Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Jis jums nuostabiai tinka.

Ešling šiaip taip ištrūko iš jos nagų, ir paieška tęsėsi toliau. Viršutinė plaštakos pusė, perkryžiuota raudonais dryžiais, panėšėjo į atvirą žaizdą. Ir tada, kai jau beveik buvo praradusi viltį, rado tai, ko norėjo. Tobulybę. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir Ešling nė kiek neabejojo, kad dabar jau viskas bus gerai.

Markas turėjo užeiti pas Ešling pusę devynių, taigi septintą valandą ji prisipylė taurę vyno ir ėmė ruoštis. Jau labai seniai nebuvo vakarieniavusi su vyriškiu. Juodu su Felimu laikėsi tingios patogios rutinos: parsinešdavo jau pagamintą maistą ir labai retai eidavo į restoraną, nes namuose turėdavo ganėtinai picų ir troškinių su aštriais prieskoniais. Valgymas kitur buvo griežtai praktinis mitybos elementas, o ne pagunda: norėdami nusivilioti vienas kitą į lovą, jie pasitelkdavo kitus būdus. Kai Felimas būdavo gerai nusiteikęs, sakydavo: „Žvėris su dviem nugaromis, jokių kitų pasiūlymų?“ O Ešling, norėdama jį išprovokuoti, liepdavo: „Išprievartauk mane!“

Koks bus seksas su Marku? Siaubingas susijaudinimas sudirgino jos nervų viršūnėles, ir ji griebėsi cigaretės. Džoi pasirodė pačiu laiku.

Ji pagyrė Ešling drabužius, užsijuosę ant džinsų diržą, pasigrožėjo ir paklausė:

— Ar nepamiršai pasitepti kondicionieriumi gaktos plaukų?

Ešling susiraukė, o Džoi, regis, net įsižeidė.

— Tai svarbu! Na, ar pasitepei?

Ešling linktelėjo.

— Gera mergaitė. Kada paskutinį sykį mylėjaisi? Tada, kai Felimas išvažiavo į Ozą?

— Kai grįžo namo į savo brolio vestuves.

— Ir tikrai ketini tai padaryti su ponu Valentainu?

— Tai kodėl pasitepiau kondicionieriumi savo gaktos plaukus? — laukimo nuotaika erzino Ešling.

— Puiku! Ar jis tau patinka?

Ešling susimąstė.

— Galbūt jis man patiks. Mudu gerai sutariam, jis patrauklus, bet ne per daug patrauklus. Tokios moterys kaip aš niekada nepuola prie modelių, aktorių arba tokių, apie kuriuos žmonės sako: „Dieve, jis iš tiesų gražuolis“. Ar supranti, ką turiu galvoje?

— Tu mane nervini. Kas dar?

— Mudviem patinka tokio pat žanro filmai.

— Kokie?

— Angliški.

Felimas turėjo vieną erzinančią savybę: manė esąs intelektualas ir dažnai kartodavo, kad nori žiūrėti užsienietiškus filmus su subtitrais. O iš tiesų jis taip ir nenueidavo į juos, bet kamuodavo Ešling garsiai skaitydamas jų apžvalgas ir sakydamas, kad jie galėtų į juos nueiti.

— Markas — paprastas vaikinas, — paaiškino Ešling. — Jis nešokinėja ir neprotestuoja prieš greitkelius, nėra pamišėlis. Jokių beprotiškų pomėgių, o tokie vyro bruožai man patinka.

— Kas dar?

— Man patinka... — staiga Ešling atsisuko į Džoi ir įniršusi tarė: — Jei kam nors prasitarsi apie tai, užmušiu.

— Pažadu, — sumelavo Džoi.

— Man patinka, kad jis — įžymybė. Kad apie jį rašoma laikraščiuose ir kad žmonės žino, kas jis. Taip, suprantu, atrodau paviršutiniška, bet kalbu atvirai.

— O tau patinka jo strazdanos?

— Strazdanos, — Ešling patylėjo. — Ir aš turiu vieną ar dvi, — ėmė teisintis. — Nereikia jų gėdytis.

— Aš tik sakau...

— Tedas prie durų. Gal įleistum?

Tedas, akivaizdžiai susijaudinęs, įėjo į miegamąjį.

— Tik pažvelkit, — suviauksėjo ir išvyniojo plakatą.

— Tai tu! — sušuko Ešling.

Virš pelėdos kūno puikavosi Tedo veidas, o nuotraukos viršuje buvo užrašyta: „Pelėda Tedas Malinsas“.

— Ak, tai fantastiška!

— Ketinu išspausdinti, bet ką jūs manote? — jis išskleidė kitą plakatą ir pakabino jį tarp nykščio ir smiliaus. — Raudonas ar mėlynas fonas?

— Raudonas, — tarė Džoi.

— Mėlynas, — pasakė Ešling.

— Nežinau, — susimąstęs prabilo Tedas. — Kloda sako...

— Kokia Kloda? — nutraukdama jį riktelėjo Ešling. — Kokia Kloda? Mano draugė Kloda?

