Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Liuciferis prieš nuopuolį. Visados taip pagalvodavo, kai žiūrėdavo į šią nuotrauką. Jie atrodė tobula nedidelė šeima. Bet ji dažnai pasvarstydavo, ar tik ne tada į jų šeimą jau buvo įsimetęs puvinys.

Ešling padėjo nuotrauką ir grįžo į dabartį. Jau buvo praėjusios maždaug trys savaitės, kai paskutinįsyk skambino mamai su tėčiu. Ne todėl, kad buvo juos pamiršusi, — labai daug apie juos galvodavo, bet kone visados rasdavo dingsčių neskambinti.

Be to, ji niekados nepasigesdavo bendravimo su jais. Pavyzdžiui, Kloda kasdien skambina savo mamai. Bet Brajanas ir Maurina Njugentai buvo visai kitokie nei Maikas ir Monika Kenedžiai. Jei Brajanas ir Maurina būtų jos tėvai, galbūt ji nuolatos palaikytų su jais ryšį.

22

Pirmadienio rytas. Pagal tradiciją — juodžiausias iš visų rytų. (Išskyrus ne darbo pirmadienius, po kurių išaušta antradienis.) Vis dėlto tą rytą Liza jautėsi labai atkutusi. Mintis, kad eis į darbą, privertė susiimti — bent jau darys tai, kas padės. Norėjo palįsti po dušu, bet vanduo buvo šaltas kaip ledas.

Ji laikinai atidėjo ketinimą čiupti Džeką už pakarpos, kad pagaliau pataisytų vandens bako relę, kai poniai Morli išsprūdo, kad jis plūkėsi visą savaitgalį, ramindamas įtūžusius elektrikus, ir vos susidorojo su televizijos operatoriais. Jis atrodė išsekęs ir labai prastos nuotaikos.

Išblyškusiai ir vėluojančiai Ešling ši diena taip pat buvo ne iš lengvųjų. Ji dar pasunkėjo, kai Džekas Divainas iškišo galvą iš savo kabineto ir atžariai tarė:

— Panele Pataisyk?

— Pone Divainai?

— Gal šnektelėtume?

Sunerimusi ji per greitai atsistojo ir turėjo palaukti, kol susireguliuos kraujotaka ir kvėpavimas.

— Arba įkliuvai į didžiulę bėdą, arba užvaldei jį, — džiugiai sušnabždėjo Triks. — Kas dedasi?

Ešling buvo nenusiteikusi plepėti su Triks ir pritarti jos darkymuisi. Nė nenumanė, kodėl Džekas Divainas nori pasikalbėti su ja akis į akį. Tikėdamasi paties blogiausio, nukėblino į jo kabinetą.

— Uždaryk duris, — liepė jis.

Mane ketina atleisti iš darbo. Ją ėmė krėsti šaltis.

Už jos trinktelėjo durys, kambarys akimirksniu sumažėjo ir patamsėjo. Prie tokios atmosferos prisidėjo ir tamsūs Džeko plaukai, tamsios akys, tamsiai mėlynas kostiumas ir niūri nuotaika. Viskas atrodė dar blogiau, nes jis ne sėdėjo prie stalo, bet sūpavosi priešais jį, taigi tarp jo ir Ešling buvo likę labai mažai erdvės. Jis vertė ją jaustis itin nepatogiai.

— Norėjau tau atiduoti tai be pašalinių akių.

Ji atsilenkė tolyn nuo jo, nors nebuvo kur trauktis. Jis įbruko jai plastikinį maišelį, Ešling paėmė jį tylėdama. Per miglą pamatė, kad įspėjimo apie atleidimą laiškui jis šiek tiek per didelis.

Ji tiesiog laikė jį rankose, o Džekas nekantraudamas nusijuokė ir tarė:

— Pažiūrėk, kas viduj.

Maigydama plastiką, Ešling žvilgtelėjo į perlų spalvos maišelį. Jos nuostabai, jame buvo dviejų šimtų Marlboro cigarečių blokas, ant jo celofano priklijuota raudona rožytė.

— Aš nuolatos prašinėjų tavęs cigarečių, — Džekas gręžė ją akimis. — Hm, atsiprašau, — pridūrė. Neturėjo to sakyti.

— Kaip gražu, — sumurmėjo ji, priblokšta tokios atomazgos ir rožytės.

Pirmąkart nuo tada, kai juodu susipažino, Džekas nuoširdžiai nusijuokė. Atmetęs galvą kvatojo nuoširdžiu, geru juoku iš pat gelmių.

— Gražu? — sušuko jis, spindėdamas iš džiaugsmo. — Gražūs burlaiviai, gražios aštuonių pėdų aukščio bangos. Bet gražios cigaretės? Tiesą sakant, gal tu ir teisi.

— Jau maniau, kad norite mane atleisti iš darbo, — leptelėjo Ešling.

Jo veidas net persikreipė iš nuostabos.

