Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Tikrai? — iš nusivylimo Lajamo balsas net paaukštėjo. — O aš jau maniau, jog tai jūsų draugužis. Na gerai. Ar norite, kad palaukčiau?

— Taip, prašau palaukti. Užtruksiu tik apie penkiolika minučių.

Liza greitai patikrino Morisono lovų elastingumą, paklodžių šiugždumą, vonios dydį (joje puikiai tilptų dviese), šampano kiekį minibare, afrodiziakišką maistą, kurį galima užsisakyti į kambarį, kompaktinių plokštelių kolekciją kambaryje ir galiausiai prirakinimo antrankiais galimybes. Ji priėjo prie išvados, kad, apskritai paėmus, čia įmanoma puikiai praleisti laiką. Trūko vienintelio dalyko — tinkamo vyriškio.

Grįžtant į darbą, jos akis užkliuvo už didžiulio skydo su naujų ledų „Triufelis“ reklama. Šį vakarą ji turėjo eiti į jų pristatymą. Tada reklamoje pamatė nuostabų vyriškį, jo žavi burna buvo apžiojusi ledus, o akys spinduliavo aistra ir geismu, nors tokį žvilgsnį buvo galima išgauti su keliomis Mogadono tabletėmis.

Norėčiau su juo pasimylėti.

Po galais, susizgribo ji, virstu liūdna sena senmerge. Svajojančia apie nuotrauką. Kuo greičiau pasikrušiu, tuo geriau.

35

Naujų triufelinių ledų degustacijos vakarėlis prasidėjo šeštą valandą. Kadangi tie ledai buvo šokoladiniai, neturėjo unikalių savybių, buvo neįdomu juos reklamuoti prekybos centre, prikimštame produktų, kurie didžiavosi turį JAV patentus. Todėl gamintojai negailėjo pinigų ir surengė ragavimą Klarenso viešbutyje, masindami žurnalistus pažadais apie šampaną. Tai žadėjo būti gan žavus renginys.

— Ar nori eiti? — paklausė Liza Ešling.

Ešling, vis dar jausdamasi nepatogiai dėl to, kaip Liza pažemino Mersedes, jau norėjo atsisakyti, bet paskui nusprendė, jog taip prastums valandą, likusią iki salsos pamokos.

— Gerai, — atsargiai sutiko ji.

Prieš išeidama Liza užsuko į tualetą pasižiūrėti kaip atrodo. Užmetusi negailestingą žvilgsnį į savo liekną, gelsvai rudą atspindį su balta suknele, liko patenkinta. Tai nebuvo šiaip sau arogancija. Net pikčiausias jos priešas (konkurencija buvo įnirtinga) būtų pritaręs, kad atrodo puikiai.

Ji šito norėjo, prisipažino sau. Labai stengėsi. Ji buvo savo pačios šedevras, viso gyvenimo triūsas. Ne todėl, kad kada nors būtų buvusi pernelyg patenkinta savo išvaizda, anaiptol: ji buvo ir žiauriausia savo pačios kritikė. Daug anksčiau, nei įstengdavo pastebėti plika akis, jau galėdavo pasakyti, kad reikia padažyti plaukų šaknis. Juto , kaip auga plaukai. Ir visados žinodavo — net jei svarstyklės ir matavimo juosta tam prieštaravo, — kad priaugo vieną unciją riebalų. Įsivaizdavo girdinti, kaip nuo papildomo svorio tempiasi ir tįsta jos oda.

Ji stabtelėjo ir prisimerkė. Kokią liniją pamatė ant kaktos? Ar tik ne raukšlelės užuomazgą? Taip! Metas kitai botulino injekcijai. Ji laikėsi nuostatos, kad puolimas grožio terapijos mokykloje — geriausia gynyba. Nugalėk pirmiau, kol tai nenugalėjo tavęs.

Pataisiusi ir taip tobulai užteptą lūpų blizgį, pagaliau Liza buvo pasirengusi. Jei šįvakar ko nors nesuvilios, tai ne dėl savo kaltės.

Paaiškėjo, kad į ledų vakarėlį eina ir Kelvinas su Džeku. Šie ledai rėmė naują draminį serialą, kuris rodomas 9 kanalu, o Džekas nenoromis žaidė korporacijos žaidimą.

— O kuo tu pasiteisinsi? Kuriame iš daugybės savo žurnalų ketini nušviesti šį įvykį? — Liza sarkastiškai paklausė Kelvino.

— Jokiame. Bet aš nusiteikęs apsvaigti, be to, po ilgojo savaitgalio neturiu nė skatiko kišenėje.

Liza krūptelėjo nuo užuominos apie siaubingą, nesibaigiantį savaitgalį. Daugiau to niekados nebus.

