Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Slinkdama atgal, ji susidūrė su Fionu O’Maliu, savito stiliaus geidžiamu viengungiu. Jis manė esąs vienas iš seksualiausių vyriškių Airijoje, nes gyrėsi turįs smailius Džeko Nikolsono antakius.

— Labas, — jis nemaloniai nusišypsojo Lizai ir pakėlė antakius, turėdamas demoniškų tikslų. — Šįvakar atrodai itin patraukliai, — pasakęs komplimentą, tebekilnojo antakius, kad Liza pasijustų nepatogiai, perpratusi seksualius jo ketinimus.

Kokia nuobodybė, ir ji atsuko jam nugarą.

Ir tada Liza išvydo jį. Modelį, besipuikuojantį visose Airijos reklamos lentose. Jis buvo tikrai nuostabus: rūgšti mina, įkritę skruostai, skaisti oda, žvilgantys melsvai juodi plaukai užkritę ant įdegusios kaktos. Tokio tobulo veido, kad buvo per plauką nuo nuobodybės.

Nuostabu! Ji rado vyriškį.

Greičiau nei per jos įsivaizduojamą idealų laikotarpį, bet čia jau nieko nepadarysi.

Iš savo patyrimo žinojo, kad modeliai turėjo vieną puikų bruožą: jie buvo baisūs paleistuviai. Jų darbas — ištisinės kelionės, todėl jie žiūrėjo į seksą kaip į „atostogas ir šventę“. Tai reiškė, kad jį tikriausiai lengva pasigauti, o neigiamas dalykas tas, kad jis gali būti tik vienai nakčiai.

Ir gerai, nusprendė Liza, spoksodama į ilgą šlaunį ir raumeningą sėdynės įdubimą šone. Vien seksas irgi neblogai.

Jau senokai ji nebuvo siūliusis vyrui. Tai padaryti galėjo vieninteliu būdu. Nebuvo prasmės elgtis atsargiai, kukliai ir droviai, viliantis, kad jis pastebės tave. O ne: turi ryžtingai prisigretinti prie vyriškio, kurio nori, ir apstulbinti jį pasitikėjimu savimi. Tai panašu į elgesį su šunimis — tu negali parodyti jiems savo baimės.

Giliai įkvėpusi ir priminusi sau, kad yra nepaprasta, ištempė savo blizgančią burną į akinamą šypseną ir leidosi eiti jo link.

— Labas, aš — Liza Edvards, „Kolin“ žurnalo redaktorė.

Jis paspaudė jai ranką.

— Veinas Beikeris, „Triufelio“ veidas, — tarė su didžiausiu rimtumu.

Ai, ironijos stoka! Nesvarbu, tas vaikinas neturi jai patikti. Tiesą sakant, galbūt net geriau, jei nepatiks. Ji nori vien sekso, o susižavėjimas dažnai tik trukdo.

Ji sutelkė visas pasitikėjimo savimi atsargas, nes turi veikti įtikinamai. Niekados neleisk jam pagalvoti, kad jis turi kitą išeitį. Jis negali jos atstumti. Jokiu būdu.

Įsmeigusi į jį akis, Liza suburkavo:

— Padaryk man didelį.

— Ko norėtum? — jis palenkė galvą baro pusėn.

— Kalbu ne apie gėrimą, — labai reikšmingai pasakė ji.

Raumuo po raumens jo veide išryškėjo supratimas.

— O, — nutęsė jis. — Suprantu. Kur?

— Pirmiausia — vakarienė.

— Gerai, — paklusniai tarė jis. — Dabar?

— Dabar.

Ji leido sau lengviau atsikvėpti. Jis pakliuvo į jos pinkles. Ji taip ir manė, bet niekados nežinai...

Jiems išeinant, ji susirado akimis Džeką. Jis žiūrėjo į ją, bet jo veido išraiška nieko nesakė.

— Iki, — sužiopčiojo jam, o jis atsakė jai nežymiu abejingu linktelėjimu.

Puiku.

Klarenso restorane Liza ir Veinas rungtyniavo, kuris mažiau suvalgys. Nepatikliai žiūrėdami vienas į kitą, jie vos palietė valgį lėkštėse. Vieną jaudinančią, kvapą užimančią akimirką atrodydavo, kad Veinas ketina įsidėti į burną kąsnelį, o jeigu būtų tai padaręs, Liza būtų atsignybusi kampelį artišoko. Bet paskutiniu momentu jis apsigalvodavo, ir Liza nenoromis taip pat padėdavo šakutę į lėkštę.

Veinas Beikeris buvo iš Hastingso. Jauniklis, nors tikriausiai ne toks jaunas, kaip teigė. Sakėsi, kad jam dvidešimt, bet Lizai labiau tikėtina atrodė, kad jam dvidešimt dveji arba dvidešimt treji. Jis kuo rimčiausiai žiūrėjo į modelio karjerą.

— Vargu ar tai mokslas apie raketas, ar ne, branguti? — paerzino Liza.