— Atleisti tave?.. Bet, mažoji panele Pataisyk, — pasakė jis, ir staiga jo balsas pasidarė švelnus, o akys žaismingos, — kas tada mus aprūpintų pleistrais, vaistais nuo galvos skaudėjimo, skėčiais, žiogeliais, ta priemone nuo šoko, kaip ji vadinasi?..

— Gelbėjimo priemonė, — dabar ji būtų jai pravertusi. Jai reikėjo išeiti. Kad vėl galėtų kvėpuoti.

— Ko taip išsigandai? — dar švelniau paklausė jis. Jai pasirodė, kad jo kūnas prisislinko dar arčiau.

— Nieko! — sucypė ji it autobuso stabdžiai.

Sukryžiavęs rankas, jis įbedė į ją akis. Išsilenkusi kampučiuose jo burna vertė ją jaustis mergaitiškai ir kvailai, tarsi jis būtų iš jos tyčiojęsis. Paskui jo susidomėjimas staiga dingo.

— Ką gi, — atsiduso lįsdamas atgal už stalo. — Eik... Bet kitiems nė žodžio, — mostelėjo jis maišelio link. — Nes ir jie tokio užsimanys.

Ešling nusliūkino lyg nesavomis kojomis prie savo stalo. Laikykis drąsiai. Ji buvo sukrėsta, kad Džekas Divainas ne toks jau ir paslaptingas šunsnukis, koks iš pradžių atrodė. Bet keisčiausia, kad jai šovė mintis, jog būtų labiau patikę, jei jis iš tiesų būtų šunsnukis. Vėliau tą dieną ji pagalvojo, kad tai tik verslas.

Į kontorą įsvirduliavo Mersedes, ir visi kone nugriuvo nuo kėdžių, išvydę, kad jos jausmai liejasi per kraštus. Tai buvo jai nebūdinga. Kaip buvo liepusi Liza, ji pamėgino paimti interviu iš pamišėlės Fridos Kieli. Nors Mersedes ir praleido visą savaitgalį Donegale, fotografuodama Fridos drabužius dvylikos puslapių reportažui, Fridą privertė ją laukti pusantros valandos ir tada atvirai prisipažino niekada negirdėjusi nei apie ją, nei apie „Kolin“.

— Kas jūs? — paklausė ji. — „Kolin“? Po velnių, kas tai? Kas tai?

— Ji — maniakė. Pamišusi kalė, — šnypštė Mersedes, paskui ją ištiko pažeminimo traukulių priepuolis. — Pamišusi sušikta KALĖ!

— Priešmenstruacinis psichopatinis pragariškas siautulys, — Kelvinas labai norėjo palaikyti Mersedes.

— Sizoidinė kekšė, — įsiterpė Triks.

— Ir tikra džiūsna, — pridūrė nuoboda Bernardas, neturėjęs nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet mėgęs gerą kalę tiek, kiek įstengia mėgti mamytės vaikelis. — Ant apgraužto kaulo rastum daugiau mėsos.

Triks metė į jį paniekinamą žvilgsnį.

— Tai komplimentas, kvaily. Tu visiškai nieko nesupranti.

Visi susiriesdami įžeidinėjo Fridą Kiely, išskyrus Ešling, ji jau anksčiau buvo girdėjusi, kad Fridą iš tikrųjų kuoktelėjusi. Matyt, buvo truputį šizofreniška ir nenorėjo gerti vaistų.

— Bet, — įsikišo Ešling, manydama ką nors turint ją ginti, — ar jums neatrodo, kad prieš apkalbinėdami turėtume bent šiek tiek įlįsti į jos kailį?

— Teisybė, — pritarė Džekas, ką tik išėjęs pasižiūrėti, dėl ko kilo tas sąmyšis. — Tada nulėktume nuo jos per mylią. Skamba puikiai, — jis nusiuntė Ešling pašaipią šypseną ir pasakė: — Dėl Dievo meilės, Ešling, elkis pagal savo metus ir neribok greičio.

Liza pralinksmėjo.

— O kokia yra greičio riba šioje šalyje?

— Septyniasdešimt, — atsakė Džekas ir užtrenkė savo kabineto duris.

Ešling ir vėl ėmė nekęsti Džeko. Viskas sugrįžo į įprastas vėžes.

Nors Markas Valentainas neturėjo jos darbo telefono numerio, Ešling vos susitramdė, kai be dešimt keturios Triks padavė jai telefono ragelį tardama:

— Tau skambina vyriškis.

Ešling stvėrė ragelį, minutėlę luktelėjo, norėdama susikaupti, tada užburkavo:

— Sveeeikiii.

— Ešling? — tai buvo Dilanas, jis atrodė suglumęs. — Ar persišaldei?

— Ne, — nusivylusi prabilo normaliu balsu. — Maniau, kad skambina kas nors kitas.

— Gal šįvakar išgertume? Galiu atvažiuoti į miestą tau patogiu laiku.