Марианн Кейс - Sušis pradinukams

„Geriau“ — reliatyvi sąvoka, bet, kad ir kaip būtų, norėdama jam įtikti, nors tai daryti ne visada buvo prasminga, Ešling linktelėjo ir tarė:

— Taip, dabar geriau.

— Tu — puiki mergina, Ešling, — atsisveikino su ja Dilanas.

Taip , abejingai pagalvojo Ešling, argi ne ?

23

Už dešimties minučių kelio nuo tos vietos, kur sėdėjo Dilanas ir Ešling, Klarenso viešbutyje vakarieniavo Liza su Džasperu Frenču, garsiuoju virėju. Džasperas primygtinai norėjo susitikti su ja šiame restorane, kad galėtų supeikti maistą, toli gražu ne tokį gardų, kokį jis gamino savo vardo restorane. Tai buvo išvaizdus, bet nemalonus žmogus, jis akivaizdžiai manė esąs genijus ir nieko daugiau neveikė, tik pavydėjo visiems, besisukinėjantiems jo sferoje.

— Mėgėjai, — pareiškė jis, mostelėdamas į šeštą taurę vyno, — mėgėjai ir diletantai. Markas Pjeras Vaitas — diletantas! Alasdeiras Litlis — diletantas.

Dievuliau , tu tikras nūda. Liza linksėjo galvą ir šypsojosi. Gerai, kad itin mokėjo derėtis su sunkiai sukalbamais žmonėmis.

— Todėl mes ir pasirinkome jus, kad prisidėtumėt prie „Kolin“ sėkmės, Džasperai.

Ji sakė ne visai tiesą. Į Džasperą nusitaikė todėl, kad jai nepavyko įkalbėti Konrado Galagerio, pasiteisinusio didžiuliu darbo krūviu.

Kai Džasperas ėmė narčiai kėsintis į antrą vyno butelį, Liza apstulbino jį, prašnekusi apie sinergizmą. Iš tikrųjų nieko nežadėdama užsiminė, jog skiltis „Kolin“ lengvai praskins kelią jo programai Randolph Media televizijos stoties 9 kanale.

— Aš sutinku! — nusprendė Džasperas. — Rytą pateikite man sutartį.

— Tiesą sakant, ją turiu dabar, — meilikaujamai pasakė Liza, naudodamasi proga.

Džasperas suraitė parašą pačiu laiku, nes buvo susiklosčiusi kebli padėtis: padavėjas atėjo paimti jos lėkštės. Kaip ir paprastai, Liza tik pastumdė valgį po lėkštę, tačiau beveik nieko neparagavo.

— Ar nepatiko vakarienė? — pasiteiravo padavėjas.

— Ne, ji buvo gardi, bet... — Liza pamatė, kad Džasperas spokso į ją per stalą, ir skubiai pakeitė savo nuomonę, atsakydama neutraliau: — Buvo skanu.

— Jei valgis buvo toks pat įžeidžiamai prastas, kaip ir mano, nesistebiu, kad ji neįstengė jo nuryti net per prievartą, — pasipiktino Džasperas. — Rusiški blynai su juodu pudingu?

Trūksta žodžių. Absurdas!

— Apgailestauju tai girdėdamas, sere, — padavėjas vangiai nužvelgė Džasperą ir švariai išvalgytą jo lėkštę. Kitados dirbo tam pamišusiam šunsnukiui. — Ar norėsite užsisakyti deserto?

— Ne, nenorėsime! — atkirto suirzęs Džasperas Lizos nusivylimui, nes šią savaitę ji laikėsi pudingų dietos. Žinoma, lengvesnio jų varianto: švieži vaisiai, šerbetai, vaisių putėsiai. Dešimt dienų viskas vyko sklandžiai, kol jos lūpų nepasiekė svaiginantis punšas „Mirtis nuo šokolado“.

Ką gi, nesvarbu. Ji sumokėjo už vakarienę, ir abu atsistojo. Vienas iš jų žengė ne visai tvirtu žingsniu. Prie durų paspaudė rankas, tada apgirtęs Džasperas puolė prie Lizos, bet ji taktiškai jį atrėmė. Gerai, kad jau turi pasirašytą sutartį.

Džasperas grėsmingai nusvirduliavo gatve, ir vos tik Liza liko viena, ją vėl užplūdo niaurastis. Kodėl? Kodėl čia viskas klostosi daug sunkiau? Londone jai eitųsi kaip iš pypkės. Net ir išėjus Oliveriui, ji sėkmingai gyveno toliau. Ji atkakliai dirbo, siekė įgyvendinti savo viziją, tvarkė reikalus ir buvo tikra, jog už tokį triūsą bus apdovanota. Tačiau ta premija atiteko kitai, ir dabar ji vargsta Airijoje, o mechanizmai, padėdavę jai susidoroti su sunkumais, regis, čia prastai veikia.

