Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ji ramiai tysojo ir įsitempusi klausėsi, ar neišgirs motinų šūkalojimų, vaikų peštynių, kai mėginama barbėms nutraukti galvas, bet kokio garso, kuris bylotų, jog už lango verda gyvenimas. Tačiau tyla buvo mirtina, tik sode čirškė ir cypsėjo paukščių pulkelis, tarsi būtų laimėjęs loterijoje. Kai nebeįstengė tverti nežinios, apsivertė sukuistoje lovoje ir atsargiai dirstelėjo į žadintuvą. Po galais, pusė aštuonių. Rytas.

Ilgasis savaitgalis įpusėjo. Ji suirzo, be abejonės, dėl to, kad turi leisti jį visiškai viena.

Kažkodėl nemanė prastumsianti jį vienut vienutėlė. Slenkant savaitei, pasąmonėje kirbėjo viltis, gal Ešling pasikvies ją išgerti arba į vakarėlį susitikti su tais pamišėliais Tedu ir Džoi ar dar su kuo nors. Turėjo pripažinti, kad Ešling nuolat ją kur nors kviesdavo. Bet penktadienio vakare, apsvaigusi ir įkaitusi po šampano orgijos, tik kai pasiekė namus ir gerokai išblaivėjo, susivokė, kad iš Ešling nesulaukė jokio kvietimo. Įžūli karvė. Atakuoja ją pasiūlymais, kurių ji nenori, ir visai nieko nebesiūlo, kai ji gal ir susigundytų!

Be ūpo užsidegė cigaretę, nusižengdama taisyklei nerūkyti lovoje.

Koks tas gyvenimas Dubline? Ji niekados neturėdavo laisvalaikio Londone. Tenai jos laukdavo nuolatiniai susitikimai, dažnai jų net atsisakydavo. O tais retais atvejais, kai netikėtai atsirasdavo laisvo laiko, visados jį galėjo užpildyti darbu.

Bet ne čia. Savaitgalį buvo neįmanoma surengti jokio susitikimo. Visi tinginiai šunsnukiai žurnalistai, kirpėjos, didžėjai buvo išvažiavę, o net jei ir būtų pasilikę mieste, būtų nenusiteikę ar nenorėję su ja susitikti.

O dar blogiau, kad ji pirmadienį negalės nueiti į darbą, nes pastatas bus užrakintas. Penktadienio rytą vos išgirdusi apie tai, nudrožė tiesiai į Džeko kabinetą ir sukėlė tikrą skandalą.

— Ar negalėtų budėtojas, kaip jo vardas — Bilas? — ateiti, įleisti mane ir keliauti namo?

— Per ilgąjį savaitgalį? — tai Džeką, regis, iš tikrųjų pralinksmino. — Bilas? Jokios vilties.

Tingus, vangus kvailys, su įtūžiu pagalvojo Liza. Londone budėtojai visuomet atrakindavo jai duris.

— Gal nepersistenk? — tarė Džekas. — Labai daug nuveikei per tokį trumpą laiką, taigi nusipelnei poilsio.

Bet ji nenorėjo ilsėtis, buvo pernelyg užsivedusi ir susinervinusi. Ištisos trys dienos, kuo jas užkiš? Ir kodėl jis nepasiūlo juodviem kur nors drauge nueiti, svarstė nusivylusi. Ji žinojo, kad jį domina. Ne kartą tai atsispindėjo jo veide.

— Kur nors nueik. Išmesk porą taurelių, — pasakė jis.

Su kuo?

Ji galvojo apie kelionę į Londoną savaitgaliui, bet suabejojo. O kur apsistos? Jos bute šeimininkauja nuomininkai, draugų nebeliko: daugelis jų pražuvo per pastaruosius dvejus metus, kai ji buvo užsidariusi tame beprotiškame pastate, ir vienintelis žmogus, kuriam aukojo savo brangų laiką, buvo Fifi. Bet, ištremta į Airiją, ji pasijuto pernelyg pažeminta, kad galėtų su Fifi bendrauti. Jei skristų į Londoną, turėtų apsigyventi viešbutyje kaip — ji krūptelėjo — kaip... turistė.

Bet penktadienį vakare, supratusi, kad reikės prastumti itin daug savaitgalio laiko, ir tai bus panašu į tikrą kankynę, nusprendė, jog puikiai mokėtų būti turiste Londone. Tada paaiškėjo, kad bilietai į Londoną išpirkti. Visi karštligiškai norėjo pabėgti iš šios kvailos mažos šalies. Kas galėtų juos dėl to kaltinti?

Tačiau, kaip pasirodė, šeštadienis nebuvo jau toks blogas. Ji pasikirpo plaukus, pasidažė blakstienas, garais išsivalė poras, nusilakavo visus dvidešimt nagų. Ir viskas už dyką. Paskui iškeliavo apsipirkti savaitei. Kitas septynias dienas ketino valgyti tik produktus, prasidedančius raide „A“: apelsinus, avokadus, artišokus, ančiuvius ir gerti absentą.

Ji pasijuto esanti labai trapi, todėl padarė nedidelę išimtį ir įsimetė į krepšį danišką abrikosą. Puiku, nes praleisti šeštadienio vakarą vienatvėje buvo, tiesą sakant, siaubingai nesmagu.

