Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Bū pratrūko džiugiu juoku.

— Ar jis komikas? — paklausė Gauruotasis Deivas ir tyliai suurzgė.

Ešling linktelėjo.

— Tas, kuris laido sąmojus apie pelėdas? — susijaudino DžonDžonas.

Visagali Dieve! Ar Tedas jau spėjo taip išgarsėti, kad jį pažįsta net atstumtieji piliečiai? Reikės jam pasakyti!

— Tu kalbi apie Tedą Malinsą, — paaiškino DžonDžonui Bū. — Markas Valentainas savo spektakliuose kalba apie sviestą ir snaiges.

— Tokio nežinau, — nusivylė DžonDžonas.

— Jis šaunus. Ešling, tai puikios naujienos! Na, tikiuosi, jog tau jis patiks.

— Ačiū. Paliksiu jus, kad galėtumėt ramiai pavakarieniauti, — Ešling parodė į sumuštinius, kuriuos jie liovėsi žiaumoję, kai ji pasirodė jų akiratyje.

— Marks & Spencer, — pasakė Bū. — Atidavė juos mums, nes nepardavė. Žinau, kad jų drabužiai darosi nuobodoki, bet sumuštiniai gardūs!

Staiga trijulė sustingo, tarsi pajutusi pavojų. Ešling apsidairė. Priežastis, regis, buvo du policininkai, išdygę gatvės pradžioje.

— Atrodo, jiems nuobodu, — sunerimo DžonDžonas.

— Eime! — paragino Bū, ir jie nukūrė. — Iki, Ešling.

Kai Ešling įžengė į alinę, jau rado sėdintį Marką, o priešais jį stovėjo bokalas Guinness alaus. Jį išvydus, Ešling viduje kažkas šoktelėjo. Jis atėjo. Taigi iš tiesų kažkas rezgasi.

Tik ją ėmė kamuoti neaiškumas: ką jam jaučia? Ar jis linksmuolis strazdanotas kvailys, su kuriuo ji atsisakė bellez ? O gal pasitikintis savimi artistas, kurio telefono skambučio taip laukė? Jo išvaizda visai nepadėjo išsklaidyti sumišimo, nes jis buvo nei pritrenkiamai patrauklus, nei komiškai apkiautęs. Negalėjai nieko suprasti: jis atrodė paprastai. Neįmantrus kaštoninių plaukų kirpimas, neaiškios spalvos akys ir, žinoma, strazdanos. Bet jai patiko tas paprastumas. Ji jo nusipelnė. Nėra prasmės šokti aukščiau bambos.

Ir nors jis — paprastas vaikinas, bet aukštas ir gražiai sudėtas.

Ją pamatęs Markas atsistojo ir pamojo. Šalia jo buvo vietos, ir Ešling įsispraudė į tą tarpelį.

— Labas, — rimtai pasisveikino jis, kai ji įsitaisė ant suolo.

— Labas, — taip pat rimtai atsakė ji.

Tada abu ėmė krizenti. Dabar jis tapo savimi.

— Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti? — paklausė Markas.

— Gali. Degtinės su toniku, ačiū.

Kai jis grįžo su gėrimu, ji atsipalaidavusi nusišypsojo. Jis atrodė toks draugiškas, kad buvo sunku į visa tai žiūrėti rimtai. Todėl per ją ėmė tekėti slegianti nusivylimo srovelė. Ji negeidžia jo. Visas tas nerimas laukiant jo skambučio buvo veltui. Ji ėmė tyrinėti toliau, šokinėdama nuo jo strazdanų prie savo jausmų ir atgal. Ne, ji tikrai negeidžia jo. Galėjo ir nedepiliuoti kojų. Tedui nebūtų reikėję leistis į žeminančią kelionę vaistinėn. Ak, gerai. Bet gal juodu galėtų tapti draugais? Tiesą sakant, kad ir kaip būtų, gal jis padėtų Tedui padaryti karjerą scenoje?

Ji įžūliai nusišypsojo ir paklausė:

— Taigi kuo užsiimi pastaruoju metu?

Ūmai ji prisiminė, kad tai žmogus, kuris netrukus, pasak Lizos, taps „žvaigžde“, ir tuojau pat jos lengvabūdiška nepagarba išgaravo. Dar vos prieš kelias sekundes būtų galėjusi linksmai jam iškloti savo nesmagiausias akimirkas, bet jos smegenys staiga stulbinamai užmiršo visas pokalbio temas.

— Truputį tuo, truputį anuo, — atsakė jis.

Jos eilė. Ką turėtų sakyti? Paskutinis dalykas, išties paskutinis dalykas, kurį ji turėtų paminėti, yra jo komiko karjera. Tai būtų naivu. Jam puikiai sekasi, tad nuo pagyrų ir liaupsių tikriausiai darosi bloga.

Taigi buvo visai netikėta, kai sėdint tyloje, netekus amo, jis tarė:

— Tau patiko vaidinimas aną šeštadienį?

