Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Markas linktelėjo:

— Suprantu. Dieve, tai minų laukas, užslėptas pavojus.

— Palauk, — jai ką tik toptelėjo viena mintis. — Ar tu trauki iš manęs informaciją savo spektakliui?

— Argi galėčiau taip elgtis? — nusišypsojo jis.

Valgiai buvo pakenčiami, pokalbis klostėsi sklandžiai, bet Ešling atrodė, kad visa tai tik įžanga. Anonsas. Svarbiausia dalis bus vėliau.

Kai buvo atnešta sąskaita, ji neryžtingai pasisiūlė prisidėti.

— Ne, — paprieštaravo Markas, — nė nebandyk.

Nes tikiesi vėliau atsiimti kur kas daugiau?

Lauke jis paklausė:

— Kas dabar?

Ešling patraukė pečiais, paskui neįstengė susitvardyti ir sukikeno. Juk ir taip aišku?

— Pas mane? — tyliai pasiūlė jis.

Jis pabučiavo Ešling taksi. Ir dar sykį savo buto prieškambaryje. Tai buvo labai malonu, bet kai jie atsitraukė vienas nuo kito, Ešling nesusilaikė ir apsidairė, norėdama pasižiūrėti, kur atsidūrė. Ji geidė jo, bet jai buvo ir smalsu pažiūrėti, kaip jis gyvena, ką nors apie jį sužinoti.

Tai buvo vieno miegamojo butukas šiuolaikiniame kvartale. Stebėtina, bet ganėtinai švarus.

— Jame jokio įtartino kvapo!

— Sakiau, kad mama puikiai mane ištreniravo.

Ji pasuko į svetainę.

— Oi, kiek vaizdajuosčių, — aiktelėjo. Regis, šimtai jų rikiavosi palei sienas.

— Galėsim ką nors pasižiūrėti, jei norėsi.

Ir ji norėjo. Blaškydamasi tarp traukos prie jo ir vaikiškos baimės, ji nusprendė neskubėti.

— Pasirink vieną, — paragino jis.

Bet kai ji ėmė žvalgytis po lentynas, pamažu paaiškėjo keistas dalykas. Montis Pitonas, Blakaderis, Lenis Briusas, Lorelas ir Hardis, Tėvas Tedas, ponas Bynas, broliai Marksai, Edis Merfis — vien tik komedijų vaizdajuostės.

Ji sutriko. Per pirmąjį pasimatymą jie gyvai šnekėjosi apie mėgstamus filmus. Jis teigė, kad jam patinka visokie filmai, bet, žvelgiant į šias lentynas, to nepasakytum. Galų gale ji išsirinko „Brajano gyvenimą“.

— Puikiai pasirinkote, jei galiu taip sakyti, madam! — jis ištraukė butelį baltojo vyno jai, o sau — skardinę alaus, ir juodu nedrąsiai įsitaisė priešais televizorių.

Praėjus dešimčiai minučių nuo filmo pradžios, Markas smiliumi palietė nuogą jos petį ir ėmė pamažu jį glostyti.

— Ešššš-liiing, — uždainavo taip tyliai ir sentimentaliai, kad jai sugniaužė skrandį. Kone bijodama ji metė į jį skubrų žvilgsnį. Jis spoksojo į ekraną. — Dabar įdėmiai žiūrėk, — paragino tokiu pat tyliu balsu. — Artėja viena iš didingiausių visų laikų komedijų scenų.

Šiek tiek nusivylusi, bet klusniai nukreipė dėmesį į ekraną, ir kai Marką ėmė tampyti juoko traukuliai, ji taip pat neįstengė susitvardyti. Tada jis atsigręžė ir paklausė it mielas mažas berniukas:

— Ar galima paprašyti, Ešling?

— Ko?!

Permiegoti su manimi?

— Kad mudu pasižiūrėtume tai dar sykį?

— Ak! Žinoma.

Kai širdies tuksėjimas susireguliavo, ji nusprendė, kad yra sujaudinta, jog jis nori pasidalyti su ja svarbiais jam dalykais.

— Taigi ar jie patenkinti, kad sutikau rašyti skiltį? — kiek vėliau pasiteiravo jis.

— O taip, tiesiog sužavėti!

— Ta Liza, ji turėjo užduotį, a?

— Ji labai moka įtikinti, — Ešling nebuvo tikra, ar būtų išmintinga kritikuoti Lizą.

— Nors tai ir tavo nuopelnas.

— Bet aš nieko nepadariau.

Markas reikšmingai pažvelgė į ją.

— Juk galėjai pasakyti, kad įtikinai mane mums vartantis lovoje.

Nuo atviro įdėmaus jo žvilgsnio jai užgniaužė gerklę. Tada ji nurijo kąsnį, tarsi būtų nugurgusi austrę.

— Tačiau tai būtų buvusi netiesa.

Stojo ilga pauzė, per kurią jis nenuleido nuo jos akių.

— Mes galime padaryti, kad tai būtų tiesa.

