Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Pretenzinga nesąmonė, — paniekinamai nusijuokė Liza Ešling į ausį. — O kai jie reklamuoja naujojo sezono gaminius, šneka taip, tarsi būtų atradę vaistus nuo vėžio. Bet pirmiausia gėrimas!..

— Varpučių sultys, — sušuko Liza, kai padavėjas atkišo priešais ją padėklą. — Nusmurgėliai! Ką dar turit?

Ji pamojo kitam padavėjui, ant kurio padėklo buvo pristatyta skardinių dėžučių. Prie visų buvo pritvirtintas vamzdelis — lankstus nepermatomas šiaudelis.

— Deguonis? — pasibjaurėjo Liza. — Nekvailiok. Atnešk man taurę šampano.

— Dvi, — nervingai įsiterpė Ešling. Vien jau žalių gumuliuotų varpučių sulčių vaizdas kėlė šleikštulį, o, kiek jai žinoma, ji galėjo kvėpuoti deguonimi kada panorėjusi. Didžiausiam kitų prisiplakėlių, baikščiai siurbčiojančių varpučių sultis ir besistengiančių nesusivemti, pavydui, jos išgėrė po tris taures šampano. Tik Danas Heigelis, pravarde „Išbandau viską“, iš Sunday Independent degustavo deguonį ir taip apsvaigo, kad turėjo prigulti hole; turistai peržengdavo per jį atlaidžiai šypsodamiesi, manydami, jog jis — būdingiausias bjauraus girto airio pavyzdys.

— Eime, — galų gale tarė Liza Ešling. — Mums reikia į paskaitą, tada galėsime pretenduoti į nemokamą dovaną.

Liza teisi, nusprendė Ešling. Karo, mergina, demonstruojanti joms kosmetiką, buvo nepaprastai rimta ir nelinkusi juokauti apie savo gaminius.

— Šio sezono veidas tviskus, — tarė ji, meiliai brūkštelėdama akių pieštuku per plaštakos viršų.

— Toks buvo ir ano sezono veidas, — paprieštaravo Liza.

— Ne. Ano sezono žvilgsnis tviskantis, — tai buvo pasakyta be jokios ironijos.

Liza bakstelėjo Ešling smailia alkūne, ir jos suvirpėjo nuo tylaus džiaugsmo. Puiku, kai gali su kuo nors pasijuokti iš visų šių dalykų, pagalvojo Liza.

— Šį sezoną mes žengėme pirmuosius žingsnius, pagamindami blizgį antakiams, ir esam dėl to labai susijaudinę... Jo sudėtis labai suderinta, nes, kitaip nei kiti kosmetikos gamintojai, savo produkcijos negadiname gyvuliniais riebalais. Maža kaina...

Galiausiai vertingas pristatymas baigėsi, ir Karo subarškino naujojo sezono kosmetikos pavyzdžiais. Visi gaminiai buvo storo stiklo indeliuose, primenančiuose senovinius vaistų buteliukus, ir supakuoti į dėžutę — tikslią gydytojo lagaminėlio kopiją.

Ji padavė juos Lizai, kuri aiškiai buvo palaikyta bose. Bet kai Ešling su Liza nepasijudino iš vietos, Karo sunerimo:

— Leidiniui tik po vieną dovaną. Source požiūris — neskatinti pertekliaus.

Liza ir Ešling patyrė pribloškiančią akimirksnio konkurenciją.

— Žinau, — linksmai pasakė Liza, nerūpestingai išsklęsdama iš kambario, tvirtai sugniaužusi dovanų krepšelį. Jai teisėtai priklausė devynios dešimtosios turto, bent nuo paskutinio patikrinimo. Ji patraukė per holą ir nė nestabtelėjusi peržengė per vis dar išsitelžusį ant grindų Daną Heigelį.

— Gražios kelnaitės, — sumurmėjo jis. — Kam mūvi kelnes? — paklausė, kai po akimirkos per jį peršoko Ešling.

Lizai nusprendus, kad jos jau gana toli nuo viešbučio, ji sulėtino žingsnį. Ešling pasivijo ją ir sunerimusi pažvelgė į dovanėlę.

— Viskas priklauso nuo to, kas tenai yra, — tarė Liza ir tvirtai sučiaupė lūpas. Tiesiog prisiminė, kodėl jai patikdavo eiti į tokius renginius vienai. Kitaip turi dalytis kosmetika, pagyromis, daiktais. Atverdama gydytojo lagaminėlį pasakė: — Gali imti akių pieštuką. Ei, jis tviska.

Bet jis buvo keistos purvinos spalvos, kuri nė vienai netiko.

— Ir dar gali paimti antakių blizgį. Man bus kaklo kremas ir pieštukas akims paryškinti.

