Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Tavo nuostabūs plaukai, — žavėjosi Ešling, glostydama vešlias auksines medaus spalvos garbanas.

— Ačiū. Šiam vakarui išsidžiovinau juos plaukų džiovintuvu.

Tada Ešling prisiminė ką tik ištapetuotą priekinį kambarį ir nulėkė pasižiūrėti.

— Fantastiška! — entuziastingai gyrė grįžusi. — Jie visiškai pakeitė kambario nuotaiką. — Turi akį spalvoms.

— Galbūt, — Klodos tai jau visiškai nebedomino. Ji buvo labai užsidegusi dėl naujų tapetų, bet kai jie buvo suklijuoti, nepajuto jokio pasitenkinimo.

Staiga visi pažvelgė į lubas, nes kambarį virš jų galvų sudrebino kraują stingdantys klyksmai. Taigi Kreigui plaunama galva.

— Tikrai atrodo, tarsi jis būtų deginamas gyvas, — sukikeno Ešling. — Vargšelis.

Netrukus riksmus pakeitė isteriškas žliumbimas. Teks griebtis priverstinio maitinimo.

— Visos turi suvalgyti savo vakarienę, jei nori užaugti ir tapti stipriomis mergaitėmis, — Kloda dar kartą prinešė Molei prie burnos šaukštą su plakta kiaušiniene.

— Kodėl?

— Nes jos tiesiog taip daro.

— Kodėl?

— Todėl.

— Kodėl?

— Todėl.

— Kodėl?

— SUMAUTAS todėl, — Kloda nutėškė šaukštą, apdrabstydama stalą geltonais gabalėliais. — Laiko gaišatis. Einu rengtis.

Kai Kloda išdūmė iš kambario, Tedas išplėtė akis ir metė į Ešling priblokštą žvilgsnį: „O Dieve!“

— Vaikams rodyti silpnumą — netikusi mintis, — žinovo tonu pareiškė jis.

Kloda kyštelėjo galvą į virtuvę.

— Ir aš taip manydavau. Palauk, kol turėsi savo vaikų. Pasitelksi galybę taisyklių, bet nė viena neveiks.

Tedas visai nenorėjo kritikuoti Klodos. Tik pagalvojo, kad jai padės jo tvirtos meilės požiūris į vaikų auklėjimą. Pasijuto neteisingai suprastas ir labai sutriko. O kai Molė nukreipė šaukštą ir piktdžiugiškai suvapėjo: „Mamytė nekenčia tavęs“, jam pasidarė dar blogiau.

Viršuje Kloda karštligiškai puldinėjo, ruošdamasi vakarui. Jokių šansų pagulėti atpalaiduojančioje kvapioje vonioje, kaip buvo planavusi. Vos spės skubiai palįsti po dušu ir pasidažyti. Paskui ji pagarbiai apsivilko rausvai baltą dailią suknelę, kurią nusipirko tą dieną, kai vaikštinėjo su Ešling po parduotuves. Ji iki šiol kabojo spintoje, o jos naujumas tik priminė, kad ji visai nedalyvauja jokiame visuomeniniame gyvenime.

Ji susirūpinusi apžiūrėjo save veidrodyje. Po velnių, suknelė labai trumpa. Trumpesnė, nei prisiminė. Ir dar permatoma. Bet kai užsijuosę juodą apatinį sijoną, kad šis pridengtų kai kurias grožybes, atrodė dar kvailiau, taigi jį vėl nusitraukė. Na ir gerai, kad matosi apatiniai, tarė sau. Dar geriau. Tiesą sakant, juos rodyti privalu , jei nori save laikyti gerai besirengiančia moterimi. Jos problema ta, kad pernelyg ilgai nešiojo džinsus ir sportinius marškinėlius. Tad įspraudė kojas į aukštakulnes basutes, įtikino save, kad atrodo nuostabiai, ir išdygo laiptų viršuje it kino žvaigždė.

— Kaip aš atrodau?

Visi, susibūrę apačioje, pakėlė akis. Suglumę tylėjo.

— Pritrenkiamai, — sekundę per vėlai džiaugsmingai pagyrė Ešling.

Tedui iš susižavėjimo atkaro žandikaulis, kai žiūrėjo, kaip Klodos kojos lipa žemyn.

— Dilanai? — paklausė Kloda.

— Pritrenkiamai, — pakartojo jis.

Ji nebuvo įtikinta. Neabejojo jo akyse išvydusi protestą, bet jis buvo gana sumanus, kad prasižiotų. Tačiau Kreigas nė nemanė nutylėti.

— Mamyte, tavo suknelė per trumpa, aš matau tavo nuostabias glaudes.

— Ne, nematai.

— Taip, matau! — nenusileido jis.

— Ne, nematai, — paprieštaravo Kloda. — Tu matai mano kelnaites. Berniukai nešioja glaudes, o mergaitės — kelnaites... Nebent jos yra Ešling draugės Džoi, — sumurmėjo sau po nosimi, apėmus kandžiam pykčiui.

