Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Aš turiu geresnę dainą, — nustebino visus Džekas. Tada netikėtai grakščiai eidamas savo kabineto link, jis garsiai uždainavo:

— Esu VIENIŠAS vyriškis. Bababopbabop. Esu VIENIŠAS vyriškis.

Kabineto durys užsidarė, bet jie vis dar silpnai girdėjo, kaip jis mėgdžioja trimito garsus.

Visi apstulbę susižvalgė.

— Kas, po galais, jam nutiko?

— Ar ausys manęs neapgauna, — Triks vos įstengė prasižioti, — jis iš tiesų dainavo? — sunerimusi ji nutilo. — Šūdas, net ir dabar girdžiu.

Ešling veidas prigeso. Ji ką tik prisiminė: penktadienį vakare girta patarė Džekui, kaip sureguliuoti santykius.

— O Dieve, — sudejavo ji, užsidengdama rankomis įkaitusius skruostus.

— Ar aš taip baisiai dvokiu? — Triks atrodė įsižeidusi. Tikėjosi kritikos iš kitų, tačiau tik ne iš Ešling.

Ešling papurtė galvą. Dabar ji nieko neužuodė, viską užgožė mirtinos gėdos antplūdis. Ji turi atsiprašyti.

— Šioje kontoroje tikra netvarka, — zirzlė Liza ėmė daryti tvarką. — Kelvinai, surink tuščius butelius. Ešling, ar galėtum išplauti puodelius?

— Kodėl aš? Ir taip visada juos plaunu, — sumurmėjo Ešling, pernelyg apimta siaubo dėl to, ką pasakė Džekui Divain... Dieve, ji net pavadino jį DžD!

Priblokšta tokių žodžių, Liza nutilo. Įbedė į Ešling rūstų, grėsmingą žvilgsnį, bet Ešling klajojo labai toli, taigi piktai užsipuolė Triks:

— Žuvų mergaite, tučtuojau juos išplauk.

Pritrenkta Lizos, kuri iki šiol elgdavosi su ja kaip su mėgstamiausia darbuotoja, tono, Triks, užsispyrusi kaip ožka ir kunkuliuojanti apmaudu, triukšmingai sudėjo puodelius ant padėklo, paskui tualete kiekvieną pamakalavo po tekančiu vandeniu ne ilgiau kaip po pusę sekundės ir pranešė, kad puodeliai jau švarūs.

Ešling palaukė, kol visi sėdo prie darbo, ir virpėdama, nervingai trūkčiojant keliams, nukėblino į Džeko kabinetą.

— Labas rytas, panele Pataisyk, — Džekas buvo beveik žaismingas, kviesdamas Ešling užeiti. — Ar ieškai cigarečių? Nes aną savaitę man buvo skirta būti tuo vieninteliu, kuriam jų reikėjo. Bet jei primygtinai reikalauji...

— O ne! Atėjau ne dėl to, — ji nutilo, nes ūmai jos akys užkliuvo už jo kaklaraiščio. Ant jo buvo daugybė ryškių geltonų Bartų Simpsonų. Juk jis neryšėdavo tokių nerimtų kaklaraiščių.

— Taigi kodėl tu čia? — tamsios jo akys linksmai mirksėjo. Keista, bet šis kambarys nebeatrodė toks slegiantis ir niūrus kaip anksčiau.

— Norėjau pasakyti, kad man labai gaila, jog penktadienį daviau tau patarimą dėl savitarpio santykių. Jis, ak... — ji stengėsi išspausti nerūpestingą šypseną, bet veide pasirodė tik bejausmė grimasa. — Jis išsprūdo iš girtutėlės moteriškės lūpų.

— Nieko tokio.

— Na, jeigu esi tikras...

— Žinai, tu buvai teisi. Mei — miela mergina. Neturėčiau su ja bartis.

— Gerai, hm, šaunu.

Ešling išėjo suglumusi, jausdamasi gal net prasčiau nei pirma. Kai ji pasirodė, Liza įsmeigė į ją įdėmų žvilgsnį.

Netrukus atvykęs pasiuntinys atnešė Fridos Kieli drabužių nuotraukas. Mersedes mėgino jas pačiupti, bet ją aplenkė Liza. Akimirksniu atplėšė paketą, ir iš jo pažiro krūva blizgių nuotraukų, kuriose puikavo modeliai su durpėmis ištepliotais veidais, iš plaukų styrančiais šiaudais, išdidžiai žingsniuojantys aplink balą.

Liza permetė jas grėsmingai tylėdama ir sudėjo į dvi nevienodas krūveles.

Mažesniojoje buvo purvinos merginos susitaršiusiais plaukais nuotrauka, ji vilkėjo aptemptą vakarinį drabužį, bet buvo su nešvariais guminiais batais, o jos nuogos kojos taip pat buvo nutaškytos purvu. Ta pati mergina, apsirengusi dailiai pasiūtą kostiumėlį, sėdėjo ant apversto kibiro ir dėjosi melžianti karvę. O kitas modelis su trumpa, siaura sidabrine suknele tariamai vairavo traktorių. Didesnę krūvelę sudarė poetiškos romantiško kraštovaizdžio fone šokančių merginų su romantiškomis suknelėmis nuotraukos.