— Ir lūpų dažus? — paklausė Ešling, jai iš didelio noro skrandyje susidarė gumulas. Lūpų dažai buvo tikrai geidžiamas laimikis, nuostabus blankios rudos spalvos su puikiu matiniu įdėklu.

— Tai mano, — nukirto Liza. — Šiaip ar taip, juk aš — viršininkė.

Argi to nežinom, įsižeidusi pagalvojo Ešling.

26

Antradienį vakare Ešling nuėjo į salsos pamoką. Kaip ir aną sykį, moterų buvo dešimt kartų daugiau nei vyrų. Ešling turėjo šokti su kita moterimi. Partnerė pasiteiravo, ar dažnai ji čia lankosi.

— Tai pirmoji pamoka, — atsakė Ešling.

— Ak taip, visai pamiršau. Juk puiku turėti užsiėmimą?

Po pamokos Ešling įraudusiais skruostais ir švytinčiu veidu parlėkė namo tikrinti atsakiklio, bet vos atidariusi duris išvydo ilgą grėsmingą nemirksintį raudonos lemputės žvilgsnį. Na, dar ne trečiadienio vakaras. Ne viskas prarasta.

Kai ėmė raustis virtuvės spintelėse ir ieškoti ko nors krimsti, susinervino, nes ėmė svarstyti: o gal Markas pametė jos telefono numerį? Bet ne. Jis įsikišo jį giliai į kišenę ir pasakė laikysiąs prie širdies. Be to, davė jam numerį antrą sykį, taigi galimybės pamesti buvo kur kas mažesnės.

Ji apžiūrėjo laimikį: pusė maišelio minkštokų tortilijų traškučių, pakelis juodųjų alyvuogių; keturi taip pat šiek tiek minkšti Hobnobs ; įlenkta ananasų skardinė; aštuonios riekutės sužiedėjusios duonos. Vargana užkanda, rytoj reikės nudrožti į prekybos centrą.

Ešling labai norėjo šilto maisto, todėl įkišo dvi senos duonos riekeles į skrudintuvą. Laukdama skrebučių, pajuto bejėgišką nusivylimą dėl Marko. Dėl to, kad pramušė jos gyvenime skylę ir atvėrė kelią sėlinančiam laukimui. Puikiai gyveno, kol jos nebuvo pradėjęs drumsti Markas.

Ir kodėl taip ją kankina? Dabar, kai išvydo jį scenoje, ėmė apie jį galvoti kitaip. Jis jau nebebuvo vyriškis, prie kurio ji neturėjo nė menkiausio noro prieiti artyn, Markas Valentainas virto geidžiamu kąsneliu, ir nebuvo tikra, ar yra jo verta.

Sužiaumojus pusę skrebučio suskambo telefonas, ir jos adrenalino lygis kūne šoktelėjo. Braukdamasi nuo veido sviestuotus trupinius, nulapnojo per kambarį ir čiupo ragelį.

— Alio? — laukė užgniaužusi kvapą. Tačiau akimirksniu atgavo žadą. — A, Kloda, sveika.

— Ar tu namie? — paklausė Kloda.

— Hm, o kaip tau atrodo?

— Atleisk. Norėjau paklausti, ar galėčiau užeiti?

O ne. Ešling nuotaika sugedo. Laukia nekokia perspektyva. Ji tuojau išmetė iš savo planų skambutį tėvams — jai ir taip per daug neigiamų emocijų.

— Užsuk, — pasakė Klodai. — Tupėsiu namuose visą vakarą.

— Aš tik užšoksiu kokiai valandai pas Ešling, — šūktelėjo Kloda Dilanui, spoksančiam televizorių pusiau ištapetuotame priekiniame kambaryje.

— Tikrai? — nustebo jis. Tai buvo keista, nes Kloda vakare retai kada išeidavo iš namų. Ir niekada viena. Dar nespėjus užduoti kito klausimo, ji jau buvo uždariusi duris ir su Nissan Micra suko atbuline eiga į kelią.

— Turiu su tavimi pasikalbėti, — tarė Kloda, kai Ešling įsileido ją į butą.

— Taip ir supratau, — liūdnai pasakė Ešling.

— Ir man reikia tavo paslaugos.

— Padarysiu, ką tik galėsiu.

— Ei, ar žinai, kad tavo tarpdury įsitaisęs benamis? — Kloda ūmai pakeitė pokalbio temą. — Jis pasisveikino su manimi.

— Tikriausiai tai Bū. Jaunas besišypsantis rudaplaukis?

— Taip, bet... — užsikirto Kloda. — Ar pažįsti jį?

— Ne visai, tačiau... na, anądien mudu keistai šnektelėjom.

— Bet jis greičiausiai narkomanas! Gali tave užpulti su švirkštu — supranti, jie šitaip elgiasi. Arba įsilaužti į tavo butą.

— Jis ne narkomanas.

— Iš kur žinai?

— Jis man pasakė.

— Ir juo patikėjai?