Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Plonytės basutės, surišamos sunkaus šilko juostelėmis, būtų neištvėrusios net trumpo kelio ruožo krantine — ir taip vos laikėsi jai sukinėjantis po kontorą. Lizos visai neerzino, kad jos labai nepraktiškos: juk kai kurie bateliai ir skirti nepaprastam, bet trumpalaikiam grožiui. Kam dar Dievas išrado taksi?

Žvelgdama į save veidrodyje liko, nors ir nenoromis, patenkinta. Jos akys švytėjo ir buvo didelės (ačiū baltam kosmetiniam pieštukui, kuriuo buvo paryškintas vidinis akių kraštas), veido spalva gaivi (Aveda kaukė), kakta lygi, be jokių raukšlių (botulino toksino injekcija prieš išvykstant iš Londono). Ji šukavo plaukus, kol jie ėmė blizgėti — tai truko labai trumpai. Jie visada blizgėdavo, nes profesionali kirpėja juos tepdavo kondicionieriumi, supurkšdavo tiesinančiu plaukus laku ir išdžiovindavo.

Taksi atvažiavo be dešimt pirma, ir jie su Džeku išėjo, o visa redakcija nulydėjo akimis. Liza jaudinosi, nes jis bus labai arti. Be to, ketino pasinaudoti uždara automobilio erdve ir „netyčia“ savo grakščiomis nuogomis kojomis paliesti jo kojas. Bet vos jiems įsėdus į taksi suskambo Džeko mobilusis telefonas, ir visą kelią jis prasiginčijo su radijo stoties teisininku konsultantu dėl to, kad jiems buvo uždrausta transliuoti interviu su vyskupu, turėjusiu meilės ryšių. Lizai taip ir nepasitaikė progos prisiglausti.

— Nesuprantu, kokia čia problema, — suniurzgė į mikrofoną nepatenkintas Džekas. — Šiais laikais sunku rasti vyskupą, kuris nebūtų įsipainiojęs į meilės romaną. Tiesą sakant, kodėl mes vis dar norime kalbinti tą vyruką?

— Kaip gyvuojate, Liza? — paklausė taksi vairuotojas. — Ar jau radote butą?

Liza pasilenkė į priekį. Kas tas keistas žmogus, taip gerai žinąs, kas dedasi jos gyvenime? Tada ji atpažino tą taksi vairuotoją. Tai jis vežiojo ją apžiūrėti butų pirmą savaitę Dubline.

— Ak taip, susiradau nedidelį namuką prie Pietinio žiedo, — mandagiai atsakė.

— Prie Pietinio žiedo? — jis pritariamai linktelėjo. — Vienas iš Dublino rajonų, kurio dar neužkariavo japiai.

— O, bet tenai labai gražu, — tarė Liza.

Paskui prisiminė, kokį atsakymą norėjo išgirsti.

— Taigi kas įvyko, kai susidūrėte su merginų, terorizavusių jūsų keturiolikmetę dukterį, gauja? Jums pritrūko laiko baigti pasakojimą, kai buvome susitikę paskutinį sykį.

— Nuo to laiko neliečia jos nė pirštu, — nusišypsojo jis. — Ji kitokia mergina.

Lizai išlipus iš taksi, jis pasakė:

— Mano vardas Lajamas. Ateityje galėsit kviesti mano taksi, kai tik norėsite.

Kol juos vedė prie staliuko, stovinčio gražaus judraus restoranėlio centre, Džekas vis dar šnekėjosi telefonu. Lizai vieta patiko. Džekas gal ir atrodė taip, tarsi būtų savo kostiumą radęs atliekų konteineryje, bet jis labai autoritetingai kalbėjo mobiliuoju. Atkurti pusiausvyrą prireikė nemažai laiko. Kai kurie valgytojai, sėdintys netoliese, sunerimę ištiesė rankas į savo telefonus, kai pamatė Džeką, tarškantį savuoju, ir susigundė keletu visai nereikalingų skambučių.

Pažadėjęs apsispręsti iki penktos valandos, Džekas nutrenkė telefoną.

— Atsiprašau, Liza.

— Nieko tokio, — žaviai nusišypsojo, parodydama didžiausius savo naujų Source lūpų dažų privalumus.

Bet telefono skambutis nustelbė ankstesnį jo vėjavaikiškumą. Jis vėl pasidarė neramus ir rimtas, tad buvo visai nenusiteikęs flirtuoti. Tačiau to negalėjai pasakyti apie ją.

— Už mus, — reikšmingai nusišypsojo Liza, priliesdama savo taurę prie Džeko. Tada, norėdama jį sutrikdyti ir užminti jam ant liežuvio, pridūrė: — Už ilgą „Kolin“ klestėjimą.

— Už tai išgersiu, — kilstelėjo taurę ir išspaudė šypseną, bet aiškiai susirūpinęs. Jis buvo linkęs šnekėtis tik apie darbą. Apie skaitytojus, leidybos išlaidas, apie tai, kiek kainuos knygos recenzijos puslapis. Be to, regis, nejaukiai jautėsi, apsuptas akį rėžiančios Halo elegancijos. Jis plūkėsi su užkandžiu, stengdamasis šakute pasmeigti salotų garbanas ir sugrūsti jas į burną.