Liza paėmė daug mažesnį pluoštelį.

— Šitos beveik tinka, — šaltai tarė Mersedes. — Kitos niekam tikusios, šlamštas. Maniau, kad esi mados žurnalistė.

— O kas jose ne taip? — paklausė Mersedes grėsmingai ramiu tonu.

— Jokios ironijos. Jokio kontrasto. Šios... — parodė į plevenančių suknelių nuotraukas, — turėtų būti nufotografuotos miesto fone. Tos pačios merginos tais pačiais purvinais veidais ir su beprotiškomis suknelėmis, bet šįkart lipančios į autobusą, imančios pinigus iš bankomato arba dirbančios kompiuteriu. Paskambink į Fridos Kieli spaudos biurą. Fotografuosime dar kartą.

— Bet... — Mersedes metė piktą žvilgsnį.

— Imkis darbo, — nekantraudama liepė Liza.

Kambaryje visi staiga labai labai susidomėjo savo batų nosimis. Nė vienas nebūtų ištvėręs tokio pažeminimo, tai buvo pernelyg siaubinga.

— Bet... — dar sykį išlemeno Mersedes.

— Judinkis!

Mersedes stebeilijo į ją su nuostaba, paskui čiupo nuotraukas ir nudrožė prie savo stalo. Jai einant pro šalį, Ešling išgirdo, kaip pusiau pašnabždom ji sumurmėjo: „Kalė“.

Ešling jai pritarė. Ir ką ji sau mano, ta Liza?

Nuo įtampos atmosfera pasidarė nuodinga. Ešling turėjo atverti langą, nors diena nebuvo šilta. Reikėjo gryno oro, kuris praskaidrintų bjaurią nuotaiką.

Vienintelis gerai nusiteikęs žmogus buvo Džekas. Jis kartkartėmis pasirodydavo iš savo kabineto, visai nepaisydamas tvyrančios įtampos, visiems išsišiepdavo ir vėl dingdavo. Pamažu nuodai išsisklaidė, ir visi, išskyrus Mersedes, vėl pasijuto beveik normaliai.

Pusę pirmos atėjo Mei. Pasisveikino su visais, tada pasiteiravo, ar gali pamatyti Džeką.

— Gali įeiti, — atsainiai linktelėjo ponia Morli.

Kai durys užsivėrė jai už nugaros, visi džiaugsmingai atsitiesė.

— Tuojau išnyks šypsena nuo jo veido, — prasižiojo Kelvinas.

Redakcijos nuotaika buvo tokia šventiška, kad Triks beveik norėjo apeiti kambarį, tarsi pardavinėjant karštas dešreles.

Bet Džeko kabinete nekilo jokių vaidų, jie išėjo ramut ramutėliai, labai susiglaudę. Mei patenkinta šypsojosi šalia Džeko, ir abu iškeliavo iš kambario.

Visi nustebę susižvalgė.

— Kas čia dedasi?

Liza jau ketino vykti apžiūrėti Morisono miegamųjų, garsėjančių savo seksualia atmosfera, bet staiga buvo pritrenkta tokio įvykių posūkio. Ji turėjo atsisėsti, nes buvo sunku tuo patikėti, ir pamėginti užgniaužti šaltą, stiprų netekties jausmą. Bet kur čia pakastas šuo? Juk žinojo, kad jis turi merginą, tik rimtai nežiūrėjo į jų rietenas.

Ešling taip pat buvo šiek tiek suglumusi. Ką aš padariau?

Užsisakinėdama taksi į Morisoną , Liza — truputį sumišusi — paprašė Lajamo taksi. Taip daryti ji pradėjo neseniai. Galėjo pasiteisinti tik tuo, kad jai patinka sodrios Dublino šnekos.

Kol atvažiavo iki viešbučio, jai sugedo nuotaika dėl Džeko ir Mei, nes pagalvojo, jog jų santykiai rimti. Argi tą rytą nebuvo sau pasižadėjusi, kad nugriebs vaikiną? Ir kad tai bus nebūtinai Džekas? Kad ir kaip būtų, dar ne.

— Kur jus išleisti, Liza? — Lajamas nutraukė jos mintis.

— Štai čia, prie pastato su juodais langais.

Prie paradinių viešbučio durų stoviniavo jaunuolis, pasipuošęs gražiu pilku kostiumu.

— Ak, pažvelkit, mieloji, — Lajamo balsas sušvelnėjo. — Jūsų vaikinas jau laukia. Pernelyg išsipustęs, su kaklaraiščiu. Ar šiandien jūsų gimtadienis? Sveikinu, geriausių linkėjimų. Gal kokia sukaktis?

— Tai durininkas, — sumurmėjo Liza.