Марианн Кейс - Sušis pradinukams

34

Antradienio rytą Liza trypčiojo ant šaligatvio ir šiek tiek nekantravo prie Randolph Media durų, žūtbūt norėdama įeiti vidun. Ji niekados nebeištvertų tokio savaitgalio, kokį ką tik praleido. Ilgojo savaitgalio pirmadienį jai pasidarė taip nuobodu, kad viena nuėjo į kiną. Bet į filmą, kurį norėjo pamatyti, nebebuvo bilietų, todėl nuėjo į kitą, kuriame, regis, buvo koks milijardas pernelyg įsiaudrinusių mažvaikių. Ji iš tiesų nežinojo, kad pasaulyje šitiek vaikų. Kokia ironija: pastaruoju metu žmonės, su kuriais ji leidžia laiką, yra vaikai...

Ji rūsčiai žiūrėjo į budėtoją Bilą, kai šis žvangino raktais rakindamas duris. Tai tik jo kaltė. Tingus senas šunsnukis. Jeigu jis būtų leidęs jai ateiti savaitgalį, niekados nebūtų supratusi, koks tuščias jos gyvenimas.

— Dieve, kokia jūs ankstyva, — susirūpinęs suniurnėjo Bilas.

— Ar geras buvo savaitgalis? — rūgščiai paklausė Liza.

— Iš tikrųjų neblogas, — maloniai atsakė Bilas ir leidosi į ilgas šnekas, duodamas ataskaitą apie anūkų apsilankymą ir apsilankymą pas anūkus...

— O man ne, — nutraukė jį Liza.

— Man labai liūdna tai girdėti, — išreiškė užuojautą, svarstydamas, kuo jis čia dėtas.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, galvojo Liza, įžengusi į liftą, nes kai ką buvo nusprendusi. Jeigu ketina įstrigti šioje siaubingoje šalyje, turi susikurti draugų tinklą. Na, galbūt ne tokių draugų, kokių norėtų, bet žmonių, kuriuos galėtų vadinti „brangiaisiais“ ir su kuriais galėtų bambėti ant kitų.

Ir dar ketino su kuo nors užsiimti seksu. Su vyriškiu, paskubomis patikslino. Velniop tą naująjį biseksualumą, apie kurį rašė Femme kovo numeryje, — ji įstengė tik droviai pasiglamonėti su modeliu Meto bare. Kaip ir saikinga elegancija, seksas su moterimis — ne jai.

Tas nenumaldomas noras šį baisų savaitgalį paskambinti Oliveriui buvo aiškus ženklas, kad jai reikia vyro. Džeko, jeigu tai būtų įmanoma. Bet didėjant ryžtui ji sumetė, kad jei Džekas nori žaisti su Mei Bartoną ir Teilor, jai reikės susirasti ką nors kitą. Tikriausiai tai jį atves į protą. Kad ir kaip būtų, tokie dalykai negalėjo tęstis.

Žinoma, tinkamo vaikino taip greit neras. Bet prisiekė sau, kad dar nepasibaigus šiai savaitei ji jau permiegos su kokiu nors vyriškiu.

Pavyzdžiui, su kuo? Su Džasperu Frenču, garsiuoju virėju. Jis tikrai neprieštarautų, tačiau per daug ją erzina. Dar yra Dilanas, kurį matė su Ešling. Tikras gražuolis. Deja, vedęs, taigi mažai tikėtina, kad susidurs su juo naktiniame klube. Lažyboms labiau tiktų savaitgalis, vaikštinėjant po parduotuves „Pasidaryk pats“.

— Šventas Dieve, — stabtelėjusi garsiai tarė ji, kai įžengė į kontorą. Visur mėtėsi šampano buteliai, puodeliai, folija ir vielelės, o kambaryje dvokė kaip alinėje. Akivaizdu, kad valytoja pamanė, jog sutvarkyti penktadienio puotos liekanas — ne jos darbas. Na, Liza neketino pulti plauti puodelių, nes galvojo apie savo nagus. Tai galėtų padaryti Ešling.

Lizos pavydžiai paniekai, visi vienišiai darbuotojai vėlavo. Jie šėlo tris dienas. Net ponia Morli, penktadienį išgėrusi kelis puodelius šampano, taip pat prasiautė visą savaitgalį.

Dabar atėjo skolų grąžinimo metas: visi be išimties vaitojo ir buvo prislėgti, ypač Kelvinas, jis sekmadienio vakarą nesėkmingai ieškodamas tušinuko nykščio žiedu pradūrė savo pripučiamą oranžinę kuprinę.

Visiems uoliai vengiant net dirstelėti nešvarių puodelių pusėn, pasigirdo dejonės dėl pagirių.

— Man visada labiau kenkia skrandžiui, o ne galvai, — atviravo liaudžiai Dervla O’Donel. — Šleikštulį nustumia tik du sumuštiniai su kumpiu.