O dabar sekmadienio rytas, prieš akis dar dvi ilgos dienos.

Pabandyk užmigti , maldavo ji savęs. Pabandyk užmigt , ir prastumsi kelias valandas.

Bet nesisekė. Nieko stebėtina, pagalvojo su kartėliu, juk vakar atsigulė dešimtą valandą.

Liza išsliūkino iš lovos, palindo po dušu ir, nors prausėsi be galo ilgai, beveik nusigramdydama odą, paaiškėjo, kad penkiolika po devynių jau buvo apsirengusi ir pasiruošusi. Kam pasiruošusi? Joje kunkuliavo energija, kurios ji neturėjo kur išlieti. Ką veikia kiti žmonės, klausė savęs. Tikriausiai eina sportuoti, pagalvojo, pakėlusi akis į dangų (norėjo tenai pamatyti kokią nors gyvą būtybę). Liza didžiuodavosi, kad niekados nesportuoja, ypač Dubline. Visas tas šokinėjimas ant laiptelių ir krosas jau seniai nebemadingi. Airijos fitnesas buvo labai senamadiškas, nes vis dar buvo manoma, kad greiti apsisukimai — naujovė! Ne, Lizą labiau domino ne tokie žiaurūs ir madingi kūno rengybos būdai. Pilatesas, jėgos joga, izometrija. Labiausiai norėtų treniruotis viena su kūno daktaru, kurio klientės yra Elizabet Harli ir Džemina Khan.

Vienintelis keblumas tas, kad pilatesas nepagerina medžiagų apykaitos, tad geriausi rezultatai pasiekiami, derinant jį su bado dieta. Todėl ir ėmė laikytis raidės „A“ dietos. Stebėtina, bet tik keli maisto produktai prasideda raide „A“. Jei reikėtų „B“ raide prasidedančių produktų, būtų visa kas kita. Bekonas, Bounty šokoladukai, Bacardi , bri sūris, bandelės, biskvitiniai sausainiukai... O jeigu susimanydavo supaprastinti mitybą, savaitę valgydavo batatus. Gal dar geltonas saldžiąsias paprikas. Tačiau, matyt, saugiau valgyti maistą iš „Z“ raidės.

Sukirtusi pusryčiams apelsiną, abrikosą ir išgėrusi vandens, jau sulaukė dešimtos valandos. Bet būgštaudama, kad pradės šnekėtis su sienomis, nusprendė pasibastyti po parduotuves. Ir ne tik nemokamos terapijos sumetimais — ji turėjo tikslą. Šiaip ar taip, kažką panašaus į tikslą... Ketino pasikabinti medines žaliuzes per visą miegamojo sieną, kad neutralizuotų kaimiško namo stilių ir įpūstų jam šiuolaikiškesnės, labiau miestietiškos dvasios. Tada parašytų apie tokią pertvarką žurnale ir išspaustų iš jų nuolaidą.

Bet kai atvažiavo į Graftono gatvę, ištiko smūgis, nes paaiškėjo, jog uždarytos visos parduotuvės, apie jas šlaistėsi tik keli suglumę turistai.

Sumauta šalis , pagalvojo kokį šimtąjį kartą. Kur visi žmonės? Matyt, bažnyčioje, su panieka nusprendė.

Vyriškis kioske jai pasakė: pirmą valandą. Parduotuvės bus atidarytos pirmą valandą. Ji įsitaisė kavinukėje, sukryžiavo kojas ir ėmė gurkšnoti kavą su pienu ir migdolų likeriu, skaitinėdama laikraštį. Vidinę isteriją išdavė tik smarkiai trūkčiojančios kojos, mėginant paskubinti ilgai slenkantį laiką.

Ją glumino keistas oras. Visiškai jokio smarkaus lietaus ar štorminio vėjo. Tikriausiai pirmas ilgasis savaitgalis, kai toks geras oras. Daug žadančiame žydrame danguje švietė puiki linksma saulė, kažkodėl jai primenanti kitus laikus, ir ji nusiminė, nes buvo sunku apie tai galvoti. O ne!

Tučtuojau į galvą šovė sava teorija: jai neliūdna, jos gyvenimas tiesiog nusirito žemiau reikiamo nuostabaus lygio. Nėra tokio neigiamo jausmo, kurio nebūtų įmanoma išgydyti kokiu nors mažu puikiu niekniekiu, ir labai svarbu, kad ji prisimintų tai šiuo neramiu metu. Turėjo pripažinti, kad neseniai buvo tai pamiršusi: pavyzdžiui, aną sekmadienį praleido atsiskyrusi nuo visų ir puolusi į neviltį.

Galų gale žaliuzių imperija atvėrė duris, ir Liza netrukus suprato, kad jai net nereikėjo vargintis. Nė vienoje tų beviltiškų interjero parduotuvių negalėjo rasti tokių didžiulių žaliuzių. Jai patarė pasižvalgyti po prekybos centrą. Ir nors Liza nemėgo prekybos centrų, pamanė, kad elgetai nevalia būti išrankiam.