Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Liza tučtuojau pakeitė temą.

— Ar kada nors dalyvauji restoranų atidarymuose? Arba pristatymo vakarėliuose? Kituose renginiuose?

— Ne, — trumpai atkirto Džekas. — Nepakenčiu tokių sambūrių. Gimiau be vakarėlių liūto geno, nors neabejoju, kad jau pastebėjai tą mano bruožą.

— Nejaugi? — apsimetė Liza.

— Ak, liaukis, esu niurzgantis netašytas stuobrys.

— Man toks niekad neatrodei, — paprieštaravo Liza, nors nebūtų galėjusi užginčyti, jog nepastebėjo jo ūmaus įniršio protrūkių.

— Nenoriu toks būti, — su liūdesio gaidele tarė jis. — Tik... kai taip... atsitinka, visados gailiuosi taip pasielgęs.

— Taigi nesi toks piktas, kaip gali atrodyti?

Jis atsisuko.

— Baigta! — pasakė ir padėjo veržliaraktį. — Paskui tyliai pridūrė: — Ne visada. Kartais ne juokais supykstu.

Jai nespėjus pratęsti provokuojamo pokalbio, jis pradėjo į savo įrankių dėžę krautis veržliarakčius ir atsuktuvus. — Nustačiau laikrodį visai parai, taigi tau nereikės jo reguliuoti, ir karštas vanduo tekės, kada tik panorėsi. Pasimatysim rytoj, atsiprašau, kad atvažiavau neperspėjęs.

— Nieko tok...

Jis staiga dingo, namuose pasidarė pernelyg tuščia, ir Liza liko viena — vienut vienutėlė — su savo mintimis.

Oliveriui rūpėjo drabužiai, vakarėliai, menas, muzika, klubai ir pažintys su reikalingais žmonėmis. Džekas buvo prastai apsirengęs slaptas socialistas, plaukiojantis burlente ir neturintis ką papasakoti apie savo visuomeninį gyvenimą. Bet jis buvo didžiulis, seksualus, pavojingas ir skaniai kvepėjo, tačiau, ei, juk negali visko turėti.

24

Tu — puiki mergina, Ešling, tu — puiki mergina, Ešling. Toks Dilano atsisveikinimas skambėjo Ešling ausyse, kėblinant namo iš Šelburno. Tai liovėsi tik tada, kai užsuko į kavinukę užkąsti.

O kai galop pasiekė namus, prie durų smaksojo Bū.

— Kur buvai? — paklausė Ešling. — Kelias dienas nemačiau tavęs.

Jis pakėlė akis į dangų.

— Moterys! — geraširdiškai sušuko jis. — Visuomet stengiasi tave kontroliuoti, — jo akys švietė neskustame veide. — Norėjau pakeisti peizažą, — žaismingai ir gudriai mostelėjo purvina ranka. — Suviliojo gražios parduotuvės tarpdurys Henrio gatvėje, todėl tenai ir buvau prisiglaudęs kelias naktis.

— Taigi ištvirkauji, — tarė Ešling. — Tipiškas vyras.

— Tai nieko nereiškia, — rimtai patikino Bū. — Tai tik fiziniai dalykai.

— Aną vakarą nešiau tau knygas, — Ešling suirzo, kad ir vėl buvo netikėtai užklupta.

Tada prisiminė, kad krepšyje turi Patricijos Kornvel romaną, atsiųstą į redakciją recenzuoti. Kontoroje niekas jo nepanoro, todėl Ešling paėmė jį Džoi.

— Gal norėtum paskaityti? — ji nedrąsiai ištraukė knygą iš rankinės. Bū akys sublizgo iš tokio didžiulio susidomėjimo, kad ji net pasijuto truputį nepatogiai. Ji tiek daug turi, o jis tik tą nudrengtą oranžinę antklodę.

— Baisiai, — tyliai pratarė jis. — Saugosiu ją, tikrai nieko nenutiks.

— Gali ją pasilikti.

— Kaip čia dabar?

— Gavau ją, hm, veltui. Darbe.

— Nuostabus darbas, — pagyrė jis. — Ačiū, Ešling, esu labai dėkingas.

— Nėra už ką, — šaltai tarė ji. Nusiminusi dėl pasaulyje viešpataujančios neteisybės, pykdama ant savęs, kad daro jam tokią didelę įtaką, ir jausdamasi kalta, kad padarė tik mažmožį.

Kai įkišo raktą į spyną, jis sušuko:

— Ką manai apie Marką Valentainą?

— Nežinau, — ji jau buvo besileidžianti į ilgus aiškinimus, kaip jis jos nesuviliojęs, bet paskui, išvydusi jį scenoje, neįstengė atsispirti ir pakeitė nuomonę, ir dabar labai trokšta, kad jis paskambintų, tikisi rasti laukiančią jos žinutę ir... — Truputį luktelėk.

— Keistas, — šyptelėjo ji Bū. — Jis keistas.