Jis, regis, įsižeidė.

— Neketinu tuo užsiiminėti visą laiką.

— Leisk man spėti, — tarė Liza. — Norėtum tapti aktoriumi.

Jo linkęs juoktis tobulas veidas nustebo.

— Iš kur žinai ?

Liza nurijo atodūsį. Tos banalios frazės buvo jai iki skausmo pažįstamos. Jis nebuvo proto bokštas, ir tai tik menkino jo stulbinamą patrauklumą. Ji nebuvo nusiteikusi prieš žmones, turinčius menką išsilavinimą arba neturinčius jokio: juk ir ji, metusi mokyklą, kitados vos įstengė lazdele ant žemės brūkštelėti savo vardą. Bet žmogus turėjo žinoti, už ko ištekėjo Megė Metjuz.

— Kur gyveni, gražuoli? — pasiteiravo Liza. Kažkodėl „gražuoli“ ištarė menkinamai, tarsi jis būtų mėsos gabalas.

Keista, pamanė Veinas. Tokiu tonu dažniausiai jis šnekasi su merginomis.

— Turiu butą Londone, bet tenai beveik nebūnu, — jis neįstengė paslėpti pasididžiavimo.

— Kiek dar būsi Dubline?

— Rytoj išvažiuoju.

— Kur gyveni šiame mieste?

— Čia, Klarense.

— Puiku.

Liza nenorėjo vežtis jo į savo pušinį namelį. Bijojo, kad jis pasidygės visa ta nestilinga pušimi, tačiau dar labiau tikėtina buvo, jog kelionės su taksi pabaigoje jai praeis bet koks noras turėti su juo reikalų.

Kai tik padavėjas nunešė lėkštes su vos paknibinėtu maistu, Liza nusprendė, kad jau ganėtinai ilgai atidėliojo pasitenkinimą. Ji provokuojamai tarė Veinui:

— Metas į lovą.

— Negali būti! — jis krūptelėjo nuo jos begėdiškumo ir klusniai atsistojo.

Kylant viešbučio liftu, Lizos viduje virte virė laukimas. Ji jautėsi išdykėliškai ir nuodėmingai: kartais merginai iš tikrųjų reikia greito ir pašėlusio sekso su nepažįstamuoju. O kokia prasmė turėti nuostabų alkstantį kūną, jei niekas negali retkarčiais jo pamatyti?

Švelni ruda Veino ranka truputį virpėjo, kai jis kišo raktą į spyną, ir nors ji, tiesą sakant, tik vaidino, jos galia jaudino.

Įėjus vidun, lūkesčiai dar padidėjo. Tai buvo panašu į filmavimo aikštelę: šiuolaikinis stilingas kambarys, jaunas, sveikas, stiprus ir netveriantis savo kailyje vyriškis. Niekas negalėjo nuneigti — jis buvo gražus.

— Uždaryk duris ir nusirenk, — paliepė Liza, vis labiau įsijausdama į pagrindinį savo vaidmenį.

Veinas pagreitino jos susižavėjimą.

— Tau patiks, — išsišiepė, pamažu atsisegiodamas marškinius. — Kasdien padarau du šimtus atsisėdimų iš gulimos padėties.

Jo pilvas buvo šešių stangrių kauburių, jie suėjo V raide į šonkaulius ir rėmėsi į raumeningą įdegusią krūtinę. Stebuklas. Jis buvo tokio tobulo sudėjimo, kad Lizos pasitikėjimas savimi susvyravo. Jis tikriausiai pratęs miegoti su nepaprastai liesomis manekenėmis. Gerai, kad ji beveik nevalgo.

— Dabar tu, — tarė jis.

Koketiškai ir reikšmingai šypsodamasi — laikysena buvo svarbu — ji vienu grakščiu judesiu nusitraukė per galvą baltą suknelę. Kelvinas buvo teisus — jokių kelnaičių.

— Oho, — nusikvatojo Veinas, traukdamas savo siaurų kelnių užtrauktuką. Jo daikčiukas buvo pusiau išbrinkęs, jau stirksojo. Jis taip pat buvo be glaudžių.

Per ją perbėgo virpulys. Ji buvo visiškai pasirengusi.

Jis nebuvo pirmas, su kuriuo ji sugulė po Oliverio. Kai jis išėjo, netrukus ji parsivedė vyriškį, stengdamasi išmesti savo buvusįjį iš galvos. Tačiau toks sumanymas nebuvo labai sėkmingas, matyt, pamėgino per anksti. Dabar kur kas maloniau.

— Tu graži, — pasakė Veinas, su profesionalo susidomėjimu liesdamas spenelį.

— Žinau. Ir tu gražus.

— Žinau.

Juodu pratrūko juoktis vienas iš kito grožio, ir jis ją seksualiai pabučiavo.

— Eikš, — pabandė ją vestis prie lovos.

— Ne. Ant grindų, — ji norėjo šiurkštaus, pašėlusio ir smarkaus sekso.