Gera jos nuotaika sugedo. Tiesą sakant, dingo. Jai atrodė, kad eiti su juo į lovą dar per anksti, bet atsisakydama gali pasirodyti senamadiška. Ji tiesiog nesuprato keisto savo bailumo, suparalyžiavusio ją. Juk jai trisdešimt vieneri, ji yra mylėjusis su daugybe vyrų.

— Eime, — jis atsistojo ir švelniai trūktelėjo jai už rankos. Nuojauta kuždėjo, kad jis nepriims neigiamo atsakymo.

— O filmas...

— Aš jau esu jį matęs.

Jis nejuokauja.

Drovumas grūmėsi su smalsumu, trauka kovojo su artumo baime. Ji norėjo su juo permiegoti ir to dar nepadarė, bet jo primygtinis raginimas buvo įtikinamas. Ešling atsistojo. Bučinys ją įkalbėjo, ir ji atsidūrė jo miegamajame. Tai nebuvo grakštus šokis, kai dingsta nemokšiškas grabaliojimasis, o drabužiai vikriai nukrinta žemėn. Jis net nesusivokė, kad reikėtų atsegti jai liemenėlę, o kai ji pamatė didžiulę jo erekciją tarp savo klubų, turėjo nukreipti žvilgsnį. Ešling virpėjo kaip įbauginta nekalta mergaitė.

— Kas yra?

— Aš droviuosi.

— Tikiuosi, ne manęs?

— Ak ne.

Jo pažeidžiamumas privertė ją labiau pasistengti. Prisitraukė jį prie savęs, ir tai turėjo dvejopą tikslą: pamalonino jį, o jai daugiau nebereikėjo žiūrėti į kietą jo daikčiuką, kyšantį iš plaukų kuokšto.

Paklodės buvo švarios, žvakės — maloni ir jaudinanti smulkmena, o jis — dėmesingas, mandagus ir nė karto nepadarė pastabos, kad ji neturi talijos, tačiau turėjo prisipažinti, jog nebuvo pametusi galvos iš geismo. Tai nebuvo blogiausias seksualinis išgyvenimas, kokį yra kada nors patyrusi. O geriausias seksas visados būdavo šiek tiek nerealus, dažniausiai tai nutikdavo mylintis su Felimu, kai susijungimo džiaugsmas suteikdavo pikantiškumo jau ir taip labai maloniems pojūčiams.

Dabar ji buvo didelė mergaitė, ir nerealu tikėtis, kad sujudės žemė. Šiaip ar taip, ir pirmąkart mylintis su Felimu pasaulis taip pat neužsidegė.

38

Sekmadienio rytą Kloda prabudo rizikingai tysodama per šešis colius nuo lovos krašto. Kreigas buvo ją tenai nustūmęs, tačiau tai padaryti lengvai galėjo ir Molė arba jie abu. Ji neprisiminė, kada paskutinįkart juodu su Dilanu miegojo be globos, ir ji jau buvo taip išsimiklinusi miegoti kybodama ant paties lovos kraštelio, kad nė neabejojo, jog įstengtų puikiai išsimiegoti tokioje padėtyje ir ant uolos krašto.

Ji nujautė, kad dar labai anksti. Penkta valanda. Saulė buvo jau patekėjusi, ir plyšys tarp kartūninių užuolaidų spindėjo ryškia šviesa, bet ji suprato, kad budintis dar anksti. Už lango veriamai ir gailiai klykavo nematomos žuvėdros. Jos rėkė kaip kūdikiai siaubo filme. Šalia Kreigo kietai miegojo Dilanas, netvarkingai išsikėtojęs per visą lovą, ritmingai švilpaudamas, o sulig kiekvienu iškvėpimu ant jo kaktos pakildavo plaukai.

Ji nusiminė. Savaitė buvo bloga. Po nesėkmės įdarbinimo agentūroje Ešling paragino ją nenuleisti rankų. Taigi ji užsivilko savo brangų kostiumėlį ir pabandė dar sykį. Kita įdarbinimo agentūra elgėsi beveik su tokia pat panieka, kaip ir pirmoji. Bet, didžiausiai nuostabai, trečioji pasisiūlė nusiųsti ją dviejų dienų bandomajam laikotarpiui: ji turėjo virti arbatą ir atsakyti į telefono skambučius bendrovėje, prekiaujančioje radiatoriais.

— Atlyginimas yra... nedidelis, — pripažino verbuojantis naujokus žmogus, — bet jums, ilgai nedirbusiai, tai gera pradžia. Jiems tikrai patiksite, taigi pabandykite. Sėkmės!

— O. Ačiū.

Vos pakvipo darbu, Klodai visiškai praėjo noras dirbti. Argi įdomu virti arbatą ir atsakinėti į telefono skambučius?

Namuose ji nuolatos tai daro. Ir dar bendrovėje, pardavinėjančioje radiatorius? Tai skambėjo labai nuobodžiai. Keista, bet gauti darbą ir paskui išsiaiškinti, kad jo nenori, buvo beveik blogiau, nei išgirsti, kad esi netinkama darbui. Nelabai gilindamasi ji miglotai suvokė, kad, tiesą sakant, ir neieško darbo — iš tikrųjų, jai nereikia pinigų — ji tik ieško žavesio ir jaudulio. O juk aišku, kad radiatorių bendrovėje šito neras.