Molė, labai susikaupusi, plovėsi rankas su gervuogių džemu, tad jai vienintelei, regis, visai nerūpėjo, ką nešioja arba ko nenešioja Kloda.

— Ir tu puikiai atrodai, — pagyrė Ešling Dilaną. Ir iš tikrųjų nemelavo: jis vilkėjo laisvo stiliaus tamsiai mėlyną kostiumą ir šviesiai rudus marškinius.

— Tu labai miela, — išsišiepė jis.

— Dabišius, — tas žodis pasiekė Ešling ausis, bet jis buvo toks tylus ir niekinamas, jog ji beveik neabejojo, kad jai pasigirdo. Atrodo, jis atsklido iš Tedo pusės.

— Ar mes pasirengę? — Dilanas dirstelėjo į savo laikrodį.

— Minutėlę, — Kloda subruzdo, norėdama palikti telefono numerius. — Čia Dilano mobilusis, — brūkštelėjo. — O čia restorano telefonas, jei mobilusis bus nepasiekiamas...

— Dublino centre tokia problema, regis, negresia, — įsiterpė Dilanas.

— ... Restorano adresas, jei neprisiskambintumėt telefonu. Mudu nevėluosime.

— Vėluokite , — paskatino Ešling.

Kloda griebė Molę su Kreigu, stipriai apkabino ir ne visai tvirtai tarė:

— Gražiai elkitės su Ešling.

— Ir Tedu, — pridūrė Tedas, sudėdamas lūpas taip, kad, jo manymu, atrodytų lyg meilikavimas Klodai.

— Ir Tedu, — sumurmėjo Kloda.

Prieš pat jiems išeinant Molė, norėdama palinkėti sėkmės, stipriai prispaudė prie Klodos užpakalio plaštaką, ištepliotą gervuogių džemu. Nelaimė — o gal ir laimė — ji to nepastebėjo.

30

Vos Kloda uždarė duris, anapus jų pasigirdo graudi Molės ir Kreigo aimana. Kloda bejėgiškai pasižiūrėjo į Dilaną ir jau gręžėsi grįžti.

— Ne! — sudraudė jis.

— Bet...

— Netrukus jie liausis.

Kloda, tarsi būtų plėšoma į dvi puses, įlipo į taksi ir klusniai leidosi vežama į miestą. Prakeikta besąlygiška meilė, pagalvojo su kartėliu. Siaubinga našta.

Jų staliukas L’Oeuf buvo užsakytas pusei aštuonių — jie galėjo rinktis vakarieniauti pusę aštuonių arba devintą, bet Klodai pasirodė, jog devinta valanda pernelyg vėlu. Tokiu metu ji dažniausiai jau guli lovoje. Ji mėgdavo nusnūsti keletą valandų, nes turėdavo keltis ketvirtą ryto ir kokią valandą tamsoje traukti dainas. Dilanas su Klodu buvo pirmieji vakarieniautojai. Jie įžengė, pagarbiai tylėdami, į tuščią baltą kambarį su graikiško stiliaus kolonomis, ir Kloda dar labiau sunerimo dėl savo suknelės. Rodės, ją varstė apstulbę pasipūtėlių padavėjų žvilgsniai. Mėgindama patraukti suknelę žemyn, kad ši pailgėtų, ji nuskubėjo į saugų stalo prieglobstį. Taip seniai nebuvo išėjusi į visuomenę, kad nebežinojo, ką tinka dėvėti ir ko nedera. Susmuko į kėdę, pakišo šlaunis po viską atleidžiančia staltiese, tenai paslėpdama nuo žmonių akių persišviečiančias kelnaites, ir maloniai užsisakė džino su toniku.

Jai atidžiai skaitant milžinišką valgiaraštį, dvylika ar keturiolika juodai ir baltai apsirengusių padavėjų mandagiai stovėjo įvairiose tylaus kambario vietose. Kai atplėšė akis nuo valgiaraščio, jie visi buvo pakeitę vietas, bet nei ji, nei Dilanas nepastebėjo, kada tai įvyko.

— Tarsi kokiame mokslinės fantastikos filme, — sušnabždėjo ji.

Dilanas nusijuokė. Tas juokas garsiai nuskambėjo tuščiame kambaryje, ir Klodos protas staiga įsitempė, nes vėl apniko keistas jausmas, kad ji visai jo nepažįsta. Tačiau tai buvo vyriškis, dėl kurio kitados, jei nebūtų jo gavusi, būtų mirusi. Pabudinta tos karštos meilės aido, ūmai neteko žado. Suglumo, nes neįstengė sugalvoti nieko doro, ką turėtų jam sakyti.

Tik akimirką. Paskui, žinoma , jai į galvą atėjo gausybė dalykų. Su palengvėjimu pagalvojo, kad tai Dilanas.

— Kaip manai, ar neturėčiau nuvesti Molės pas gydytoją?