Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Gerai. Turiu eiti.

Vos atėjusi pas Marką, suprato, kad kažkas įvyko. Užuot ją pabučiavęs kaip visada, jis pasitiko ją paniuręs ir prastai nusiteikęs.

— Kas atsitiko? — paklausė. — Atsiprašau, kad pavėlavau, aš dirbau...

— Pažvelk, — jis metė jai laikraštį.

Sunerimusi ji ėmė skaityti. Paaiškėjo, kad Dviratis Bilis išleido knygą. Jis buvo vadinamas „vienu įžymiausių airių komikų“, su kuriuo pasirašyta sutartis dviem knygoms ir „sumokėtas šešiaženklis avansas“. Pasak leidyklos atstovo, jo romanas „labai niūrus, labai liūdnas, visiškai kitoks negu jo spektakliai“.

— Tačiau tu neparašei knygos, — tarė Ešling, norėdama sušvelninti susiklosčiusią padėtį.

— Jis vadinamas vienu įžymiausių šalies komikų.

— Bet tu daug geresnis už jį. Tikrai, — tikino ji. — Visi tai žino.

— Tai kodėl to nerašo laikraštis?

— Nes neparašei knygos.

— Nagi, — šaltai tarė jis, — varyk taip ir toliau.

— Bet... — ji buvo sutrikusi. Jau buvo pastebėjusi nesaugumo švystelėjimus, bet ne taip smarkiai. Jai buvo nesuvokiama, bet ji beviltiškai norėjo pataisyti padėtį. — Tu geriausias, — rimtai pakartojo. — Juk žinai. Kodėl tada Liza norėjo, kad rašytum skiltį? Apie ką nors kitą ji nė neužsiminė. Tave mėgsta daugybė žmonių.

Jis niūriai patraukė pečiais, ir Ešling suprato, kad jai pasiseks jį paguosti.

— Niekad nesu mačiusi jokio kito komiko, kuris dėtų į savo vaidybą šitiek energijos, — toliau kalbėjo ji.

— Ar Liza tikrai nerimavo, kad galiu nerašyti tos skilties? — niūriai paklausė Markas.

— Ji tiesiog ėjo iš proto!

Jis nepratarė nė žodžio.

— Pasak jos, netrukus tapsi pagrindiniu aktoriumi.

Jis paėmė jai už rankos ir pirmąsyk tą vakarą pabučiavo.

— Atsiprašau. Ne tu kalta. Bet komedija — žiaurus ir žudikiškas darbas, kai esi vertinamas pagal paskutinį savo spektaklį. Kartais tai mane net gąsdina.

Po fotosesijos Liza džiūgavo. Jos nuojauta — visada patikima — jai sakė, kad tos nuotraukos ypatingos ir tikriausiai sukels sensaciją.

Pastarąjį mėnesį ji buvo nepaprastai užsivertusi darbais, ir tie keisti depresijos protrūkiai, persekioję pirmosiomis savaitėmis Dubline, regis, buvo praėję. Kaskart, kai pradėdavo klastingai sėlinti tamsuma, ji sugalvodavo naują straipsnį žurnalui, kokį nors interviu ar dar kokį darbelį. Ji neturėjo laiko pulti į depresiją ir net buvo šiek tiek patenkinta, kaip klostosi žurnalo reikalai. Jie vis dar nebuvo sutarę dėl pinigų už reklamą sąlygų, bet ji manė, kad šiandieninės nuotraukos pritrauks dar kelias abejojančias kosmetikos firmas. Džekui tai patiks.

Tačiau akimoju giedra, gera jos nuotaika subjuro. Džekas su Mei ir toliau elgėsi kaip puikiai sutarianti pora. Šį mėnesį nė karto nesusivaidijo visiems girdint, ir seksualinio potraukio kibirkštėlės, tvykstelėjusios tarp Džeko ir Lizos, žaibiškai užgeso. Bent jau iš Džeko pusės. Liza, visada realistė, prisipažino, jog didelės seksualinės traukos ir nebuvo. Tačiau jos pakako, kad suteiktų vilties. Kai ji pamėgino pataisyti reikalus lengvu flirtu, Džekas į tai nereagavo. Jis buvo mandagus ir profesionalus, ir Liza suprato, jog turi leisti jo romanui su Mei tekėti savo vaga. Ir tikėtis, jog ta vaga išseks.

Dabar ji ieškojo pakenčiamo vyriškio. Šįvakar eis išgerti su Niku Siraitu, dailininku, labiau garsėjančiu puikia išvaizda, o ne meniniais savo drobių privalumais. Lizai buvo kilęs įtarimas, kad jis yra lengvabūdis, bet seksas yra seksas, ir jai to reikia.

Kai Liza pasiekė namus, Ketė jau ėjo pro duris. Jos plaukai buvo tokie garbanoti, tarsi būtų paskrudinti gruzdintuvėje.