— Taip. Visiems buvo labai linksma.

Ji nujautė, kad jis viltingai lūkuriuoja, taigi ėmė atsargiai kalbėti toliau:

— Tu buvai nuostabus.

— Ak, tai nebuvo geriausias mano pasirodymas, — sumirksėjo jis, ir per jį nuslinko kvailo sceninio pažeidžiamumo šešėlis. Akivaizdu, kad dabar jis labai atsipalaidavęs.

Ir vėl Ešling eilė.

— Ar turi darbą, hm, be juokinimo?

— Bendrovei Cablelink rašau kompiuterines programas, su jomis tobulinamas skaidulinės optikos tinklas.

— Hm, štai kaip.

— Labai įdomus darbas, — liūdnai šyptelėjo jis. — Nieko stebėtino, kad turiu vaidinti. O ką tu veiki?

Ak, ak!

— Dirbu moteriškame žurnale.

— Kaip jis vadinasi?

— O, hm, „Kolin“.

— “Kolin“? — jo mina pasikeitė. — Mane įkalbinėja, kad rašyčiau jame skiltį. Kažkokia Liza.

— Edvards. Liza Edvards. Mano bosė, — prisipažino Ešling, jausdamasi kalta, nors ir be reikalo.

Kilus įtarimui, jo veidas pasidarė griežtas ir šaltas.

— Ar todėl tu atėjai į pasimatymą su manimi? Įkalbėti, kad rašyčiau skiltį?

— Ne! Visai ne, — ją apėmė siaubas, kad jis gali pamanyti, jog ji — landūne. — Aš su tuo visai nesusijusi, ir man vis tiek, jei nuspręsi nerašyti.

Ne visai tiesa. Jeigu jis sutiktų rašyti skiltį, ji galėtų tuo pasididžiuoti, bet neketino jo spausti. Ją sujaudino, kad jis pasijuto nesaugiai, ir joje nei iš šio, nei iš to atgijo potraukis globoti ir ginti.

— Garbės žodis, — švelniai tarė ji, — esu čia su tavimi tik todėl, kad noriu būti. Ir daugiau nieko.

— Gerai, — mąsliai linktelėjo jis. Paskui nusijuokė. — Tikiu tavimi, tavo veidas doras ir nuoširdus.

Ešling suraukė nosį.

— Dieve, koks siaubas turėti tokį veidą, — ji parodė į tuščią stiklą. — Dar arbatos, vikare?

— O? Ne. Ešling, ar galėčiau paklausti? — jo tonas buvo atsiprašantis. — Ar tu neprieštarautum, jei užsuktume į komikų spektaklį? Tik pusvalandžiui? Labai norėčiau užmesti į jį akį.

— Žinoma, kodėl gi ne? — aišku, jog tai — ne pasimatymas su prašmatnia vakariene švelnioje žvakių šviesoje. Iš tikrųjų taip.

Spektaklis buvo vaidinamas tik už kelių gatvių, kitoje alinėje. Prie durų Markas buvo sutiktas kaip karališkosios šeimos narys, ir Ešling sutirpo iš malonumo, kai jiems net nereikėjo mokėti už bilietus. Pilnutėliame kambaryje žmonės vis ėjo ir ėjo prie Marko — daugiausia kiti komikai — ir Markas supažindino su jais Ešling. Galėčiau prie to priprasti, pagalvojo ji.

Spektaklis beveik nesiskyrė nuo anksčiau matytų. Gausybė žmonių susikimšo į ankštą tamsų kambarį, jo kampe stovėjo maža scena. Komikas, dominantis Marką, vaidino žmogų, sergantį maniakine depresine psichoze, ir vadino save Ličio žmogumi.

Kai jis baigė savo dešimties minučių pasirodymą, Markas švelniai palietė Ešling.

— Galim eiti.

— Bet aš nieko prieš, jei pasiliksim...

Jis papurtė galvą:

— Ne. Noriu pasišnekėti su tavimi.

Jis nusišypsojo tamsoje, ir Ešling staiga pastebėjo, kad nors jis ir paprastas, bet žavus.

Kai juodu įsitaisė kitoje alinėje, Markas paklausė:

— Ką manai apie Ličio žmogų?

Ešling delsė.

— Atvirai šnekant, man jis nepatiko.

— Tikrai? Kodėl? — Markui, regis, labai rūpėjo jos nuomonė, ir tai glostė jai širdį.

— Man atrodo, kad nėra protinga šaipytis iš psichinės ligos, — tarė ji. — Taip sakau ne todėl, kad tu moki juokauti, o jis ne.

— O kas, tavo manymu, yra sąmojingas? — įdėmiai paklausė jis.

— Na, aišku, kad tu, — ji skardokai nusijuokė, bet jam buvo nė motais. — O kas tau patinka?

— Aišku, kad aš, — abudu lyg sąmokslininkai sukikeno. — Ir Samuelis Beketas.