Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Sėskis, — švelniai tarė Džekas, ir ji tučtuojau suprato, kad šis žodis nežada nieko gero.

— Visados važiuodavau, kai buvau Femme redaktorė. Tai svarbu mūsų žurnalui. Reklama ir panašūs dalykai, — paskubomis pridūrė. — Į mus niekados nežiūrės rimtai, jei mūsų nematys...

Džekas stebeilijo į ją, laukdamas, kol baigs šnekėti. Gailestis jo akyse bylojo, kad ji veltui gaišta savo laiką.

Ji giliai atsiduso:

— Tai aš važiuoju?

— Man labai gaila, — tyliai suniūniavo Džekas. — Neturime pinigų. Bent jau šiais metais. Galbūt kai žurnalas labiau atsistos ant kojų, kai turėsime daugiau reklamos.

— Bet, žinoma, aš...

Jis liūdnai papurtė galvą.

— Nėra pinigų.

Jo žvilgsnis buvo apgailestaujantis, kaip ir žodžiai, kurie galų gale atskleidė skaudžią tiesą. Siaubinga tikrovė ją pribloškė. Tenai suvažiuos visi. Iš viso pasaulio. Ir pastebės, kad jos nėra. Ji taps pajuokos objektu. Paskui jai į galvą atėjo dar baisesnė mintis. Gal jie net nepastebės , kad jos nėra.

Džekas puolė ją raminti, žadėdamas nupirkti nuotraukų iš visų šaltinių, tad „Kolin“ galės pateikti fantastišką reportažą. Skaitytojai net nesupras, kad žurnalo redaktorė, tiesą sakant, nedalyvavo šou...

Paskui Liza susigriebė verkianti. Ne pykčio ar įniršio ašaromis, bet iš širdgėlos, kad yra bejėgė ką nors padaryti. Sulig kiekvienu kūkčiojimu iš jos veržėsi begalinis liūdesys.

Tai tik keli kvaili madų šou , sakė jai protas.

Bet ji neįstengė sulaikyti ašarų, ir tarsi iš niekur atklydo vienas prisiminimas, visiškai nesusijęs su šiuo pokalbiu. Maždaug penkiolikos ji rūkydama šlaistėsi Hemelio miestelio centre su dviem merginomis ir skundėsi, koks šūdinas tas gyvenimas.

— Pilna žioplių, — perkreipė iš pasidygėjimo savo glotnią burną Kerol, žvalgydamasi po pagrindinę gatvę.

— Ir bjaurybių su sumautais drabužiais ir sumautais gyvenimais, — pagiežingai pridūrė Liza.

— Žiūrėk, juk tai tavo mama, ar ne? — Andrėja, spoksodama gudriomis ir linksmomis akimis, kurių blakstienos buvo padažytos mėlynu tušu, sušiaušta galva parodė į moterį, kertančią gatvę.

Liza, nesmagiai pasijutusi, išvydo savo motiną, nemadingą ir juokingą, apsivilkusią „geriausią“ savo paltą.

— Ta? — suniekino Liza, išpūsdama didžiulį dūmų kamuolį. — Ji — ne mano mama.

Sugrįžusi į tikrovę, į Džeko kabinetą, ji kažką suvapėjo. Jos balsas dusliai murmėjo ir murmėjo:

— Aš taip sunkiai dirbau. Aš taip sunkiai dirbau.

Ji beveik nesuvokė, kad kambaryje yra Džekas, besirausiantis savo kišenėse. Sušiugždėjo kartoninė dėžutė, spragtelėjo žiebtuvėlis, pasklido aitraus nikotino dūmų kvapas.

— Ar galiu užsirūkyti? — ji trumpam pakėlė paplūdusį ašaromis veidą.

— Imk, — jis padavė jau uždegtą cigaretę. Ji droviai paėmė ir godžiai patraukė, tarsi tai būtų išgelbėję jai gyvybę.

Džekas toliau grabinėjosi po kišenes. Ji pasyviai ir abejingai žiūrėjo, kaip iš vienos kišenės ištraukė kažkokią kortelę, iš kitos — kvitą. Galų gale savo stalo stalčiuje Džekas rado tai, ko ieškojo, — įspraudė jai į ranką daugybę popierinių nosinaičių su SuperMac ženklu.

— Labai norėčiau būti vyru, kuris tokiems atvejams nešiojasi didelę, švarią baltą nosinę, — švelniai tarė.

— Viskas gerai, — ji perbraukė žvilgiu popieriumi per sūrokus skruostus. Sulig kiekvienu nikotino smūgiu jos verkimas slopo, kol buvo girdėti tik pavieniai kūkčiojimai.

— Atsiprašau, — galiausiai pasakė Liza. Viskas sulėtėjo: jos širdies tuksėjimas, reakcijos, mintys. Ji būtų galėjusi sėdėti šiame kabinete amžinai, pernelyg atbukusiu protu, kad būtų sumišusi, pernelyg mieguista, kad imtų klausinėti, kas jai darosi.

