Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Bet aš įdėjau iš tikrųjų daug triūso, — paprieštaravo Mersedes. — Tu negali jo išmesti.

— Aš jo neišmetu, — atrėžė Liza. — Sunaikinu jį. Jei ketini dirbti žurnale, bent jau galėtum išmokti kalbėti žargonu!

Atmosfera buvo pritvinkusi įtampos, darbas vyko toliau. Visi turėjo ne mažiau kaip tris projektus, kurie kiekvieną akimirką laukė Lizos dėmesio.

Ešling tvarkė naujojo amžiaus horoskopus, kai Liza suvertė ant jos stalo glėbį plaukų priežiūros priemonių ir pasakė:

— Tūkstantis žodžių. Parašyk...

— Žinau, seksualiai.

Ieškodama temos straipsniui, Ešling apžvelgė stalą, nukrautą plaukų priežiūros priemonėmis. Tarp jų buvo putos, purinančios plaukus, plaukų lakas, žadantis „pakelti“ šaknis, ir „formą suteikiantis“ šampūnas — reikmenys moterims, norinčioms išpūstų šukuosenų. Tačiau čia rado ir kaukę, tiesinančią plaukus, ir ilgai veikiantį kondicionierių. Tai moterims, mėgstančioms lygius, prisiplojusius prie galvos plaukus. Kaip ji suderins šias dvi priešingybes? Kaip parašys nuoseklų straipsnį? Ji tiesiog kamavosi. Ar įmanoma vienu metu turėti purius ir prilaižytus plaukus? O gal ji pamėgintų įsivaizduoti, kad moteriai reikia lygių plaukų, nors jos plaukai purūs, taigi gal turėtų sugalvoti naują rūpesčių seriją moterims, turinčioms daug plaukų? Bet ne, tai būtų per žiauru: tokia galia užkrauna atsakomybę. Ji atsiduso ir atsikando bandelės, aplietos baltu šokoladu. Ir tada — matyt, dėl cukraus antplūdžio į kraują — ėmė kapstytis iš aklavietės, nes jai šovė į galvą gera mintis apie visuotinės traukos dėsnio atradimo svarbą. Jos straipsnis prasidės taip: „Nesvarbu, ko reikia jūsų plaukams...“

— Eureka! — tarė ji susvaigusia iš palengvėjimo galva.

— Kas yra? — šūktelėjo Džekas nuo kopijavimo aparato.

— Aš buvau labai susirūpinusi! — Ešling mostelėjo ranka į tūbeles ir buteliukus. — Dėl viso šito, nes negalėjau sugalvoti, kaip rašyti straipsnį. Bet, kai tik supratau, kad skirtingos moterys nori savo plaukams skirtingų priemonių, viskas sustojo į savo vietas.

— Skirtingos moterys nori savo plaukams skirtingų priemonių, — gerai nusiteikęs pakartojo Džekas. — Įžvalgu. Čia galima pritaikyti Einšteino reliatyvumo teoriją... Laikas nėra absoliutus, — šaipėsi jis, — bet priklauso nuo tyrinėtojo plaukų blizgesio kosmose. Ir kosmosas nėra absoliutus, nes priklauso nuo tyrinėtojo plaukų blizgesio laike. Kokį vertingą darbą mes čia dirbame!

Ešling delsė, svarstydama, ar turėtų įsižeisti, tačiau Džekas aplenkė ją.

— Atsiprašau, — ūmai nusižemino jis. — Aš tik juokauju.

— Tai ir kelia nerimą, — į Ešling ausį sušnabždėjo Triks.

— Ar jau baigei rinkti Džaspero Frenčo straipsnį? — piktai paklausė Liza.

— Taip.

Liza priėjo ir žvilgtelėjo per Triks petį.

— Žodyje „afrodiziakas“ nerašoma raidė „į“, žodis „austrė“ neturi „ū“, ir „šparagai“, o ne „sparagai“. Pasitelk rašybos klaidų tikrintuvą.

— Man niekados nereikėjo tikrinti rašybos klaidų.

— Dabar viskas pasikeitė. „Kolin“ — aukščiausios klasės žurnalas.

— O aš maniau, kad mes seksualios, — užsispyrusi kaip ožys pasišiaušė Triks.

— Įmanoma būti ir tuo, ir tuo. Oi! Mersedes! Ar pradėjai straipsnį „Dulkink mane su basutėmis“?

Ne visai viliojantis darbas, bet reikalingas. Ir sekinantis.

Ešling buvo nusikalusi. Ją ne tik išvargino ilgos įtemptos dienos, bet ir persekiojo įkyrus rūpestis, kad pirmadienį vakare taip staiga nutrūko romanas su Marku. Kodėl ji nenuėjo su juo į lovą? Liūdnai pagalvojo: juk čia ne tas atvejis, kad saugotų save vestuvių nakčiai. Bet visados priešindavosi permainoms, ir turėjo praeiti daug laiko, kol ryžosi permiegoti su vyriškiu, kuris nebuvo Felimas.

