Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Pasižiūrėkim, — Ivona mokėjo labai švelniai ir apgalvotai manipuliuoti rankomis. Ji vartė gyvenimo aprašymą savo minkštomis kreivų vaikiškų pirštų pagalvėlėmis, lygindama ir tiesindama lapus į stalo briauną. Prieš versdama kitą puslapį, ji akimirką suspausdavo jo kampą tarp nykščio ir smiliaus ir karštligiškai patrindavo, nes norėjo būti tikra, kad nesuėmė iškart dviejų puslapių. Kažkodėl Klodą tai erzino.

— Jau seniai nedirbate? — paklausė Ivona. — Kiek... Daugiau kaip penkerius metus.

— Auginau vaiką. Nė neketinau taip ilgai nedirbti, bet gimė kitas vaikas, tad iki šiol nelabai turėjau laiko dirbti, — greitosiomis ėmė teisintis Kloda.

— Aš... Suprantuuuuuu... — Ivona toliau žaidė Klodos nervais, tyrinėdama jos darbinės veiklos smulkmenas. — Baigusi mokyklą, dirbote viešbučio registratore, sekretore garso įrašų studijoje, restorano kasininke, raštvede advokatų kontoroje, prekių žinove drabužių bendrovėje, kasininke Dublino zoologijos sode, sekretore architektūros firmoje ir kasininke kelionių agentūroje? — Kloda privertė Ešling surašyti visus jos darbus, tik norėdama parodyti, kad ji labai įvairiapusiška ir universali. — Dublino zoologijos sode dirbote... tris dienas?

— Tai dėl kvapo, — prisipažino Kloda. — Kad ir kur eidavau, man visur smirdėdavo drambliu. Niekados to nepamiršiu. Net mano sumuštinių skonis buvo...

— Ilgiausiai dirbote kelionių agentūroje, — nutraukė ją Ivona. — Dvejus metus?

— Taip, — uoliai atsakė Kloda. Ji kažkaip pasislinko į priekį ir dabar sėdėjo ant paties kėdės kraštelio.

— Ar per tą laiką buvote paaukštinta?

— Ne, — Kloda nustebo. Kaip ji galėtų paaiškinti, kad vienintelis įmanomas paaukštinimas — būti vadovu, bet juk visi jį niekina, neapkenčia ir gailisi jo.

— Ar laikėte kokius nors kelionių agentūros egzaminus?

Kloda vos nesusijuokė. Tai bent mintis! Juk tik dėl to ir mečiau mokyklą! Kad daugiau nebereikėtų laikyti egzaminų, ar ne?

Ivona pasukiojo ore pirštus, o paskui vieną po kito uždėjo ant popieriaus, kad vėl galėtų sąmoningai, tarsi hipnotizuodama braukyti per jį.

— Kokiomis kompiuterinėmis programomis naudojotės?

— Ak... — Kloda neįstengė prisiminti.

— Ar mokate spausdinti ir stenografuoti?

— Taip.

— Kiek žodžių per minutę?

— O, nežinau. Tiesiog renku tekstą dviem pirmaisiais pirštais, — paaiškino Kloda, — bet labai greitai. Taip pat greitai, kaip kai kurie žmonės sukerta patiekalą.

Ivona primerkė vaikiškas akis. Ji suirzo, nors mažiau, nei galėjo atrodyti. Ji tik žaidė ir mėgavosi savo galia.

— Taigi turėčiau suprasti, kad jūs iš tikrųjų neturite jokių stenografavimo įgūdžių?

— Manau, kad taip, bet visados galėčiau... Ne, — prisipažino Kloda, ją jau buvo apleidusios visos jėgos.

— Ar mokate dirbti su tekstų doroklio programa?

— Ne.

Ir nors Ivona jau žinojo atsakymą, vis tiek paklausė:

— Tai jūs neturite jokio išsilavinimo?

— Ne, — Kloda įbedė į Ivoną vieną normalią ir vieną pasruvusią krauju akį.

— Gerai, — pasigirdo ilgas, kupinas kančios Ivonos atodūsis. Ji lyžtelėjo pirštą ir su juo išlygino sumurkšlintą gyvenimo aprašymo kampą. — Pasakykite, ką skaitote.

— Ką norite tuo pasakyti?

Atsirado pauzė, tokia mažytė, kad buvo vos juntama, bet Ivona specialiai ją padarė, norėdama parodyti, kokia beviltiška idiotė yra Kloda.

— FT? Time ? — pasufleravo Ivona. Ji neatsiduso, bet galėjo. Tada žiauriai pridūrė: — Bella ? Hello?!

Kloda skaitydavo tik žurnalus apie interjerą. Ir knygas, kokios pakliūdavo į rankas. Retkarčiais populiarias knygas apie moteris, kurios pradėjo savo verslą ir kurioms, kai jos norėdavo dirbti, nereikėjo kęsti žeminamų pokalbių, tokių kaip šis.