— Taip, buvau pas ją užbėgęs...

— Kam?

— Pasiimti savo švarko, — atsakė Tedas. — Didelio čia daikto. Palikau švarką, kai mudu prižiūrėjome vaikus. Vargu ar tai nusikaltimas.

Ešling neįstengė paaiškinti kilusio apmaudo. Jai nieko kito neliko, kaip tik sumurmėti:

— Taip. Atsiprašau.

Stojo įtempta tyla. Paskui Ešling tarė:

— Prašau paduoti man naujus lūpų dažus.

Išėmė juos iš dėžutės ir išsuko blizgantį naują vaškinį jo pirštą. Nuostabu. Bet juo žavėdamasi ūmai nuliūdo, nes suvokė kai ką labai nemalonaus.

— Negaliu patikėti, — tyliai pasakė. Ji greitosiomis apžiūrėjo dažų apačią, pasirausė savo kosmetinėje, iš jos iškrapštė kitus lūpų dažus ir taip pat žvilgtelėjo į jų apačią. — Po velnių, negaliu patikėti! — iš nevilties sušuko.

— Kas?!

— Nusipirkau tokius pačius. Sugaišau visą rytą, ieškodama naujų, o išsirinkau tokius pat.

Staiga Ešling sumojo, kad ji — nepataisoma nevykėlė , ir jau buvo nusiteikusi kristi ant lovos, bet sučirškė durų skambutis. Žadintuvas ant jos tualetinio stalelio rodė, kad yra pusė devynių. Iš tikrųjų buvo dvidešimt po aštuonių.

— Po galais, verčiau prie durų būtų ne Markas Valentainas, — pagrasino ji.

Bet prie durų stovėjo jis.

— Kokio tipo vyriškis ateina anksti? — paklausė Džoi.

— Džentelmenas, — visiškai netvirtai atsakė Ešling.

— Keistuolis, — pasakė toli gražu ne tyliai Džoi.

— Lauk, abu.

— Įsitikink, kad mylėsies su prezervatyvu, — šnipštelėjo Džoi ir išnyko drauge su Tedu. Netrukus laiptų viršuje pasirodė išsišiepęs Markas.

— Sveikas, — tarė Ešling. — Aš beveik pasiruošusi. Gal nori alaus ar dar ko nors?

— Puodelio arbatos. Pasidarysiu pats, dėl manęs nesirūpink.

Paskubomis baigdama ruoštis ji girdėjo, kaip virtuvėje jis atidaro spinteles ir stalčius.

— Žavus butukas, — šūktelėjo Markas.

Ešling norėjo, kad jis patylėtų. Sąmojingas atsakymas dažantis lūpas nebuvo vienas iš jos privalumų.

— Mažas, bet nepriekaištingai suformuotas, — išsiblaškiusi riktelėjo.

— Kaip ir jo šeimininkė.

Tai anaiptol nepanašu į teisybę, pamanė Ešling, bet buvo malonu išgirsti iš jo tokius žodžius.

Ir tas jo tonas. Ji pralinksmėjo, padėjo lūpų dažus, persibraukė šepečiu per plaukus ir nudrožė pasiklausyti jo susižavėjimo.

Prieš jiems išeinant, Markas primygtinai norėjo išplauti savo puodelį.

— Palik, — pasakė Ešling, kai jis makalavo puodelį po tekančiu vandeniu.

— O ne, — jis padėjo jį į džiovyklą ir šypsodamasis atsigręžė į ją: — Mama gerai išauklėjo mane.

Ji ir vėl tai pajuto. Skleidėsi vis daugiau pumpurų.

Vieta, į kurią jis nusivedė Ešling, buvo intymi ir apšviesta rausvai. Jie atsisėdo prie kampinio stalo. Kartkartėmis susiliečiant jų keliams, gėrė šaltą baltąjį vyną, kuris buvo toks sausas, kad traukė burną, ir žavėjosi vienas kitu, nes žvakių šviesoje jų oda atrodė skaisti ir nesimatė jokių trūkumų.

— Ei, man patinka tavo... — jis mostelėjo į ilgą Ešling palaidinukę be rankovių. — Niekada nežinau, kaip dera vadinti moteriškus drabužius. Marškinėliai? Nujaučiu, kad galiu mirtinai įžeisti, pavadinęs šį apdarą marškinėliais. Bet kaip turėčiau sakyti? Viršutinė dalis? Palaidinukė? Marškiniai? Liemenė? Kad ir kas būtų, man patinka.

— Tai vadinama berankove palaidinuke.

— Tada kas yra palaidinė?

Ešling jam pateikė kelis variantus.

— Niekados nesakyk „palaidinukė“ moteriai, kuriai jau per šešiasdešimt, — rimtai aiškino. — Gali pasakyti moteriai komplimentą, kad graži jos liemenė, jei turi galvoje berankovius marškinėlius. Bet nieko nesakyk, jeigu tai iš tikrųjų yra liemenė. Tiesą sakant, jeigu tai liemenė, patarčiau tau tučtuojau dingti.