Ketvirtame aukšte, užuolaidų skyriuje, judraus mažo žmogučio, skubančio įkandin su matavimo juosta aplink kaklą, ji maldavo:
— Man reikia užsakyti žaliuzes.
— Kreipiatės kaip tik į tą žmogų, — patikino jis.
Bet kai pateikė jam matmenis ir parodė į medinius skersinius, kurių norėjo, jo veidas net išblyško.
— Devynių pėdų ilgio? — sušuko. — Ir keturiolikos pėdų pločio?
— Taip.
— Bet, ponia, — paprieštaravo jis, — tai labai brangiai kainuos!
— Taip.
— Bet ar nutuokiate kiek?
— Nagi pasakykit.
Jis paskubomis atliko daugybę skaičiavimo operacijų ant rudo vyniojamojo popieriaus, paskui susirūpinęs papurtė galvą.
— Kiek?
Ne, jis nesakys. Kad ir kiek, tai per brangu, nusprendė.
— Palūkėkit, palūkėkit, aš galvoju. O gal užsakytumėt iš pigesnės medžiagos? — paklausė jis, įgudusia akimi peržvelgdamas lentynas. — Medines pamirškite. Galėtume padaryti jas iš plastmasės, kaip manote? Arba iš brezento?
— Ne, ačiū. Aš noriu tik medinių.
— Arba galite nusipirkti gatavas, — jis pakeitė nuomonę. — Žinoma, jos nebus tiksliai tokio dydžio ir ne iš tokios gražios medžiagos, užtat kur kas pigesnės. Štai pažvelkit, — jis čiupo jai už rankos ir nusitempė parodyti kelių bjaurių vertikalių žaliuzių kontoros langams.
Ji pamojo ranka:
— Bet aš noriu šitų! Noriu medinių ir patikėkite: išgaliu už jas sumokėti!
— Atsiprašau, — nuolankiai suvapėjo vyriškis. — Tik nenorėjau, kad švaistytumėt šitokius pinigus, bet jeigu esate tikra...
Liza pavargusi atsiduso. Iš tiesų niekinga šalis.
— Aš turiu santaupų, — nusprendė įtikinti jį. — Nesibaiminkite.
— Susitaupėte? — jis akimoju atsigavo. — Na, tada kas kita.
Kai ji išsamiai paaiškino, ko norinti, jos susierzinimas išblėso. Kai jis palinko jos pusėn ir prisipažino manęs, kad kainos parduotuvėje pribloškiančios ir kad juodu su žmona laukia išpardavimo, jo susirūpinimas beveik ją sujaudino. Aš netenku galvos , staiga toptelėjo. Jis — tik parduotuvės tarnautojas, visai kvėštelėjau. Suskydau dėl užuolaidų pardavėjo, kuris net neparduoda man to, ko noriu.
Kai pasiekė namus, buvo beveik šešios. Sukaupusi paskutinius veiklumo likučius, Liza paskambino mamai ir pasakė savo naująjį telefono numerį. Nors ir nusistebėjo, kodėl varginasi, juk mama niekados jai neskambina, mat perdėm nerimauja dėl telefono sąskaitos. Net atsitikus nelaimei, pagalvojo Liza, pavyzdžiui, jei mirtų tėtis, mama tikriausiai lauktų, kol Liza pati jai paskambins.
Kai abi pasiteiravo apie viena kitos sveikatą, Paulina pranešė Lizai gerą žinią.
— Tavo tėtis sako, kad keista tavo santuoka čia, matyt, negalioja ir kad tau galbūt negresia skyrybos.
Žodis „skyrybos“ įsiveržė Lizos vidun su netikėta jėga. Toks sunkus baigiamasis žodis. Ji greitai atsitokėjo ir atšovė mamai:
— Na, tu klysti.
Paulina tikėjosi tokios reakcijos ir ją nurijo. Žinoma, ji buvo neteisi. Visados klysdavo dėl Lizos.
— Mudviem grįžus, Oliveris santuoką įregistravo.
— Tada viskas baigta.
Stojus tylai, Liza prisiminė tą penktadienio rytą lovoje, kai juodu su Oliveriu, pasijutę esą jauni ir nuostabūs londoniečiai, įsigeidė nuskristi savaitgaliui į Las Vegasą ir susituokti.
— Mes negausim bilietų, — nusijuokė Oliveris, pakerėtas tos minties.
— Žinoma, kad gausim, — Liza buvo įsitikinusi, kad visada gauna tai, ko nori. Ir, aišku, jai pasisekė: tada visas pasaulis dar buvo jai po kojomis. Tą patį vakarą, apsvaigę nuo jaudulio ir nerimo dėl to, ką daro, jie išskrido į Las Vegasą. Tenai pasijuto keistai, nes juos veikė sutrikęs dėl laiko juostų organizmas ir klaikiai žydras dangus, ir suprato, kad tuoktis yra bauginamai lengva.
— Ar turėtume, — sukikeno Liza, beveik pabūgusi.