Kai tik jie atvyko, Liza ištirpo prašmatniai apsirengusioje klegančioje minioje, Kelvinas tiesiu taikymu nudrožė į barą, o Ešling ėmė atsargiai sukti ratus po kambarį. Ji nieko nepažinojo ir negalėjo padauginti alkoholio, nes laukė salsos pamoka. Privalėjo į ją eiti. Tai buvo tik antroji pamoka, o praleisti pamokas, vos joms prasidėjus, nedera. Ji atsitiktinai pastebėjo minioje Džeką Divainą, jis jautėsi nepatogiai, mėgindamas familiariai ir draugiškai tapšnoti pašnekovams per petį, bet jam labai nesisekė. Praktikos stoka, nusprendė ji.

Paskui viskas baigėsi tuo, kad Ešling atsidūrė šalia jo. Jis buvo labai suirzęs.

— Labas, — nervingai tarė ji. — Kaip sekasi?

— Nuo šypsojimosi man skauda galvą, — pasiskundė. — Nepakenčiu tokių renginių, — tada nugrimzdo į tylą.

— Ir man puikiai sekasi, — kandžiai pasakė Ešling. — Ačiū, kad paklausei.

Džekas nustebo ir pasisuko į einančią pro šalį padavėją.

— Sesele, — pamojo tuščia taure, — ko nors nuo skausmo.

Padavėja, jauna, žavi mergina, padavė jam taurę šampano.

— Kas pusvalandį — po vieną, turėtų padėti.

Ji gražiai nusišypsojo, ir jos skruostuose pasirodė duobutės. Džekas taip pat atsakė jai šypsena. Ešling rūgščiai stebėjo tą abipusį žaismą.

Vos nuėjus „seselei“, Ešling mėgino sugalvoti, ką pasakyti Džekui, kokią, kad ir nereikšmingą, pokalbio temą užmegzti, bet neįstengė. Ne geriau sekėsi ir Džekui. Jis mindžiukavo tylėdamas ir per greitai siurbčiodamas šampaną.

Praėjo kita padavėja, šįkart nešina padėklu, ant kurio buvo sukrautas aukštas triufelinių ledų kalnas, ir Ešling nekantraudama čiupo vieną porciją. Ne todėl, kad būtų labai mėgusi ledus, bet kad duotų darbo savo burnai ir nereikėtų šnekėtis su Džeku Divainu. Ėmė juos valgyti su pasigardžiavimu, laižydama ratais jų viršų. Staiga pajuto, kad yra stebima, ir vogčiomis dirstelėjusi pamatė, jog į ją linksmai ir dviprasmiškai žiūri Džekas Divainas. Jos kaklą išpylė dilgčiojantis raudonis. Vis dar nenuleisdama nuo jo akių, ji atkando šokoladinių ledų viršūnę, ši garsiai trakštelėjo. Džekas susiraukė, o ji nusijuokė, tarsi savo blogu elgesiu sakydama: „Taip tau ir reikia“.

— Dabar išeinu, — tarė ji.

— Tu negali manęs palikti, — pasipiktino jis. — Su kuo šnekėsiuos?

— Na, tik ne su manimi! — šūktelėjo ji ir pasiėmė rankinę.

— Oi, panele Pataisyk, kur trauki? — jis kalbėjo apimtas panikos.

— Į salsos pamoką.

— O, į savo nepadorius šokius. Kada nors turėsi ir mane nusivesti, — paerzino jis. — Tada drožk, palik mane vargti su tais tarnautojais.

Prasilenkusi su Danu Heigeliu, pravarde „Išbandysiu bet ką“, iš Sunday Independent , Ešling išėjo.

Tučtuojau prie Džeko prisėlino Kelvinas, laikydamas dvi taures šampano, ir abi buvo jo.

— Pažvelk į Lizą. Ar ji su kelnaitėmis, o gal ne? — paklausė Kelvinas, tyrinėdamas dailų Lizos užpakaliuką, pūpsantį iš po baltos suknelės. — Nematau jokių kontūrų...

Džekas neturėjo jokio noro pritarti Kelvino nešvankybėms.

— Žinau, ką manai, — tarė Kelvinas.

— Kažin.

— Manai, kad ji užsijuosusi diržą. Žinoma, gal taip ir yra, — nenoromis pripažino Kelvinas, — bet aš linkęs manyti kitaip.

Liza metodiškai yrėsi per kambarį, ieškodama patraukliausio vyriškio, bet jau buvo atsimušusi į kelis akligatvius.

Pirmiausia ji sutiko paslaptingą nešnekų vyriškį, vilkintį mėlynų tonų drabužiais. Jis atrodė labai prašmatniai, turėjo nuostabią gudrią burną, puikius plaukus, šelmiškai šypsojosi ir buvo nepriekaištingai apsirengęs. Kai jis nusiėmė akinius, Liza atsitraukė. Ūmai jis tapo šiurpus. Pribloškiančiai ir gluminančiai žvelgė mažytėmis akutėmis, įsodintomis per arti viena kitos. Tarsi jos būtų priklausiusios visai kito žmogaus, turinčio mokymosi sunkumų, veidui.