— Dieve, — staiga sušuko, kai kitas kąsnis iššoko į laisvę kaip spyruoklė. — Jaučiuosi kaip žirafa!

Liza prisitaikė prie tokios nuotaikos. Suprato, kad nėra prasmės stengtis atkurti tą šmaikščią atmosferą, tvyrojusią aną vakarą jos virtuvėje. Tai jo nedomino. Jis buvo pernelyg užsiėmęs, įsitempęs, o jai glostė širdį tai, kad jis apskritai sutiko su ja užkąsti. Ir jei nori šnekėtis apie darbą, tebus taip. Ji turėjo pavydėtiną gebėjimą pasukti daugelį dalykų savo naudai, taigi nusprendė, kad dabar tinkamiausia proga pasiteirauti Džeko apie galimybę parduoti Marko Valentaino skiltį ir kitiems jų leidiniams.

— Ar jis tikrai sakė, kad rašys mums skiltį? — kone linksmai paklausė Džekas.

— Tiesą sakant, ne... dar ne, — ji nusiuntė jam per stalą pasitikinčią šypseną. — Bet rašys.

— Paklausinėsiu apie sindikavimą. Tu kupina puikių minčių.

Tik tada, kai jie išėjo iš restorano, Džekas vėl virto žmogumi.

— Kaip veikia bako laiko relė? — pasidomėjo, o akyse žybtelėjo simpatijos kibirkštėlė.

— Be priekaištų, — sumirksėjo Liza. — Galiu kada panorėjusi ilgai maudytis po karštu dušu. — Ji nutęsė ir aistringai ištarė žodžius „ilgai“ ir „karštu“. Iš lėto ir jausmingai.

— Puiku, — pasakė, o jo vyzdžiai išsiplėtė iš susidomėjimo ir malonumo. — Puiku.

Grįždama iš darbo Liza buvo beveik prie namų, kai susidūrė su pavargusios išvaizdos moterimi šviesiais garstyčių spalvos plaukais. Ji vilkėjo šiltą treningą ir nešėsi visai nederantį prie jo DKNY krepšį. Lizos DKNY krepšį. Jis buvo jos, kol neatidavė Fransinai, vienai iš tų mažų mergaičių, žaidžiančių gatvėje. Ji nujautė, kad ši suplukusi moteris — Ketė? — buvo Fransinos motina.

— Labas, Liza, — nušvito. — Kaip laikotės?

— Ačiū, gerai, — šaltai atsakė Liza. Iš kur visi aplinkiniai žino jos vardą?

— Lekiu į darbą. Sidabro nešiojimo tarnyba Harbisone. Gaunu trisdešimt svarų ir parvažiuoju namo taksi, — pasirodo, Ketė kalbėjo apie padavėjos darbą. Ji mostelėjo Lizai dviejų šimtų svarų vertės krepšiu. — Pavėluosiu. Iki.

Lizą staiga aplankė įkvėpimas.

— Hm, Kete — jūs Ketė, ar ne? Ar jūsų nedomina valytojos darbas?

— Jau maniau, kad nepaklausite!

— O kodėl?

— Hm, jūs — užsiėmusi moteris, tad ar turite laiko išsivalyti namus? — iš tikrųjų Ketė turėjo galvoje tai, kad Fransina, suviliota Lizos kvietimo, užsuko į jos namus, o parėjusi pranešė, kad juose tikra kiaulidė.

— Nepalyginti blogiau nei pas mus! — įvertino ji.

O Ešling trečiadienio vakarą praleido pas Felimo motiną, atbogino jai dubenį, suvyniotą į dovanų popierių, ir taip išpildė prašymą.

— Mano darbas padarytas, — nusijuokė.

Paskui turėjo labai ilgai kiurksoti ponios Egan virtuvėje ir klausytis pažįstamų dejonių.

— Felimas nežinojo, iš kur vėjas pučia. Jam reikėjo vesti tave, Ešling.

Ji laukė Ešling pritarimo, bet šioji pirmąsyk nutylėjo.

Parsiradusi į namus, Ešling atsakiklyje nerado jokios žinutės. Prakeiktos Džoi ir jos vaikinų taisyklės.

— Dar tik devynios valandos, pesimiste, — išplūdo ją Džoi, atėjusi palaikyti Ešling per tas jos budynes. — Dar galybė laiko. Atkimšk butelį vyno, o aš papasakosiu, kokių malonių dalykų man prišnekėjo Mikas praėjusią naktį.

Ešling vargiai įstengė susivokti painiuose Džoi ir Miko santykių posūkiuose. Tie santykiai buvo tokie pat įtempti, kaip ir Džeko Divaino su mažąja drauguže, kandžiojančia jam pirštus. Ji padėjo kamščiatraukį, pripylė dvi taures vyno ir įsitaisė, bandydama analizuoti žodis po žodžio viską, ką kada nors yra Mikas pasakęs Džoi.