— Dar vieną? — pasiteiravo Džekas, kai ji užgesino nuorūką. Liza linktelėjo.

— Juk žinai, kad jie pasirinko šiam darbui tik tave, nes tu geriausia, — tarė Džekas, paduodamas uždegtą cigaretę, paskui prisidegdamas ir savąją. — Niekas nebūtų mokėjęs pradėti nuo pat pradžių.

— Keistas būdas atlyginti man, — vėl gargždžiai sukūkčiojo.

— Tu nuostabi, — nuoširdžiai gyrė ją Džekas. — Tavo energija, tavo įžvalgumas, tavo gebėjimas skatinti darbuotojus. Tu tuojau pastebi apgaulę. O kad žinotum, kaip mes branginame tave. Važiuosi į tuos šou. Gal ne šiemet, tačiau greitai.

— Tai ne tik dėl darbo ar šou, — ištrūko Lizai.

— O? — tamsios Džeko akys rodė susidomėjimą.

— Mačiausi su savo vyru...

— Savo... hm? — jausmai, prasiveržę Džeko veide, nepraslydo pro jos akis. Jis buvo susirūpinęs. Nors ji to dar nesuprato, jau žinojo, kad tai geras dalykas. — Nežinojau, kad tu ištekėjusi.

— Ir nesu. Na, esu, bet mudu gyvenam atskirai, — ir skausmingai pridūrė: — Mes skiriamės.

Džekas pasijuto labai nejaukiai.

— Dieve! Nesu to patyręs, taigi neketinu pažerti tau globėjiškų patarimų... Turiu galvoje, esu skyręsis su žmonėmis, tai sunku, tačiau ne tas pats. Bet šiaip ar taip... — jis ieškojo tinkamų žodžių, bet neįstengė surasti ganėtinai dramatiškų. — Prasti popieriai, regis, prasti popieriai.

Ji linktelėjo.

— Taip. Nesuprantu, kodėl tau visa tai pasakoju, — ūmai atgavusi savitvardą ir dalykiškumą, ji išsišnypštė nosį, pasirausė rankinėje ir susirado veidrodėlį. — Atrodau pasibaisėtinai, — gyvai tarė.

— Man atrodai puikiai...

Greitai kosmetinėmis priemonėmis pataisiusi makiažą, ji pasakė:

— Verčiau eisiu. Parėkauti ant Ešling ir pasivaidyti su Geriu.

— Tu neturi....

Aprimusi ji akimirksniu vėl atvirto į griežtą žurnalo redaktorę.

— Tu buvai man labai malonus, — pasakė. — Ačiū.

42

— Jis štai ten, tas aukštaūgis, — Ešling parodė per minią, besistumdančią „Upės“ klube.

— Tavo vaikinas? — nepatikliai paklausė Kloda. — Jis mielas, truputį panašus į Denisą Lierį.

— Ak, tiesą sakant, jis nepanašus į jį, — susijaudinusi paprieštaravo Ešling.

Staiga pasijuto kone taip pat gerai, kaip ir Kloda. Na, be abejonės, Klodai reikia akinių, bet kas iš to! Palauksim, kol ji pamatys, kaip Markas vaidina!

Buvo šeštadienio vakaras, ir „Upės“ klube turėjo vaidinti daug įžymybių: be Marko ir Tedo, dar turėjo pasirodyti Dviratis Bilis, Markas Dignanas ir Džimis Bondas.

— Greičiau išskleisk savo švarkelį ir padėk rankinę ant kuo daugiau kėdžių, — Ešling puolė prie laisvo stalo. Joms buvo didelė garbė sėdėti kartu su komikais. Turėjo ateiti ir Džoi su Liza. Net Džekas Divainas žadėjo užsukti.

Tedas pamatė Klodą iš kito kambario galo ir atlėkė pas ją.

— Sveika, — sušuko jis, paraudęs iš susijaudinimo. — Ačiū, kad atėjai.

— Labai laukiau šio vakaro, — žaviai atsakė Kloda.

Tedas prisitraukė kėdę ir atsisėdo šalia Klodos, tarsi jie būtų „ypatingi“ draugai.

Ešling su nerimu žiūrėjo į tą jų bendravimą. Visi šunys gatvėje žinojo, kad Tedas geidžia Klodos. O kaip Kloda? Ji užsispyrė eiti be Dilano.

Tedas nepaprastai gyvai šnekučiavosi su Kloda, kol ūmai susivokė, kad Klodos akivaizdoje gali susivemti, nes jo nervai visiškai pašlijo. Išblyškęs atsiprašė ir nusvirduliavo į tualetą.

Ešling nenuleido nuo jo akių. Bet Kloda, kol jis kėblino mėtydamasis į šonus, nenulydėjo jo žvilgsniu. Puiku. Ji įstengė sutvardyti keistą nerimą. Kas būtų, jei Kloda ir Tedas susidėtų!