Марианн Кейс - Sušis pradinukams

43

Oliverio apsilankymas sutrikdė ir taip trapią Lizos pusiausvyrą. Darbe ji buvo išsiblaškiusi, mažiau ieškojo priekabių ir beveik nebelaidė bjaurių replikų. Viską pablogino ir tai, kad ji nesulaukė jo skambučio. O tikėjosi, kad paskambins arba bent atsiųs šmaikščią žinutę: „Ačiū už pasidulkinimą“. Ypač dabar, kai žinojo jos telefono numerį. Tačiau dienos slinko, ir viltis blėso.

Penktą dieną, kai ilgesys pasidarė nebepakeliamas, ji paskambino jam, bet atsiliepė atsakiklis. Jo nėra, pagalvojo Liza, jis puikiai leidžia laiką, gyvena taip, kaip ir ji buvo pratusi gyventi. Pajutusi nykią tuštumą ir vienatvę, padėjo ragelį, buvo pernelyg įskaudinta, tad nepaliko jam žinutės.

Ji turėjo suprasti, kad jis daugiau nebepalaikys su ja ryšių. Viskas baigta, abu tai žinojo, o jeigu jis jau tvirtai nusprendė taip padaryti, taip ir bus. Prislėgta ir suglumusi, ji nesiliovė uždavinėjusi sau klausimų, kurie sukosi galvoje jau pusę metų, devynis mėnesius, anuos metus. Kas atsitiko jų santuokai? Kodėl ji sugriuvo? Kaip ir daugeliu atvejų, ji žlugo dėl vaikų. Čia kalta apgaulė. Oliveris norėjo vaikų, o ji ne.

Liza manė norinti vaikų. Vienu metu daug garsenybių paskelbė pastojusios: Spice Girls merginos, manekenės, kelios aktorės. Ta būsena tapo tokia pat stilinga kaip kašmyras arba Gucci rankinė. