Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— ... Tada jis pasakė, kad priklausau moterims, mėgstančioms vėlyvus vakarus. Kaip manai, ką jis norėjo tuo pasakyti? Tikriausiai, kad esu tokia moteris, su kuria gera linksmintis, bet nesinori vesti?

— Gal jis tik turėjo galvoje, kad tau patinka vėlyvi vakarai?

Džoi smarkiai papurtė galvą.

— Ne, visados yra potekstė...

— Tedas mano, kad jos nėra. Kai vyras ką nors pasako, jo žodžius ir reikia suprasti tiesiogiai.

— Iš kur jis žino?

Ešling taip įsitraukė į prasmės paieškas, kad kai septynios minutės po dešimtos suskambo telefonas, buvo beveik užmiršusi, jog laukia skambučio.

— Atsiliepk, — linktelėjo galvą Džoi į skambantį telefoną. Bet Ešling bijojo pakelti ragelį, nes galėjo skambinti ne jis.

— Alio, — išlemeno.

— Labas, ar tai Ešling, šventoji komikų globėja? Tai Markas Valentainas. Markas Valentainas.

— Sveikas, — tarė Ešling. „Tai jis“ sužiopčiojo Džoi, paskui pabaksnojo piršto galu veidą, vaizduodama strazdanas. — Vis dėlto paskambinai? — sukikeno.

— Šventoji komikų globėja. Per pirmąjį Tedo Malinso pasirodymą padėjai jam, prisimeni? Pamaniau, kad toji mergina — komikų draugė.

Ji susimąstė — taip, jai patiko mintis būti šventąja komikų globėja.

— Taigi kaip gyvuoji? — paklausė ir tučtuojau nusprendė, kad patinka jo balsas. Niekada nepamanytum, kad jis priklauso strazdaniui. — Ar pastaruoju metu buvai kokiame nors gerame komikų spektaklyje?

Ji vėl sukikeno.

— Buvau šeštadienio vakarą.

— Turėsi viską apie jį iškloti, — nusikvatojo nebe strazdaniaus balsu.

— Gerai, — sukrizeno. Ir ėmė svarstyti, iš kur tas kikenimas. Ji kalbėjo kaip kokia pusgalvė.

— Ar galėtum ateiti į pasirodymą šio šeštadienio vakarą? — pasiteiravo jis.

— Ak, negaliu, — jos balse skambėjo neapsimestinis apgailestavimas. Ešling norėjo paaiškinti, kad turi prižiūrėti Klodos vaikus, bet kažkaip įstengė susilaikyti. Juk nenutiks nieko baisaus, jeigu jis žinos, kad ir ji turi savo gyvenimą.

— Išvažiuoji ilgajam savaitgaliui? — buvo nusivylęs.

— Ne, tiesiog šeštadienio vakare būsiu užsiėmusi.

— O aš negalėsiu sekmadienį.

Pokalbis pateko į aklavietę, paskui staiga abu pašnekovai vėl pratrūko.

— Ar ką nors veiksi pirmadienį? — pasidomėjo, kai ji tuo pačiu metu pasiūlė: — Gal pirmadienį?

Ji sukikeno. Vėl.

— Man regis, mudu turime planą, — tarė. — Ar neprieštarausi, jei paskambinsiu pirmadienį iš ryto — ne per daug anksti — ir mudu sutarsim?

— Iki pasimatymo!

— Taip, — pasakė jis šiltu, daug žadančiu balsu.

Ešling padėjo ragelį.

— O Dieve, pirmadienį pasiskyriau pasimatymą su strazdanium Marku Valentainu, — iš susijaudinimo ir netikėtumo nenustygo vietoje. — Jau daugybę metų nesu ėjusi į pasimatymą. Nuo Felimo laikų.

— Laiminga? — paklausė Džoi.

Ešling atsargiai linktelėjo galvą. Dabar, jam paskambinus, apėmė baimė, kad jis vėl gali dingti.

— Gerai, — nukirto Džoi. — Parepetuokim. Kartok paskui mane: „Ak, Markai! Markai!“

Kai kitą rytą Ešling pasirodė darbe, ją pasikvietė Liza.

— Ei, spėk, kas man vakar paskambino.

Ešling pažvelgė į jos kovingą, konkuruoti pasirengusią veido miną, į pergalingą džiūgavimą, sklindantį iš pilkų akių.

— Markas Valentainas? Kas dar galėtų būti?

— Tikrai taip, — patvirtino Liza. — Markas Valentainas.

— Štai kaip, — Ešling įžūliai užsidėjo ranką ant klubų. — Jis skambino ir man.

Liza, išgirdusi netikėtą žinią, prasižiojo. Manė, kad laimėtoja — ji.

— Kada susitinki su juo? — paklausė Ešling.

— Kurią nors kitos savaitės dieną.