Keistas — tinkamas žodis. Prižada paskambint , o paskui nesiteikia pajudinti savo subinės . Ji paskubomis užlėkė laiptais, nekantraudama patikrinti, ar nėra žinutės.

Išvydus raudoną mirksinčią lemputę, jai apsvaigo galva. Ji paspaudė mygtuką ir, juostelei atsisukant į pradžią, skubiai apibėgo ratą, patrindama laimės Budą, paliesdama laimingą akmenėlį ir užsimaukšlindama laimingą raudoną kepurę su bumbulu.

— Prašau, maloningoji visatos jėga, kurią vadinu Dievu, — meldė ji, — padaryk, kad jis paskambintų.

Akivaizdu, jog keturių matmenų erdvėje įvyko šiokia tokia sumaištis, nes jos maldos buvo išklausytos. Tačiau ne tos. Pasenusios maldos: žinutė buvo iš Felimo. Anksčiau Ešling labai daug melsdavosi, kad jai paskambintų Felimas, o dabar, kai taip įvyko, jau buvo per vėlu.

— Laba diena, Ešling, — pasigirdo per traškesius jo balsas iš Sidnėjaus. — Kaip tau sekasi? — jis kalbėjo linksmai ir kaip tikras australas, paskui vėl prabilo Dublino akcentu. — Klausyk, pamiršau nupirkti savo mamai gimtadienio dovaną, o man tai brangiau už gyvybę. Gal įteiktum jai kokį papuošalą ar ką nors panašaus, juk geriau už mane žinai, ką ji mėgsta. Pasimatysim. Ačiū, tu — tikras lobis.

— Prakeiktas kvailys, — sumurmėjo ji, nusitraukdama laimingąją raudoną kepurę. Jei nebūtų sutvarkiusi jam bilietų, vizų, pasų ir nupirkusi Australijos dolerių, Felimas vis dar suktų galvą, kaip išvykti iš šalies. Ji kone įkrovė jį į lėktuvą su kortele, pakabinta po kaklu. Paskui stebėjo savo reakciją: jokio pasibjaurėjimo, nostalgijos ar ilgesio. Ryšys su Felimu dažniausiai ją liūdindavo, bet, regis, ji buvo pradėjusi tikėti tuo, kas įvyko. Iš tiesų nutraukė su juo santykius.

Ji pakėlė ragelį ir paskambino Tedui.

— Gal galėtų ateiti paslaugus tarnas, — pasisveikino ji.

— Jau einu.

— Atsivesk ir Džoi.

Netrukus Ešling pasitiko Tedą ir Džoi žodžiais:

— Turiu rūpesčių dėl vyriškio.

— Ir aš, — kone pasigyrė Džoi.

— Dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko?

— Pusiau bjaurybės , pusiau barsuko, — pataisė Džoi. — Jis vedžioja mane už nosies. Bet koks vyriškis kelia rūpesčių tau, Ešling? Ponas Seksualusis darbe? Ar tik neišsipildė mano pranašystė?

— Kas? Ak, Džekas Divainas? — prisiminusi du šimtus cigarečių, Ešling pasijuto nesmagiai, todėl greitai pasikeitė: ėmė elgtis „pagal amžių be jokio greičio apribojimo“ ir dar sykį suvokė, kokios pozicijos turi laikytis. — Tas šunsnukis?

Džoi nusiuntė Tedui manieringą „sakiau tau“ šypseną.

— Jausmai įsisiūbavo, — pataikaujamu tonu tarė ji.

— Tai ne Džekas Divainas, — atsakė Ešling. — Tai komikas Markas Valentainas.

— Apie ką čia šneki? — suirzo Džoi.

Taigi Ešling papasakojo visą istoriją, kaip susipažino su Marku vakarėlyje krantinėje, apie Bellez-moi raštelį...

— Bet jis apie tai papasakojo savo spektaklyje! — susijaudino Tedas. — Ta mergina, apie kurią kalbėjo, buvai tu. Nuostabu!

Ešling pakėlė ranką, kad jis nutiltų.

— Paskui priešpaskutinį savaitgalį vėl jį sutikau vakarėlyje Ratmine ir vis dar jo nenorėjau. Bet kai pamačiau jį aną šeštadienio vakarą, jis pradėjo man patikti. Prižadėjo paskambinti ir nepaskambino.

— Žinoma, kad nepaskambino! — sušuko Džoi. — Dar tik pirmadienis.

Sulig šiais žodžiais Ešling grįžo sveikas protas.

— Tu visiškai teisi! Aš, kaip ir dažniausiai, papuoliau į keblią padėtį ir nesu tikra, ar geidžiu jo. Vakar visą dieną blaškiausi ir vos neišprotėjau. Ar kada nors išmoksiu?..

— Jeigu jis ketina tau skambinti, tai bus antradienį arba trečiadienį, — tvirtai tarė Džoi.