Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Deni, mieloji, nuotolinio valdymo pultelis užstoja korsažo detales. Laikyk jį žemiau. Ne, žemiau. Ne, šiek tiek aukščiau...

Galų gale, galų gale visi buvo pasiruošę.

— Apsimesk, kad tau nuobodu, — nurodė Najalas Deni.

— Man ir yra nuobodu.

Kaip ir Ešling su Triks. Jos nė nenutuokė, kaip visa tai bus nuobodu.

Dar kelis kartus patikrinęs kažką, kas vadinosi „lygis“, Najalas liko patenkintas reginiu. Bet kai jau ketino pradėti, Mersedes puolė į priekį ir pataisė Deni sijoną.

— Jis buvo truputį susiglamžęs, — sumelavo. Ji labai įsižeidė, kad Liza užgrobė fotosesiją, ir toliau prasimanė sau darbo, dėdamasi, jog jai tai svarbu.

Kol Neilas vėl susiruošė, praėjo dar penkiolika minučių, ir tą akimirką, kai visi manė, kad jis ketina paspausti savo fotoaparato mygtuką ir iš tikrųjų fotografuoti , jis stabtelėjo, išlindo iš už trikojo, norėdamas nubraukti nuo Deni veido nematomą plaukų sruogą. Ešling vos nesuriko. Ar jis kada nors, kada nors padarys tą prakeiktą nuotrauką?

— Aš pamažu prarandu norą gyventi, — prakošė pro sukąstus dantis Triks.

Galiausiai Najalas nufotografavo. Tada pakeitė lęšius ir dar keliskart spragtelėjo. Įsidėjo nespalvotą fotojuostą. Paėmė kitą fotoaparatą. Paskui visa kūrybinė grupė persikėlė fotografuoti į prekybos centrą. Tenai žmones, stumiančius vežimėlius, iki viršaus prikrautus maisto prekių, ėmė tampyti traukuliai, išvydus perkarusią manekenę purvinu veidu, kuri fotografavosi pasilenkusi virš šaldytų viščiukų. Ešling iš tikrųjų buvo sumišusi ir sunerimusi.

— Šios nuotraukos atrodys absurdiškai. Mes negalėsime jų panaudoti.

Buvo ketvirta valanda, kai Liza su Najalu nusprendė, kad jiems jau gana nuotraukų prekybos centre.

— Padarėme keletą neblogų kadrų, — džiaugėsi Najalas. — Puikus sugretinimas, nuostabi ironija.

— Ar dabar galima eiti namo? — tyliai ir desperatiškai sumurmėjo Triks. Ešling pritarė jai — jau būtų pats metas. Jai skaudėjo rankas nuo siaubingų Fridos Kieli suknelių tampymo, ji pavargo, nes turėjo atsakinėti į Deni mobiliojo telefono, čirpiančio be paliovos, skambučius. Ir jai įgriso, buvo šleikštu, kad su ja elgiamasi kaip su tarnaite. Nubėk ir atnešk baterijas Najalo blykstei, atnešk visiems kavos, surask lagaminą, kuriame yra šienas.

— Nuotraukos gatvėje, — priminė Liza Najalui.

— Man regis, mudvi dar neisime namo, — sušnypštė Ešling.

Visi liūdnai nužirgliojo į Šaut Viljamo gatvę, kur ant šaligatvio prie indų restorano Najalas kokį tūkstantąjį kartą montavo savo aparatūrą.

— O kas, jei Deni knistųsi šiukšlių dėžėje it benamė? — pasiūlė Liza.

Ta mintis Najalui labai patiko.

— Ne! — Deni vos neverkė. — Po galais, jokiu būdu!

— Bet juk tai miestas, — nenusileido Liza. — Mums reikia išraiškingų miestietiškų vaizdų, jie būtų atsvara drabužiams.

— Man vis tiek. Aš to nedarysiu. Jei norite, atleiskit mane.

Liza rūsčiai žvelgė į ją. Oras net sutirštėjo nuo įtampos. Jei tą akimirką nebūtų pro šalį ėjęs Bū su Gauruotuoju Deivu, Ešling net buvo baisu pagalvoti, kuo visa tai būtų galėję baigtis.

— Sveika, Ešling, — linksmai šūktelėjo Bū.

— Hm, labas, — ji pasijuto šiek tiek pažeminta. Bū, apsigobęs pečius nešvaria antklode ir su Gauruotuoju Deivu prie šono, nekėlė jokių abejonių, kad yra tikrų tikriausias benamis.

— Baigiau skaityti „Kalvio žmoną“, — pasakė Bū Ešling. — Nuo knygos negalėjau atsitraukti, bet pabaiga tikrai netikėta. Tiesą sakant, man net neatėjo į galvą, kad tas vaikinas — jos įbrolis.

— Puiku! — sausai tarė Ešling, vildamasi, kad vaikinai tuojau dings. Tada labai nustebo, pamačiusi, kad Liza labai susidomėjusi apžiūrinėja Bū.