— Sveika, Liza, viską padariau: išlyginau ir visa kita. Hm, ačiū už nagų laką, — Ketei ne itin reikėjo geltono blizgančio nagų lako, bet Fransinai jis patiko. — Ar norėtumėt, kad ateičiau kitą savaitę kaip visada?

— Taip, prašau.

Ketė, eidama namo, pagalvojo, kad iki kito šeštadienio vėl visur bus prišnerkšta ir netvarkinga. Obuolių žievelių puvėsiai po lova, vonios kambarys pritaškytas visokio šlamšto, bet kaip sumesti į plautuvę nešvarūs visos savaitės indai. Tiesą sakant, neįtikėtinas dalykas. Liza, būdama išoriškai tokia daili, gyveno labai nevalyvuose namuose.

Name, stovinčiame ant atsukto į jūrą Ringsendo kampo, Mei atsitraukė nuo folija išklotų kartoninių dėželių su indiško maisto likučiais, pažvelgė į Džeką ir galų gale tarė:

— Tu visai nebenori su manimi kivirčytis.

Džekas įbedė į ją ramias tamsias akis, ilgokai tylėjo, o paskui išrėžė nepaneigiamą tiesą:

— Bet žmonės, kurie rūpinasi vienas kitu, neturėtų nuolatos bartis.

— Nesąmonė, — narsiai atkirto Mei. — Jei nesirieji, nereikia taikytis. Visas tas durų trankymas ir riksmai tik kursto mudviejų aistrą.

Kitus žodžius Džekas parinko labai apdairiai. Ir labai švelniai prabilo:

— O gal pirmiausia už to slypi tik aistros likučiai?

Mei akys priplūdo pykčio ašarų.

— Eik velniop, Džekai... Eik velniop, — bet jos širdis to nenorėjo.

Jis apkabino ją, ir ji truputį pakukčiojo jam ant krūtinės, bet sumojo, kad iš tiesų negali pernelyg supykti.

— Tu šunsnukis, — ištarė sulaikiusi kvapą.

— Taip, — liūdnai pritarė jis.

— Viskas baigta? — paklausė Mei.

Jis atsitraukė nuo jos, norėdamas pažvelgti į ją. Kiek linktelėjo.

— Žinai, kad taip.

Ji vėl paverkė.

— Man regis, — prisipažino ji, — nesu šitiek barusis nė su vienu žmogumi, — ji tai pasakė, tarsi tai būtų geras dalykas.

— Mudu grįždavom vienas pas kitą dažniau nei Frenkas Sinatra, — pridūrė jis, nors niekados nemėgo vaidų.

Juodu sukikeno, sukišę galvas.

— Tu — nuostabi moteris, Mei, — pasakė jis, tamsiomis akimis žvelgdamas į ją, kupinas švelnios pagarbos.

— Ir tu neprastas, — šnirpštelėjo ji. — Padarysi kokią nors gražią merginą labai nelaimingą. Galbūt tą Lizą.

— Lizą?

— Griežtą ir blizgančią. Po galais, — Mei ėmė nederamai krizenti, — tai skamba kaip M&M. Ji turėtų tau tikti. O jei ne Liza, tai kuri nors kita.

— Kuri?

— Ta Lotynų Amerikos gražuolė.

— Ak, Mersedes. Be visų kitų dalykų, ji dar ir ištekėjusi.

— Hm, — Mei nusiminimą slėpė šiurkštumu. — Tu toks kaprizingas, jog tikriausiai pasirinksi ją. Ar parveši mane namo?

— Pabūk dar truputį.

— Ne. Ir taip sugaišau tau daug laiko, — ji blykstelėjo jam ašaringa guodžiančia šypsena.

Tylėdami jie važiavo naktinėmis gatvėmis. Mei stengėsi susitaikyti su netektimi. Džekas buvo ypatingas žmogus: didelis, tvirtas, atkaklus, protingas ir įdomus. Iš pradžių jai patiko su juo žaisti. Bet paskui labai įsimylėjo ir manė, kad, jeigu jis tai žinotų, prasmegtų skradžiai žemę.

Ji manė galinti valdyti jį vieninteliu būdu: elgdavosi taip, kad jis nuolatos jaustųsi nesaugus ir netikras dėl visko. Jai palengvėdavo tais trumpais protarpiais, kai jis imdavo dėl ko nors atsiprašinėti ir rodyti nusižeminusį atsidavimą. Tačiau tai nebuvo lengvas darbas, ir jis darėsi vis sunkesnis. Jis nebesivaidijo su ja, taigi jai tebuvo likęs vienintelis būdas — egzotiškas paslaptingumas. O ji pavargo būti egzotiška ir paslaptinga.

Jos butą pasiekė per greitai. Džekas sustabdė automobilį ir išjungė variklį, užuot palikęs jį veikti tuščiąja eiga. Bet Mei nelaukė.

— Lik sveikas, — burbtelėjo iškišdama kojas iš automobilio.

— Paskambinsiu, — pažadėjo jis.