Ilgesingai atsidususi pripažino, kad šiuolaikinei moteriai gyventi sunku. Senovėje buvo laikomasi nuostatos: turi kuo ilgiau ištverti nepermiegojusi su vyriškiu. Tačiau dabar, regis, buvo visai kas kita: jei nori sulaikyti vyrą, kuo greičiau šok su juo į lovą.

Markas nepaskambino nei antradienio, nei trečiadienio vakarą, ir nors Džoi ilgai ir garsiai vapėjo apie kažkokią trečiosios dienos taisyklę, Ešling klausė savęs: „O kas bus, jeigu jis jau niekados nepaskambins? Įsivaizduokime, kad galbūt ir nepaskambins — vyrai veikia paslaptingais būdais. Bet šįvakar tikrai jo balso neišgirsi. Imkis ko nors kito, konstruktyviai išnaudok laiką. Gal paskalbk? Nudažyk ką nors ir žiūrėk, kaip džiūsta. Nes prieš akis visas vakaras“.

Ešling sau pažadėjo, kad jei Markas dar sykį paskambins, ji tikrai su juo permiegos.

Per šokolado pertraukėlę darbe padrikai sklaidant popierius, staiga akis užkliuvo už jo vardo. Jis buvo paminėtas tarp airių komikų, kuriems puikiai sekasi Jungtinėje Karalystėje. Raidės svaiginamai šoko popieriuje priešais jos akis: MaRkAS. Jis — mano vaikinas. Ešling įdėmiai spoksojo į mažas juodas raides, kurias iškėlė šilta galinga pasididžiavimo banga. Po akimirkos tas pasididžiavimas dingo. Bet ar jis mano?

Ūmus Lizos pervargimas reiškė, kad iki ketvirtadienio visi bus susirieję tarpusavy. Liza vaidijosi su ponia Morli, kai Džekas lyg pamišęs išlėkė iš savo kabineto.

— Ponia Morli, gal galima paprašyti jūsų, kad užsakytumėt man kur nors staliuką priešpiečiams? Dviem.

— Kaip visada? — kai atvykdavo svarbūs asmenys iš Londono, Džekas nenoromis lydėdavo juos valgyti pusžalių kepsnių ir gerti kraujo spalvos vyno į ąžuolu iškaltą ir oda išmuštą klubą.

— Dieve, ne! Kokioje nors gražioje vietoje, kad patiktų moteriai, — jis atrodė žaviai bejėgis. Paskui droviai prisipažino: — Tai mudviejų su Mei pusmečio sukaktis.

Liza neįstengė nuslėpti nusivylimo. Kodėl jis toks malonus Mei? Kodėl juodu nesusivaidijo, kai Mei užėjo pas jį šią savaitę? Su šiurpia baime suprato, jog jų romanas gali ir toliau tęstis, ir tas džiugus pasitikėjimas savimi, atsiradęs permiegojus su Veinu, išgaravo be pėdsakų.

— Ačiū Dievui, kad prisiminiau tą datą! — išsišiepė Džekas.

— Kaip ir įstengei nepamiršti? — paklausė ponia Morli.

— Tiesą sakant, ji buvo labai gera ir man pasakė, — prasitarė Džekas. — Ei, į kokią vietą tada buvai mane nusivedusi, Liza? Tikriausiai jai ten patiks.

— Halo , — atsakė Liza, bet tokiu dusliu balsu, kad Džekas pasiteiravo:

— Atleisk, neišgirdau. Dar kartą pasakyk.

— Halo , — vos garsiau pakartojo ji.

— Teisingai! — apsidžiaugė Džekas. — Kvailių lizdas! Įmantrūs patiekalai nežmoniška kaina. Mei patiks. Jei duotum man telefono numerį, užsakyčiau tenai staliuką.

— Neužsakysi, — ponia Morli pasidarė dar panašesnė į buldogą nei kada nors. — Tai mano darbas.

Drebėdama iš pykčio, Liza išėjo melsdamasi, kad jau būtų per vėlu gauti staliuką.

Po pusvalandžio pasirodė Mei, ji priminė azijietę Barbę. Kai Liza ją išvydo, pyktis staiga išblėso, ir ji puolė į beviltišką depresiją.

— Gražus kostiumėlis, — Triks norėjo įsiteikti Mei.

— Ačiū.

— Dunnes ?

— Hm, taip.

Mei laikėsi santūriai, ne taip, kaip tą dieną, kai buvo geriamas šampanas. Viską pakeitė Džeko prieraišumas ir ištikimybė. Ji buvo maloni, miela, bet elgėsi kaip jų boso mergina.

Ponia Morli linktelėjo Mei, ir ši nužingsniavo į Džeko kabinetą, siūbuodama nesamais klubais. Už jos sandariai užsidarė durys, ir visa redakcija paliovė dirbusi, ištempė ausis, nes visi tikėjosi, labai norėjo, tiesiog troško išgirsti, kaip jie susiries. Bet netrukus iš kabineto susikibę už rankų išėjo patenkinti Džekas su Mei. Lydimi alkanų minios žvilgsnių, jie neskubėdami nužingsniavo prie durų. Net ir paaiškėjus, kad nieko pritrenkiamo neįvyks, kambaryje tebeviešpatavo tyla.