakalinių durų skląstį ir, eidamas pro duris, vėl turėjo palenkti galvą. Ji sekė įkandin jo per mažą pievelę, ironiškai šypsodamasi iš savo susižavėjimo. Švelnioje vakaro šviesoje čiulbėjo paukščiai, kvepėjo žole ir žeme, ir labai trumpam jos neapykanta visam kam išnyko.

— Štai tenai, — jis pamojo lysvės pusėn ir pritūpė ant savo ilgų kojų. Liza, nenorėdama pasirodyti nedėmesinga, šiek tiek prisivertusi tūptelėjo šalia jo.

— Saugok savo kostiumėlį, — jis globėjiškai ištiesė ranką. — Nesusitepk.

— O kaip tavo kostiumas?

— Manasis nieko vertas, — jis atsigręžė ir netikėtai šelmiškai nusišypsojo.

Liza, atsidūrusi arti jo, pamatė, kad nuo vieno priekinio jo danties atskilusi mažytė nuolauža. Tačiau šis trūkumėlis darė jį tik įdomesnį.

— Jeigu ant kostiumo atsiras daug žolės dėmių, turėsiu nešti į valyklą ir rytoj negalėsiu jo užsivilkti... Argi ne siaubinga? — abejingai paklausė jis.

Liza nusijuokė ir šiaip sau, dėl malonumo, palenkė galvą arčiau jo. Pastebėjo, kaip jo vyzdžiai tai išsiplečia, tai susitraukia, nes jo veide mina keitė miną — nuo sumišimo, susidomėjimo iki ypatingo susidomėjimo ir vėl iki sumišimo ir niaurasties. Ir tai truko mažiau nei sekundę. Jis nusisuko ir paklausė:

— Tai kalendros ar petražolės?

Viena jo plaukų sruoga buvo susisukusi į garbaną. Liza norėjo įkišti į ją pirštą ir ištiesinti.

— Ką manai? — dar kartą paklausė jis.

Jai atrodė, kad jie šnekasi kodų kalba, taigi pažvelgė į lapelį, kurį jis laikė rankoje.

— Nežinau.

Jis patrynė lapelį tarp nykščio ir smiliaus, paskui prikišo jai prie veido. Labai arti.

— Pauostyk, — liepė.

— Kalendra, — išdidžiai tarė ji. Ir buvo apdovanota kita šypsena. Jo burna kampučiuose išsilenkė...

— Čia dar auga bazilikų, laiškinių česnakų ir čiobrelių, — parodė. — Galėsi jų pasiskinti.

— Taip, — nusišypsojo. — Galėsiu jų užbarstyti ant patiekalų, kuriuos pirksiu jau pagamintus.

Apsimetinėti nebuvo prasmės. Dienos, kai ji buvo pakvaišusi ir apsvaigusi nuo meilės ir norėjo savo mylimajam gaminti valgį, jau seniai praėjusios.

— Ar nieko neverdi?