— Tikrai? Na, pirmadienį vakare pasimatysiu su juo... Taigi greičiau, — pridūrė tam atvejui, jei Liza neišgirdo.

Abi persimetė piktais, rūsčiais ir kupinais įtampos žvilgsniais.

— Taigi laimėjau! — Ešling nesuvokė, kas jai užėjo.

Liza apstulbusi piktai spoksojo į Ešling, stengdamasi nutaisyti priešišką miną. Ji nugalėta. Jos nuostabai, pasidarė juokinga, ir ji pratrūko kvatoti.

— Šaunu! — suprunkštė.

Po akimirkos Ešling nuotaika pasikeitė, ir ji taip pat ėmė juoktis. Dvi kvaišos!

— Dieve, Liza, negali būti, net jeigu mudvi ir norim iš jo skirtingų dalykų, — išdrįso pasakyti Ešling. — Kodėl nerimauji?

— Nežinau, — Liza niekinamu žvilgsniu parodė, kad jai vis tiek. — Manau, kad mergina turi turėti mėgstamą užsiėmimą.

28

Randolph Media biurai dūgzte dūzgė — juose tvyrojo galutinio termino nuotaika. Buvo birželio penktadienis prieš ilgąjį savaitgalį, mat pirmadienis — ne darbo diena (tai visiškai sutrikdė Lizą: Anglijoje jis yra savaite anksčiau). Tą penktadienį atskriejo naujienos apie L’Oreal reklamą, Džekas Divainas nesirodė darbe ir buvo atgabenta dėžė šampano — skaitytojų konkurso prizas. („Iš kurio Prancūzijos regiono kilęs šampanas? Atsakymus siųskite atvirlaiškiu... Nugalėtojas, išrinktas burtais, gaus dvylika geriausio...“)

Liza dirstelėjo į šampaną, paskui — į laikrodį: be penkiolikos keturios. Pažvelgė į darbuotojus. Pastarąsias tris savaites jie plušėjo iš peties. „Kolin“ neturėtų ištikti visiška nesėkmė. Ji prisiminė, kaip buvo svarbu kelti darbuotojų dvasią. Dabar, atvirai kalbant, turėjo prisipažinti, jog buvo nusiteikusi išgerti, ir jai atrodė, kad bus negerai, jei įsipils tik sau.

Ji teatrališkai atsikrenkštė.

— Hm, — linksmai tarė. — Ar kas nors norėtų taurės šampano? — reikšmingai palenkė žvilgančią galvą dėžės pusėn, ir visi tučtuojau sumojo, kur ji suka.

— O kaip skaitytojų konkursas? — parūpo Ešling.

— Prikąsk savo sumautą liežuvį, — sušnypštė Triks, paskui atsigręžė į Lizą. — Tai bent puikus dalykas, Liza, — garsiai sukurkė. — Galim atšvęsti jūsų gautus didžiulius pinigus už L’Oreal reklamą.

Nereikėjo nė raginti. Žodžiai: „ Liza sako, kad galime išgerti skaitytojų konkurso šampaną, Liza sako, kad galime išgerti skaitytojų konkurso šampaną “ nušniokštė per kontorą it šnabždantis brizas. Darbo įrankiai buvo padėti, visi atsipalaidavo. Net Mersedes pralinksmėjo.

— Bet neturime taurių, — ūmai sunerimo Liza.

— Niekis.

Lizai dar nespėjus apsigalvoti, Triks jau gabeno į tualetą padėklą, prikrautą nešvarių kavos puodelių. Pirmąkart per pusmetį ji ketino suplauti indus. Grįžo dvigubai greičiau, ir buvo visai nesvarbu, kad ji gerai neišskalavo puodelių, — juose buvo likę ploviklio, bet dėl per smarkaus putojimo bus galima apkaltinti šampaną.

— Deja, jis deramai neatšaldytas, — maloniai tarstelėjo Liza, įsprausdama Kelvinui į rankas putojančio gėrimo pilną nudaužtą puodelį su užrašu „Burlentininkai tai daro stovėdami“.

— Kas čia išdykauja! — nudžiugo Kelvinas, patenkintas, kad buvo neaplenktas ir jis, nors ir nedirbo „Kolin“.

Grupelė kanceliarijos darbuotojų sunerimę lūkuriavo kampe, svarstydami, ar ir jiems teks šampano. Visi atsiduso su didžiuliu palengvėjimu, kai Liza iššovė antro butelio kamštį ir pasirodė nešina puodeliais, ant kurių puikavosi tokie užrašai: „Negaliu patikėti, jog tai ne sviestas“, „Kia-Ora, būsiu tavo“, ir dviem „Ar tiesa, kas užrašyta ant skardinės“.

— Jūsų puiki sveikata, ponia Morli, — Liza padavė puodelį „Negaliu patikėti, jog tai ne sviestas“ pernelyg Džeką ginančiai jo sekretorei.