— Liza Edvards, — plačiai šypsodamasi ji ištiesė ranką ir — iš jos pusės tai buvo teisingas elgesys — sudrebėjo, kai Bū, o paskui ir Gauruotasis Deivas paspaudė jai ranką. Liza nukreipė žvilgsnį į laukiančius žmones, stovinčius puslankiu. — Gerai, — prabilo su palaižūniška šypsena. — Pamirškim šiukšlių dėžę. Man toptelėjo geresnė mintis.

Ji atsigręžė į Bū ir Gauruotąjį Deivą.

— Ei, judu, ar norėtumėt nusifotografuoti su šia gražuole? — ji stumtelėjo priekin paniurusią Deni.

Ešling buvo sukrėsta. Tai neteisinga, tai panašu... į išnaudojimą. Ji jau žiojosi paprieštarauti, bet Bū buvo nepaprastai sužavėtas.

— Ar tai madų fotografavimas? Ir jūs norite, kad mes dalyvautume? Mudu baisiai norėtume!

— Bet... — ištarė Deni.

— Arba su jais, arba šiukšlių dėžė, — kietaširdiškai nukirto Liza.

Deni supykusi šiek tiek padelsė, paskui atsistojo tarp Bū ir Gauruotojo Deivo.

— Genialu! — sušuko Najalas. — Man patinka. Nereikia šypsotis, hm, Deivai, tiesiog būk savimi. O tu, hm, Bū, gal galėtum savo antklodę duoti Deni. Nuostabu! Deni, brangioji, ar negalėtum jos užsimesti ant pečių? Mieloji, įsivaizduok, jog tai kašmyras, jei nuo to bus lengviau. Mums reikia plastikinio puodelio! Triks, nubėk į McDonald’s ir atnešk keletą...

Ešling atsisuko į Mersedes ir apstulbusi paklausė:

— Ar tau neatrodo, kad šios nuotraukos bus niekam tikusios?

— Ne, — atsakė Mersedes, jos tamsios akys buvo liūdnos. — Jos įtaigios. Tikriausiai gaus kokį nors sumautą apdovanojimą!

Jie baigė aštuntą valandą. Ešling parlėkė namo ruoštis pasimatymui. Vos uždarė duris, suskambo telefonas: tai Kloda. Praleidusi dieną kirpykloje ji taip neįprastai nusikirpo ir nusidažė plaukus, kad Dilanas nesiteikė su ja net šnekėtis. Tada nusipirko baltus aptemptus džinsus iki kelių mažo dešimto dydžio — tokia plona ji nebuvo net prieš Kreigo gimimą. Su batais sekėsi kur kas geriau (šlepetės be užkulnių), tad ji nepaprastai veržėsi kur nors nueiti.

Tačiau jai dar nespėjus visko pasakyti Ešling sušnabždėjo:

— Aš niekada nebuvau taip pavargusi. Visą dieną ariau madų fotosesijoje.

Kloda patylėjo, jos energija išblėso, ir ją apėmė baisus apmaudas. Ešling — laiminga kalė. Laiminga žavi kalė. Ji tyčia taip elgėsi, norėdama parodyti, koks nuobodus Klodos gyvenimas.

— Tikrai negaliu šnekėtis, — atsiprašė Ešling. — Turiu susiruošti, nes prieš penkias minutes jau turėjau būti pas Marką.

Kloda buvo sugniuždyta. Privalės sėdėti namie su nauja šukuosena, naujais drabužiais, naujais batais ir spoksoti televizorių. Pasijuto taip kvailai, kad tik po kelių sekundžių įstengė pasiteirauti:

— Kaip tau sekasi su juo?

Ešling nenutuokė, kad Kloda yra karčiai nusivylusi. Mintys sukosi apie Marką, svarstant, ar reikėtų bandyti likimą.

— Puikiai, — atsakė ji. — Tiesiog fantastiškai.

— Tai skamba rimtai, — paerzino Kloda.

Ešling ir vėl sudvejojo.

— Galbūt, — tada pridūrė, manydama, jog reikia: — Bet tai tik pradžia.

Nors neatrodė , jog pradžia. Jie matydavosi mažiausiai triskart per savaitę. Jų santykiai buvo nevaržomi ir artimi, tarsi būtų užsimezgę jau senokai. Nepaprastai pagerėjo ir seksas... Tomis dienomis ji beveik nežiūrėdavo į Taro kortas, labai apleistas buvo ir mažasis Buda.

— Ak, skambino Tedas. Jo pasirodymas kitą šeštadienį, — tarė Kloda.

Ešling tylėjo, mėgindama nustumti bjaurių jausmų proveržį. Ji nenorėjo skatinti Klodos leistis į pernelyg draugiškus santykius su Tedu.

— Taip, — ji stengėsi kalbėti nerūpestingai. — Jis bus Marko partneris.

— Paskambink man kitą savaitę, sutarsime dėl laiko ir kitų dalykų.