Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Tad ji paskambino ponui Verbuotojui ir apsimetė negalinti pradėti, nes Kreigas susirgo tymais. Vaikai naudingi, pamanė. Jei nenori ko nors daryti, gali pasakyti, kad jiems didelė temperatūra ir kad tu nerimauji, nes jie gal serga meningitu. Pernai ji taip išsisuko nuo Dilano kalėdinio vakarėlio. Ir užpernai. Ketino tuo pasinaudoti ir šiemet.

Ji nepatogiai apsivertė. Kažkoks aštrus daiktas dūrė jai į nugarą. Pagrabaliojusi užčiuopė žaislą. Už lango vėl suklykė žuvėdros, jų bjaurūs vieniši riksmai nuaidėjo jos viduje. Pasijuto it spąstuose, įvaryta į kampą, užblokuota. Tarsi būtų uždaryta mažoje tamsioje beorėje dėžėje, kuri vis labiau mažėjo.

To ji neįstengė suvokti. Visados buvo labai patenkinta savimi. Jos gyvenimas susiklostė taip, kaip turėjo, o toliau laukia dar geresnis. Paskui staiga pasirodė, kad jis sustojo. Nebeliko kur eiti ir ko tikėtis. Toptelėjo siaubinga mintis: ar jis toks ir liks visiems laikams?

Ūmai pastebėjo, kad Dilano švilpiniavimas pasiekė kulminaciją. Rodydama nepaprastą nepakantumą, pratrūko:

— Liaukis kvėpavęs ! — ji šiurkščiai pastūmė jo galvą ir pakeitė jo trachėjos kampą.

— Atsiprašau, — neprabusdamas sumurmėjo jis.

Ji pavydėjo jam tokio ramaus miego. Išsitiesusi ant čiužinio pusiau klausėsi žuvėdrų, bet štai Molė įlipo į lovą ir sudavė jai per veidą. Metas keltis.

Nenumatyta apendektomija , ilgesingai pagalvojo ji. Arba nestiprus insultas. Nieko pernelyg rimto. Tačiau būtent tai, kas ilgam paguldytų ją į ligoninę, kurioje labai griežtai laikomasi lankymo valandų.

Išsimaudžiusi po dušu nusišluostė ir gyvai šnektelėjo su bežiovaujančiu Dilanu, sėdinčiu ant lovos krašto.

— Neduok Kreigui jokių ledinukų. Jis prašė jų visą savaitę, bet paskui nė neprisilies prie jų. Gatvės gale atidaromas naujas vaikų darželis, šiandien visi esam pakviesti jį apžiūrėti. Nežinau, ar verta erzinti Molę ir perkelti ją į naująjį, bet jos labai nemėgsta dabartiniame darželyje, tad galbūt visai gera mintis...

— Mudu kalbėdavomės ne tik apie vaikus, — Dilano balsas buvo keistas.

— Pavyzdžiui? — sukluso Kloda.

— Nežinau. Apie nieką... apie viską. Muziką, filmus, žmones...

— Na, o ko tikiesi? — supyko. — Matau tik vaikus, taigi negaliu apie juos nekalbėti. Bet jeigu jau užėjo kalba apie išorinius interesus, pamaniau, gal mums reikėtų šiek tiek padekoruoti.

— Ką padekoruoti? — griežtai paklausė jis.

— Mūsų miegamąjį, — ji pakabino šiek tiek kremo ir greitai juo patepė kūną.

— Nuo šio kambario remonto praėjo vos metai.

— Mažiausiai pusantrų.

— Bet...

Kloda ėmė vilktis apatinius.

— Tau truputį liko, — Dilanas ištiesė ranką, norėdamas įtrinti kremo lašelį ant jos šlaunies.

— Atstok! — piktai atrėžė, nustumdama jo ranką. Prisilietimas prie odos ją įsiutino.

— Gal nusiramintum! — užriko Dilanas. — Kas tau yra?

Per vėlu, atsakymas išgąsdino ją pačią. Neturėjo taip elgtis. Dilano veidas ją įbaugino dar labiau: jis buvo iškreiptas pykčio ir skausmo.

— Atsiprašau, aš tik pavargusi, — išspaudė. — Atleisk. Gal galėtum pradėti rengti Molę?

Mėginimas aprengti Molę, kai ji to nenori, panėšėjo į pastangas sukišti į regztuką besipriešinantį aštuonkojį.

— Ne! — rėkė Molė, visaip rangydamasi ir raitydamasi.

— Kloda, padėk mums, — šūktelėjo Dilanas, bandydamas pagauti mosikuojančią rankutę ir sukišti ją į rankovę.

— Mamyte, neeeeeee!

Kloda laikė Molę, kad ši nekrutėtų, o Dilanas kantriai niurnėjo monotonišku balsu. Tramdomą nesąmonę apie tai, kaip Molė puikiai atrodys, apsivilkusi šortus ir sportinius marškinėlius, ir kokios gražios drabužėlių spalvos.

