Марианн Кейс - Sušis pradinukams

39

Praėjo savaitė. Paskui kita ir dar viena. Darbas virte virė. Nors visi triūsė prie rugsėjo numerio, Liza jau buvo pradėjusi planuoti darbus spaliui, lapkričiui ir net gruodžiui.

— Bet dar tik birželis, — išreiškė nepasitenkinimą Triks.

— Tiesą sakant, liepos trečioji, o save gerbiantys pasaulio žurnalai žvelgia pusmečiu į priekį, — išdidžiai tarė Liza.

Atsirado nemažai kliūčių. Nors jie skambino šimtus kartų daugybei agentų, nepasisekė sumedžioti nė vienos garsenybės, kad ši parašytų įžymybės laišką. Tai beprotiškai erzino, ir ji su kartėliu suprato, kad to nebūtų atsitikę, jei vis dar dirbtų Femme. O dar vienas viešbutis Golvėjuje, sužinojęs, kad yra įtrauktas į seksualių miegamųjų straipsnį, pagrasino iškelsiąs bylą.

Nuotaika trumpam pasitaisė, kai laisvai samdoma žurnalistė Karina gavo interviu su Konalu Devlinu, gražuoliu airių aktoriumi išsišovusiais skruostikauliais ir apžėlusiu šeriais. Paskui nuotaika staiga sugedo, nes liepą interviu su juo netikėtai pasirodė „Airių nėrėjoje“. Konalas jame išklojo viską apie patirtą prievartą vaikystėje, nors rašyti apie tokius dalykus išimtinę teisę buvo davęs Karinai.

— Mus apmovė! — niršo Liza. — Tas šunsnukis! Niekas nesielgs su mano žurnalu kaip su antrarūšiu! — buvo prarastas ne tik tas straipsnis, jis pakenkė ir filmų apžvalgos puslapiui — reikėjo visą perrašyti. Mat jame buvo labai išgirtas naujasis jo filmas.

— Išpeiksim jį. Visiems pasakysim, jog tai visiškas šlamštas. Ešling, tu tai padarysi.

— Bet aš net nemačiau to filmo!

— Na ir kas?

Kiekvienas laimėjimas būdavo pasiekiamas labai sunkiai. Dėl vieno dalyko — tiesą sakant, turbūt vienintelio — sutarė visi: Lizai buvo tikrų tikriausias košmaras. Ji labai aiškiai žinojo, ko nori. O po trijų valandų, kai straipsnis būdavo įpusėtas, ji taip pat puikiai žinodavo, kad jo nenori. Iki kitos dienos. Tada nė neabejodavo, kad jo ir vėl nori. Ji vergaudavo straipsniams, šveisdavo juos į šiukšlių dėžę, rėkdavo dėl jų, vėl grąžindavo atgal, sunaikindavo, tada perpus sutrumpindavo ir dar kartą atitaisydavo kaip buvo. Puikus Ešling nesvarbu-ko-nori-iš-savo-plaukų straipsnis buvo išmestas, apkarpytas, perrašytas ir atkurtas tiek daug kartų, kad ji net apsiverkė, kai Liza dar sykį atidėjo jo mirties nuosprendį.

— Ar perrašyti jį? — suvapėjo Ešling Mersedes. — Jei pasižiūrėsiu į jį dar kartą, pasiusiu.

— Žinoma, jei paskambinsi tai maniakei Fridai Kieli ir susitarsi dėl šeštadienio fotosesijos.

Liza jau buvo paskelbusi grėsmingą nuosprendį: perfotografuoti didžiąją dalį Fridos Kieli modelių.

— Ešling, Triks ir Mersedes, atšaukite penktadienio vakarą. Visi dirbsim šeštadienį, — pranešė Liza. — Mums reikės žmonių, kurie nešiotų drabužius, atneštų kavos ir visa kita.

Kilo triukšmas, nes visi ėmė skųstis, bet vis tiek nieko nepešė.

— Ji — vergus išnaudojanti kalė, — aimanavo Ešling tą vakarą, vakarieniaudama Mao su Marku. — Didžiausia niekše, kokią buvau kada nors sutikusi.

— Nelaikyk pykčio, — paragino Markas, pripildamas taurę vyno. — Nagi, išsirėk.

— O ne, — Ešling įsitempusi perbraukė ranka per psichopatiškai atrodančius plaukus. — Įkyri, landi kalė, kuriai, regis, visiškai nerūpi, kad mes visi turime gyvenimus už jos brangiojo prakeikto žurnalo ribų. O kada mes miegosime? Arba valgysime? Išsiskalbsime savo drabužius?

Kai Ešling galų gale liovėsi plūdusis, jau buvo išgėrusi kone visą butelį vyno ir pasijutusi kur kas geriau.

— Tik paklausyk manęs, kalbu kaip kokia kvaiša! — sušuko, o jos veidas buvo išraudęs. — Ne! Jau ganėtinai išgėriau, — ji mėgino sulaikyti Marką, pilantį į taurę vyno likučius.