Vakar ji nepaskambino mamai, nors ir buvo sekmadienis. Jautėsi labai prislėgta. Įstengė nusliūkinti tik iki prišnerkštos parduotuvės ant kampo nusipirkti ledų ir penkių laikraščių, o grįžusi atgal tučtuojau susisupo į pledą ir visą dieną apatiškai pratūnojo, kvėpuodama troškiais cigarečių dūmais. Vienintelis jos ryšys su pasauliu buvo nepaliaujamas čionykščių aštuonmečių kamuolio spardymas į jos laukujės duris.

Prieš pasigaudama taksi ji užsuko į spaudos kioską cigarečių, ir jai pašoko širdis, išvydus naują „Airių nėrėjos“ numerį. Šis žurnalas buvo vienas iš „Kolin“ konkurentų, ir likusią vakaro dalį ji turės ką veikti — mėsinės jį. Staiga namai nebeatrodė tokie atgrasūs.

— Sveika, Liiiza, — sušuko mažų mergaičių, žaidžiančių ant kelio, pulkelis, kai ji išlipo iš automobilio. — Tavo seksuali suknelė.

— Ačiū.

— O kokio dydžio tavo bateliai?

— Šešto.

Tada mergaitės surengė slaptą pasitarimą. Koks tas šeštas dydis? Joms per didelis, galų gale nenoromis turėjo pripažinti.

Įžengusi į namus, ji nubloškė krepšį ant grindų, įjungė virdulį ir patikrino telefono atsakiklį. Jokių žinučių, tačiau ji nė kiek nenustebo, nes beveik niekas nežinojo jos telefono numerio. Ir vis dėlto tebesijautė esanti nevykėlė.

Liza nusispyrė mielus batelius, nutėškė suknelę ant kėdės ir jau movėsi surišamas virvele kelnes ir vilkosi trumpus marškinėlius, kai pasigirdo durų skambutis. Matyt, viena iš mažių paprašys, kad atiduotų joms savo rankinę, kai ši jai nusibos.

Atsidususi atidarė duris, bet ant slenksčio stovėjo palinkęs Džekas, stengdamasis sutilpti į tarpdurį.

— O, — ištarė ji kaip kokia kvailė.

Pirmąkart matė jį be kostiumo. Ilgi marškiniai be apykaklės buvo atsagstyti iki pusės krūtinės. Ne todėl, kad toks buvo jų modelis, tiesiog trūko sagų. Žalsvos spalvos kelnės atrodė taip, tarsi būtų jam tarnavusios du pasaulinius karus, o ties dešiniuoju keliu žiojėjo atbrizgęs įplėšimas, iš po kurio švysčiojo glotni kelio girnelė ir trijų colių plaukuotos odos plotelis. Jo plaukai buvo dar labiau susitaršę nei paprastai, neką tvarkingesnis ir veidas: Džekas buvo iš tų vyrų, kuriems reikia skustis dukart per dieną.

Atsišliejęs į durų staktą, jis iškėlė gulintį delne įtaisą, tarsi policininkas, rodantis savo pažymėjimą.

— Laiko relė tavo vandens bakui.

Tai nuskambėjo šiek tiek dviprasmiškai.

— Atleisk, kad uždelsiau, — tada šiek tiek patylėjo. — Ar dabar turi laiko?

— Užeik, — pakvietė Liza. — Užeik.

Ji buvo nustebusi, nes Londone dar niekas nebuvo apsilankęs jos bute. Niekados nepaskirdavo susitikimo, pirmiausia neperžvelgusi savo kalendoriaus ir nesužaidusi žaidimo „Aš labiau užsiėmusi ir svarbesnė už tave“. Tai buvo nuodugniai parengtas ritualas, kurį valdė griežtos taisyklės. Turėdavo būti pasiūlytos ir atmestos mažiausiai penkios skirtingos datos, kol galų gale buvo susitariama dėl abiem pusėms tinkamo laiko.

— Kitą antradienį? Negaliu, nes būsiu Milane.

O štai užuomina, atsakant į klausimą dėl kito vakaro:

— Ir niekados negaliu trečiadieniais, nes vakarais užsiiminėju reiki.

Priimtinas atsakymas į tokius žodžius:

— Ketvirtadieniai man netinka, nes pas mane ateina konsultantas.

Kitam vakarui statoma suma padidėja:

— Apie kitą savaitgalį negali būti nė kalbos. Jį praleisiu su draugais namelyje prie ežero.

Į tai gudriai atsakoma:

— Visa kita savaitė užimta. Išvykstu į Los Andželą verslo reikalais.

Kai galų gale data nustatyta, vis dar įmanoma — ir tikrai to tikimasi, — kad atėjus tai dienai susitikimas bus atšauktas, teisinantis organizmo paros ritmo sutrikimu, pasikeitus laiko juostoms, vakariene su klientu arba kelione į Ženevą atleisti septyniasdešimt žmonių.