Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Taip, — trumpai atsakė ji. — Kuo greičiau, tuo geriau.

— Taigi lieka neprotingas elgesys. Mums reikia penkių pavyzdžių.

— Neprotingas elgesys? Ką turi galvoje? — ji kone juokėsi, trumpam užmiršusi, jog tai susiję su ja. — Pavyzdžiui, siurbimas dulkių siurbliu trečią valandą nakties?

— Arba darbas ištisus savaitgalius ir per šventes, — jis kalbėjo su kartėliu. — Arba kai apsimeti, kad nori pastoti, bet ir toliau vartoji piliules.

— Tinka bet kuris, — jos mina buvo priešiška.

— Mes turime rinktis. Bylą gali iškelti tu arba galiu aš.

— Taigi pripažįsti, kad ir tu elgeisi neprotingai?

Jis sunkiai atsiduso:

— Tai tik formalumas, Liz, ne kaltinimas. Žmogus, kuriam iškeliama byla, nėra baudžiamas. Taigi kaip? Ar tu iškelsi bylą?

— Spręsk tu, nes, atrodo, esi neblogai pasikaustęs šioje srityje, — nemaloniai tarė Liza.

Jis ilgai žiūrėjo į ją, tarsi bandydamas suprasti, paskui nukreipė žvilgsnį.

— Jeigu taip nori. Dabar išlaidos. Kiekvienas mokėsime savo advokatams, bet paskui viską pasidalinsime perpus, ar ne?

— Kam mums tie advokatai? Jei mudu nuskridome į Las Vegasą skubiai susituokti, kodėl negalėtume nuskristi į Reną ir tenai greitosiomis išsiskirti?

— Ne taip paprasta, gražuole. Tik pagalvok, mudu turim nekilnojamojo turto.

— Taip, bet abu žinome, kiek prie jo prisidėjome... Gerai, susirasiu advokatą, — jai jau buvo per akis tokių šnekų, taigi pasimuistė kėdėje ir nervingai, bet linksmai paklausė:

— Kaip darbas?

— Varo iš proto. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, o prieš tai buvau Balyje.

Laimingas šunsnukis.

— Po šitos fotosesijos turėsiu šiek tiek atvangos iki kito madų šou, — jis linktelėjo į Lizos dviejų dalių kostiumėlį. — Šito nesu matęs.

Ji apsižiūrėjo.

— Nikolė Farhij, — nušvilpusi jį iš madų fotosesijos aną sausį, ji pasistengė suversti visą kaltę Keitei Mos.

— Man jis nepatinka.

— O kas negerai? — ji visada vertino jo nuomonę dėl savo drabužių ir plaukų.

— Nieko. Noriu pasakyti, kad man nepatinka tai, ko nesu matęs.

Ji suprato, ką jis turi galvoje. Buvo skaudžiai įžeista, kad jo plaukai ilgesni, kad naujas jo laikrodis, kad nuo tada, kai matėsi paskutinį kartą, jis spėjo apkeliauti pusę pasaulio ir kad ji apie tai nežinojo visiškai nieko.

— Tu atrodai kitaip, — pasakė jis.

— Tikrai?

— Ne, — jis papurtė galvą ir nusijuokė užgniaužęs kvapą. — Po velnių, nežinau.

Ji puikiai suprato. Kartu keistai pynėsi nepaprastas artumas ir tuščias oficialumas. Abu šie dalykai buvo lygiaverčiai, tad atrodė, kad buvo perpjautos ir paskui netinkamai sudėtos kartu dvi skirtingos realybės.

— Atsiprašau! — jis nutraukė savo paties šneką, paėmė jai už riešo ir kita ranka pasuko į save jos pirštus. Jis norėjo kai ką pamatyti. Buvo šiurkštus, perkreiptą ranką skaudėjo. — Tu nebemūvi vestuvinio žiedo? — paklausė, niekinamai spingsodamas rudomis akimis.

Liza atitraukė ranką ir rūsčiai pasižiūrėjo. Trindama skaudantį riešą pasakė:

— Tu įskaudinai mane!

— Tu mane įskaudinai.

— Didelio čia daikto tas žiedas, — jos veidas buvo paraudęs ir piktas. — Tai tu prabilai apie skyrybas.

— O tu pirmiausia ir buvai jų priežastis!

— Tik todėl, kad palikai mane.

— Tik todėl, kad neturėjau iš ko rinktis.

Jie stebeilijo vienas į kitą, sunkiai kvėpuodami nuo įsismarkavusių jausmų.

— Ar nori, — paklausė grėsminga mina, nenuleisdamas akių nuo jos veido, — užeiti į mano kambarį?

— Eime, — ji jau buvo atsistojusi.

Pirmas bučinys buvo toks pašėlęs, kad net dantys kaukšėjo. Stengdamasis vienu metu nuveikti pernelyg daug, jis pešė jai už plaukų, tampė už švarkelio, per stipriai bučiavo.