— Gerk, — nenusileido jis. — Gerk, tau reikia stiprybės.

— Ačiū. Dieve , jaučiuosi geriau, — sudejavo ji, susmukdama ant minkštasuolio prie sienos. — Psichozės epizodas baigėsi, dabar elgsiuos kaip pridera.

Rymodami prie kavos puodelio, jie spėliojo apie kitus restorano lankytojus. Tai buvo žaidimas, dažniausiai žaidžiamas sugalvojant sėdintiems aplinkui žmonėms ilgiausias istorijas.

— Ką pasakysi apie jį? — Markas parodė į ką tik įėjusį vėjo nugairintą senyvą vyriškį, mūvintį kojines ir avintį sandalus.

Ešling mąsliai pasvarstė ir galiausiai tarė:

— Kunigas misionierius, grįžęs namo atostogų.

Markas nepaprastai įsismagino.

— Hm, na ir linksma mergina! — jo balsas sušvelnėjo iš susižavėjimo, paskui jis linktelėjo dviejų jaunuolių, geriančių karštą šokoladą ir valgančių varškės tortą, link. — O ta porelė?

Ešling suko galvą, kaip juos apibūdinti. Tikriausiai neturėtų to garsiai sakyti, bet vynas paėmė viršų, ir ji pagaliau tarė:

— Gerai, galbūt tai nebus politiškai teisinga, bet manau, kad jie gėjai.

— Kodėl?

— Nes... na, dėl daugybės priežasčių. Normalūs vyrai kartu nevalgo, tik kartu geria alų. Be to, jie dažniausiai sėdi ne vienas priešais kitą, o greta, nes vengia akių kontakto. Ir tas tortas — vyriški vyrai pernelyg baiminasi, jog gali atrodyti moteriškai. Gėjai daug mažiau dėl to nerimauja.

Markas prisimerkė ir susimąstė.

— Bet pažvelk, Ešling, jie apsirengę odiniais drabužiais, o šalia ant grindų pasidėję šalmus. O jei pasakyčiau, jog tai olandų arba vokiečių baikeriai, turistaujantys po Airiją?

— Žinoma! — Ešling akimirksniu nušvito protas. — Jie yra užsieniečiai. Užsieniečiai vyrai gali valgyti tortą, ir niekam nė nešaus į galvą, kad jie — gėjai, — prieš kelerius metus ji buvo užmezgusi vienos savaitės romaną su švedu, kuris viešai, nė kiek nesidrovėdamas, kimšdavo avietinį pyragaitį.

— Liūdna dėl airių vyrų, — pasakė Markas.

— Taip.

Ir abudu nusijuokė, karštis jos saulės rezginyje derėjo prie jo akių šilumos.

Šią akimirką gyvenimas nėra toks jau blogas , pripažino Ešling.

Šeštadienį pusę devynių Ešling pasirodė studijoje, vilkdama du didžiulius lagaminus, prigrūstus drabužių, kuriuos vakar vakare paėmė iš Fridos Kieli spaudos biuro. Ji niekados nėra buvusi tikroje madų fotosesijoje, taigi, nors ir apmaudaudama, neįstengė sutramdyti jaudulio ir užgniaužti smalsumo.

Fotografas Najalas ir jo asistentas jau buvo atvykę. Ir grimuotoja. Sukinėjosi net ir Deni, turėjusi demonstruoti drabužius. Dėl to Lizos veide pasirodė panieka: tikri modeliai visados vėluoja mažiausiai pusdienį.

— Kas čia vadovauja? — paklausė Najalas.

— Aš, — atsakė Liza.

Mersedes atrodė taip, lyg būtų norėjusi Lizą užmušti. Ji — mados redaktorė, ji turėtų vadovauti.

Liza, Najalas ir grimuotoja apsupo Deni, ir Liza bendrais bruožais paaiškino, ko norinti. Nors Najalas pareiškė, kad Lizos mintys „genialios“, Ešling ir Triks suglumusios persimetė žvilgsniais, išvydusios parengtą fotografavimui Deni. Ji buvo apsirengusi vieną iš beprotiškų plevenančių Fridos kūrinių, jos veidas buvo ištepliotas purvo dryžiais, iš ilgų juodų plaukų styrojo šiaudas. Ji buvo pasodinta ant chromuotos baltos odinės sofos. Šalia jos gulėjo apkramsnota pica, o į rankas įspraustas chromuotas nuotolinio valdymo pultelis. Matyt, reikėjo suprasti, kad ji žiūri televizorių. Tai bylojo apie didesnę „ironiją“ ir „kontrastą“.

— Atrodo Šūdinai kvailai, — Triks sušnabždėjo Ešling.

— Taip, visiškai nieko nesuprantu.

Ruošimasis tęsėsi be galo: buvo reguliuojama aparatūra, apšvietimas, kampas, kuriuo Deni turėjo sudribti ant sofos, kad gražiai kristų suknelės klostės.