— Na, alkoholis man sukelia paranoją, — susipurtė Kelvinas, mesdamas jai slapukišką žvilgsnį ir tučtuojau nuleisdamas galvą.

Net ponia Morli droviai prisipažino:

— Man atrodo, kad į dešinę akį vis smogia durklas.

Liza labai norėjo prisidėti prie tų šnekų, bet negalėjo. O labiausiai ją įsiutino Mersedes — įplaukė kaip gulbė, apsikrovusi krepšiais, apklijuotais oro linijų lipdukais. Matyt, savaitgalį praleido Niujorke. Išlepusi kalė, pagiežingai pamanė Liza. Laiminga kalė. Ir kaip čia nutiko, kad visi, regis, žinojo apie jos kelionę, išskyrus ją?

Mersedes buvo pavesta parvežti keletą dalykų: baltus Levi’s džinsus Ešling — aišku, jog tenai jie dukart pigesni; Kelvinui Sussy skrybėlę, kokios negausi Europoje; ir Babe Ruth batonėlių siuntą poniai Morli, buvusiai Čikagoje septintajame dešimtmetyje ir nuo to laiko niekaip negalinčiai priprasti prie Cadbury’s šokoladukų. Patenkinti gavėjai, džiaugsmingai šaukdami, puolė prie savo daiktų ir skubiai atidavinėjo už juos pinigus.

— Jau buvo šovusi mintis apie savižudybę, — Kelvinas linksmai demonstravo naująją skrybėlę, — bet dabar to nedarysiu.

Liza žiūrėjo į juos, nutaisiusi rūgščią miną. Būtų galėjusi paprašyti Mersedes atvežti Kiehl kūno sviesto. Ji nebūtų prašiusi, bet būtų patyrusi malonumą nepaprašydama.

Be to, Mersedes nepagailėjo dovanų ir kontorai: visokių skonių marmeladinių saldainių, Hershey šokoladinių bučinukų maišelių ir daugybę mažyčių indelių su žemės riešutų sviestu. Bet kai Mersedes pasiūlė Lizai maišelį šokoladinių bučinukų, ji net suvirpėjo:

— O ne. Man visados atrodo, kad amerikietiškas šokoladas šleikštokas.

Ponia Morli, prisikimšusi pilną burną Babe Ruth , net žioptelėjo, išgirdusi tokią šventvagystę, ir akimirksniu rykliškos tamsios Mersedes akys susmigo į Lizos akis. Jose Liza išvydo panieką, gal net pasismaginimą.

— Kaip žinai, — su apsimestiniu rimtumu visai niujorkietiškai tarė Mersedes. Liza kone užsiplieskė. Mersedes buvo Niujorke dvi dienas. Dvi dienas! Ir dar šneka Niujorko akcentu.

Paskutinė iš ne vadovų kastos pasirodė Triks, gerokai prisidėdama prie bendro aromatingo mišinio.

— Jaučiu menkės kvapo niuansą, — sušuko ponia Morli, netikėtai atskleisdama polinkį ieškoti pigaus populiarumo. — Tai, hm, gal plekšnės dvokas.

— Cha, cha, — purkštelėjo Triks.

Tada pasipylė kalambūrai apie žuvis.

— Tu dvoki žuviškai, Triks! — šūktelėjo Kelvinas.

— Ak, tik ne karpiu, — sušvelnino Ešling.

— Žuvų guote, verčiau plauk namo, — visus nustebino Mersedes.

Kelvinas įrodė, jog turi kalbos dovaną:

— Lašiša apdainavo vakarą, — suokė, ištiesęs rankas, — tu gali sutikti nepa-žįsta-mąjį.

— Štai dar viena daina, skirta tau! — nors kartą teisingai suprato padėtį nuoboda Bernardas. Pasistatęs marškinių apykaklę, jis ėmė šokti džaivą, nors buvo apsivilkęs raudoną berankovį ir apsimovęs kostiumines kelnes.

— Sidabrine menke, barškėk ir sukis! Sakiau, menke, barškėk ir sukis...

(ėjo Džekas, susikišęs rankas į kišenes ir nutaisęs šypseną.

— Visiems labas rytas, — linksmai pasisveikino. — Ar žinote, jog čia — baisus jovalas?

Triks atsisuko į jį.

— Taip, žinau, Džekai, man — pone Divainai, visi šaiposi iš manęs, mat dvokiu žuvimi. Traukia dainas apie tai.

— Kokias dainas?

— Varyk, — paragino Triks suglumusį Kelviną. — Padainuok mūsų garbingam vadovui.

Kelvinas nenoriai pakluso.

Džekas išsišiepė.

— Ir tu, — paliepė Triks Bernardui.

Bernardas be jokio užsidegimo pakartojo ankstesnį savo vaidinimą.

— Tai nėra labai gerai, — tarė Džekas.

Triks patenkinta linktelėjo.