— Matau, jog tarp kitų pomėgių paminėjote ir tenisą. Kur žaidžiate?

— Ak, aš nežaidžiu, — kone paaugliškai sukikeno Kloda. — Aš tik mėgstu žiūrėti, kaip kiti žaidžia.

Netrukus prasidės Vimbldono turnyras, jį transliuos per televiziją.

— Sportuojate? — perskaitė Ivona. — O gal ir vėl tik mėgstate būti žiūrovė?

— Ne, iš tikrųjų sportuoju, — daug tvirčiau tarė Kloda.

— Bet ar tai galima laikyti mėgstamu užsiėmimu? — paklausė Ivona. — Juk miegojimo taip pat nepavadinsi pomėgiu. Arba valgymo.

Ivona palietė skaudamą Klodos vietą.

— Ir esat nuolatinė teatrų lankytoja?

Kloda padvejojo, paskui prisipažino:

— Tiesą sakant, ne. Bet juk reikia ką nors parašyti. (Kai Kloda su Ešling galų gale liovėsi prasimaniusios juokingus pomėgius, pavyzdžiui, ralis ir šėtono garbinimas, ir pamėgino išvardyti tikruosius, nelabai buvo iš ko pasirinkti.)

— Taigi kuo domitės? — metė iššūkį Ivona.

— O... — ir kuo gi ji domisi?

— Pomėgiai, aistros, panašūs dalykai, — ėmė nekantrauti Ivona.

Klodos protas sustingo. Ji įstengė prisiminti, kad jai patikdavo žaisti su savo nutriušusių plaukų galais: pešdavo išsišakojusius plaukus iki pat viršugalvio ir žiūrėdavo, kada jie nutrūks. Galėjo taip smagintis valandų valandas. Bet nuo tokio atviravimo kažkas ją sulaikė.

— Suprantate, turiu du vaikus, — tyliai tarė ji. — Jie užima visą mano laiką.

Ivona metė jai žvilgsnį „jeigu jau taip sakote“.

— Ar esate ambicinga?

Kloda atšoko. Neturėjo jokių ambicijų. Ambicingi žmonės yra keisti.

— Kas kelionių agentūroje jums teikdavo didžiausią pasitenkinimą?

Kiek Kloda prisimena, uždirbti pinigus. Mintis tokia — tą patį darydavo ir kitos merginos, su kuriomis ji dirbo, — ateini, sustabdai savo tikrą gyvenimą aštuonioms valandoms ir visas jėgas kaupi laukimo ištvermei.

— Bendravimas su žmonėmis? — pasakinėjo Ivona. — Konfliktų sprendimas? Kelionės pardavimas?

— Algos gavimas, — atsakė Kloda, paskui susizgribo, jog neturėjo taip sakyti. Bet ji jau labai seniai nedalyvavo jokiame pokalbyje. Ji buvo užmiršusi teisingus banalius atsakymus. Ir kiek siekia jos atmintis, su ja visados šnekėdavosi vyrai, kurie buvo, po galais, malonesni nei ši maža karvė.

— Iš tiesų manęs visai nedomina darbas kelionių agentūroje, — tarė Kloda. — Neprieštaraučiau, jei pasiūlytumėte man darbą... žurnale.

— Norėtumėte dirbti žurnale? — Ivona dėjosi, kad jai sunku sulaikyti šypseną.

Kloda atsargiai linktelėjo.

— Ar mes visos to nenorėtume, mieloji? — uždainavo Ivona.

Kloda nusprendė, kad nepakenčia jos, šito valdingo, žiauraus vaiko. Pavadino ją „mieląja“, nors yra perpus jaunesnė.

— Apie koki atlyginimą galvojate? — pasiteiravo Ivona, pereidama prie kalbos apie pinigus.

— Aš... ak... apie tai negalvojau... O ką jūs manote? — Kloda atidavė Ivonai paskutinius jėgų likučius.

— Sunku pasakyti. Mažai ką galiu pasakyti. Jei pasvarstytumėt apie persikvalifikavimą...

— Galbūt, — sumelavo Kloda.

— Jei kas nors pasitaikys, pranešiu.

Abi žinojo, kad to nebus.

Ivona palydėjo ją iki durų. Kloda patyrė nepaprastą malonumą, pamačiusi, kad ji šiek tiek šleivakojė.

Atsidūrusi gatvėje su neapkenčiamu, kvailu ir brangiu kostiumėliu, ji lėtai nusliūkino iki automobilio. Jos pasitikėjimas savimi buvo pakirstas. Šis rytas — siaubinga pamoka, parodžiusi, kokia ji sena ir niekam tikusi. Sudėjo visas viltis į darbą, bet, akivaizdu, darbo pasaulis yra pernelyg „kieta“ vieta, kuriai vėl priklausyti ji neturi jokių įgūdžių.

Taigi ką dabar daryti?