— Todėl ir esam čia.
— Žinau, tačiau... tai ypatingas įvykis, ar ne?
Įpykusios Oliverio akys susidūrė su josios. Lizai buvo pažįstamas tas žvilgsnis. Geriau nepradėti su Oliveriu dalykų, kurių nenori galutinai baigti.
— Nagi, eime! — apimta pakilios nuotaikos ir siaubo, ji nusijuokė virpančiu balsu.
Ištisą parą veikiančioje Meilės koplyčioje jie pasižadėjo vienas kitą mylėti. Jų įžadų liudytojai buvo vyriškis, panašus į Elvį Preslį, ir vienas patarnautojas. Nuotaka vilkėjo juodais drabužiais.
— Galite pabučiuoti nuuoootaką.
— Mudu vedę, — džiūgavo Liza, kai jie buvo tučtuojau išgrūsti iš koplyčios, nes eilės jau laukė kita pora. — Tai fantastiška.
— Myliu tave, brangioji, — tarė Oliveris.
— Ir aš tave myliu.
Ir tikrai mylėjo. Bet labiausiai troško grįžti atgal, norėdama įsiutinti visus, kurie mirs iš pavydo dėl kičiško jų santuokos žavesio.
Paplūdimio ceremonijoje Sent Lusijoje nebuvo žvakių — tai sensacija! Ji nekantraudama laukė pirmadienio, kada nueis į darbą ir sulauks klausimo: „Ką gero nuveikei savaitgalį?“ ir galės nerūpestingai atsakyti: „Tiesą sakant, nuskridau į Las Vegasą ir ištekėjau“.
— Tikriausiai norėsi gero advokato, — Paulinos balsas sugrąžino ją į dabartį. — Pasirūpink, kad gautum tai, kas tau teisėtai priklauso.
— Žinoma, — suirzo Liza.
Tačiau ji nė nenutuokė, ką reiškia skirtis. Būdama labai pragmatiška ir veikli, žlungant santuokai, nebūdingai sau ji veikė pamažu. Matyt, mama teisi, — ji turėtų pasisamdyti advokatą.
Bet padėjusi ragelį nesiliovė galvojusi apie Oliverį. Įkyrūs ir nemalonūs jausmai iškilo į paviršių lyg pūslelės iš niekur, ją apėmė savotiškas pamišimas, ir ji jau beveik griebė telefoną skambinti jam. Mintis, kad išgirs jo balsą ir susitaikys su juo, teikė didžiulę viltį.
Ir anksčiau buvo kilęs nenumaldomas noras paskambinti jam, bet ji nugalėdavo save ir įstengdavo perkalbėti, prisiminusi, kad tai jis ją paliko. Nors, kaip tikino Oliveris, ji metė jį, nepasiūlydama kitos išeities.
Ji nukiūtino tolyn nuo telefono, nuo pastangų negriebti ragelio kęsdama tikrą fizinį skausmą. Pagalvojus, kad nebėra jokių šansų, jos širdis ėmė tuksėti. Ką tik pasirodė, kad įmanoma susitaikyti, ir kai nuslūgo pakili nuotaika ir užplūdo liūdesys, jai susvaigo galva. Drebančia ranka užsidegė cigaretę ir pradėjo įtikinėti save pamiršti Oliverį. Atsikratyk praeities ir žvelk į priekį. Galvok apie Džeką. Tačiau Džekas turbūt nepaliaujamai mylisi su kokete Mei.
Dieve, kankinosi ji, kaip norėtų pasimylėti... Su Džeku. Arba Oliveriu. Vienu iš jų. Abiem... Jai prieš akis šmėkštelėjo tvirtas Oliverio kūnas, tarsi būtų išskobtas iš juodmedžio, ir tai prisiminusi net garsiai sudejavo.
Ji pasižiūrėjo į laikrodį. Vėl. Pusė aštuonių. Kodėl diena negalėtų tiesiog paskubėti ir greičiau pasibaigti?
Tada sučirškė durų skambutis, ir jos širdis šoktelėjo iki gerklės. Gal vėl netikėtai atėjo Džekas? Ji prikišo veidą prie veidrodžio, norėdama patikrinti, ar gerai atrodo, ir greitosiomis nusibraukė tušą paakiuose. Glostydamasi plaukus, nuskubėjo prie durų.
Ant jos namų slenksčio stovėjo mažas berniukas, vilkintis Manchester United marškinėliais, įmantria skusta šukuosena su stirksančiais ilgais kirpčiukais. Panašiai atrodo visi berniukai, žaidžiantys gatvėje.
— Kaip SEKASI, Liza? — labai garsiai paklausė jis ir patikliai atsirėmė į durų staktą. — Ką VEIKI? Ar išeisi PAŽAISTI?
— Pažaisti?
— Mums reikia TEISĖJO.
Jam už nugaros pasirodė ir kiti vaikai.
— Taip, Liza, — ragino jie. — Išeik į lauką.
Читать дальше