Kai spardanti Molės koja galų gale buvo įsprausta į batą, Dilanas pergalingai nusišypsojo Klodai.

— Misija baigta, — išsišiepė ji. — Ačiū tau.

Kai Dilanas pasakė, kad jie šnekasi tik apie vaikus, ji supanikavo. Bet, atvirai kalbant, iš dalies tai buvo tiesa. Jie atkakliai triūsė šalia vienas kito, vaikų priežiūros darbininkai, beveik kolegos. Ir kas čia blogo, pagalvojo ji, ieškodama pasiteisinimo. Jie turi du vaikus, tad ką dar turėtų veikti?

Naujame vaikų darželyje susirinko daug žmonių. Įėjusi pro blankiai nudažytas, dėžutę su iššokančia figūrėle primenančias duris, nuo kurių reginio Kloda truputį susiraukė, ji pirmiausia susitiko Deirdrę Bulok, turinčią juodąjį motinystės sporto diržą. Jos duktė Solas Bulok buvo talentingiausias pasaulyje vaikas.

— Niekados nepatikėsi! — sušuko Deirdrė. — Solas jau kalba pilnais sakiniais! — — ji padarė šiurpią pauzelę ir paklausė: — O Molė? — Solas buvo trim mėnesiais jaunesnė už Molę.

— Ne, — ir Kloda nerūpestingai pridūrė: — Molei labiau patinka bendrauti su mumis raštu.

Ji tikriausiai bus išvaryta iš rytinės kavos gėrėjų būrio, bet vertėjo pamatyti priblokštos Deirdrės miną.

Pirmadienį Klodai šovė puiki mintis, kaip išsklaidyti niaurastį. Vakare ji nueis kur nors su Ešling. Jos pašėls kaip senais laikais, gal net klube, ir ji galės pasipuošti savo gražiomis naujomis drapanėlėmis. Gal kelnėmis ir sujuosiama palaidinuke, bet kokie bateliai derėtų prie tokio apsirengimo? Galbūt tiktų storos platformos, tačiau ar išdrįs taip pasirodyti, nesijausdama visiška mulke? Sunku pasakyti, juk taip seniai nėra dėvėjusi madingų drabužių.

Labai susijaudinusi paskambino Ešling į darbą.

— Kalba Ešling Kenedi.

— Tai Kloda. Ak... — ji kai ką prisiminė. — Penktadienį buvo užsukęs Tedas pasiimti švarko.

— Jis man sakė.

— Jis mielas, ar ne? Visados maniau, kad kvailokas, bet iš tikrųjų ne toks ir blogas, kai pradedi geriau jį pažinti.

— Hm.

— Jis sakė esąs komikas. Parodė man plakatus.

— O.

— Labai norėčiau pamatyti jo vaidinimą. Sakė pranešiąs, kada vyks kitas jo spektaklis, bet ir tu man primink.

— Gerai.

— Gal šįvakar trauktume kur nors išgerti? Išsipustytume, galbūt net pašoktume. Dilanas gali pasėdėti su vaikais.

— Aš negaliu, — atsiprašė Ešling. — Einu 9u Marku. Savo naujuoju vaikinu, — paaiškino.

— Savo kuo?

— Vaikinu, — pasididžiavimas, girdimas Ešling balse, buvo stulbinamas. — Mudu matėmės tik kelis kartus, bet vakar visą dieną praleidom lovoje. Jis nori mane pamatyti ir šį vakarą.

Laike prasivėrė tarpas, ir į Kloda dvelktelėjo nostalgijos šuoras. Ją aplankė pirmosios jaudinančios meilės antplūdis, ir ji nustebo, kad prisiminimas toks beprotiškai aiškus. Tada, taip pat ūmai, kaip buvo atsiradęs, jis nutolo, palikdamas nesuprantamą ilgesį.

— Ar gali atšaukti pasimatymą? — neatstojo ji.

— Ne, — atsakė Ešling, jausdamasi nepatogiai. — Prižadėjau, kad padėsiu kurti vaidinimą. Jis — komikas, supranti...

— Dar vienas!

— Jam reikia manęs, kad galėtų išmėginti naują medžiagą.

— O rytoj vakare?

— Eisiu į salsos pamoką.

— Trečiadienį vakare?

— Turiu dalyvauti naujo restorano atidaryme.

— Tau sekasi, — kontrastas tarp Klodos, dalyvausiančios naujo vaikų darželio atidaryme, ir Ešling, eisiančios į naujo restorano atidarymą, buvo akivaizdus.

— Kaip Dilanas?

Kloda paniekinamai pliaukštelėjo liežuviu.

— Dirba dieną naktį. Jo nebus ketvirtadienį vakare. Ir vėl! Važiuoja į kitą sumautą konferenciją. Ar užsuksi? Išgersim vyno, ko nors užkąsim?

— Žinoma. Merginų vakaras.

— Tai vienintelis tokio pobūdžio vakaras, kokius, regis, leidžiu. Bet tu praneši man apie Tedą?