— Palauk, palauk, palauk, — lyg išsekęs, prispaudė nuogą savo nugarą prie durų.

— Ką? — sumurmėjo ji, nutirpusi nuo glotnios jo krūtines reginio.

— Pradėkim dar sykį, — jis ištiesė rankas ir labai švelniai prisitraukė ją prie savęs.

Ji panardino galvą į jo krūtinę. Ypatingas Oliverio kvapas. Pamirštas, bet prisimenamas, nes glumina ir labai jaudina. Aštrus, saldžiai pikantiškas, unikalus ir nenusakomas, atsiradęs ne nuo muilo, butelio ar drabužių. Kvapas, būdingas tik jam .

Nuo artumo jos akys priplūdo ašarų.

Jis labai švelniai ir jaudinamai pabučiavo jai burnos kamputį. Lyg bučiuotų pirmą kartą. Tada kitas švelnus bučinys. Ir dar vienas. Jie pamažu skverbėsi vidun, kurdami malonumą, beveik tolygų skausmui.

Nejudėdama, vos kvėpuodama ji leidosi bučiuojama.

Sueitis su Oliveriu buvo vienintelis dalykas Lizos gyvenime, kai ji būdavo pasyvi. Kai nesielgdavo valdingai, plėšriai, provokuojamai ar godžiai. Visados leisdavo jam vadovauti, ir jam tai labai patikdavo.

— Žvelgiu tau į akis, o tavęs tenai nėra, — dažnai sakydavo. — Tu — tik inkščianti bejėgė maža mergaitė.

Žinojo, kad jį jaudindavo kontrastas tarp smarkaus jos būdo ir pasyvumo miegamajame, tačiau taip elgdavosi ne dėl to. Oliveriui reikėjo vadovauti. Jis tiksliai žinojo, ką daryti. Niekas to nedarė geriau už jį.

Bučiniai nuo lūpų persikėlė prie kaklo, plaukų linijos. Ji užsimerkė, dejuodama iš malonumo. Dabar būtų galėjusi ir numirti, tikrai būtų galėjusi. Girdėjo jo šnabždesį, juto karštą alsavimą į ausį:

— Tavęs nebėra, gražuole.

It lunatikė buvo nuvesta prie lovos. Paklusniai ištiesė rankas, kad būtų nuvilktas švarkelis, kilstelėjo klubus, kad nuslystų sijonas. Lygios vėsios paklodės prigludo prie nuogos jos nugaros odos. Kai palietė lūpomis jos spenelį, mėšlungiškai suvirpėjo, tarsi ją būtų ištikęs elektros smūgis. Kaip ji galėjo užmiršti tokius stulbinamus pojūčius?

Bučiniai nusileido žemyn, net dar žemiau. Jis padėjo mažą bučinuką ant jos pilvo, tokį švelnų, kad net pasistojo pūkiniai plaukeliai, ir ją užplūdo didžiulis jaudulys.

— Oliveri, manau, turiu nueiti į...

— Palauk!

Prezervatyvas buvo nemaloni užuomina, vienintelis dalykas, primenantis jai, kad reikalai klostosi ne taip, kaip anksčiau. Bet ji nenorėjo apie tai galvoti. Juk jis tikriausiai mylėjosi ir su kitomis? Na, ji taip pat turėjo santykių su kitais vyriškiais.

Kai jis įėjo į ją, stojo nuostabi ramybė. Ji išleido ilgą atodūsį, įtampa atlėgo. Akimirką mėgavosi tuo, kad susijaudinimas aprimo, bet jis pradėjo skverbtis į ją ilgais, lėtais dūriais. Ji norėjo patirti malonumą. Žinojo, kad taip ir bus.

Kai viskas buvo baigta, apsiverkė.

— Kodėl verki, mieloji? — jis atsargiai ją sūpavo glėbyje.

— Tai fiziniai dalykai, — atsakė, jau atgaudama savitvardą, susivokdama, kas iš tikrųjų esanti. Pakaks to pasyvumo. — Pasimylėję žmonės dažnai verkia.

Ankstesnį jų pyktį ir varžymąsi sudegino aistra. Jie gulėjo lovoje tingiai plepėdami, apsiviję vienas kitą iš meilės, ir tai buvo keistai patogu. Atrodė, kad nė nebuvo išsiskyrę, susipykę, niekados negalvoję apie vienas kitą su pagieža. Ne todėl, kad naiviai manė, jog sugulę vėl gali susijungti. Net ir siaubingai susirieję, visados mylėdavosi. Nuostabiai mylėdavosi. Regis, tai buvo būdas išlieti jausmų perteklių.

Liza išsiblaškiusi ėmė braukti rankomis per jo bicepsų bangą.

— Matau, vis dar treniruojiesi. Kiek padarai atsispaudimų nuo suolo?

— Šimtą trisdešimt.

— Aš sužavėta!

Po vidurnakčio pokalbis vis labiau seko, kol galų gale jis nusižiovavo: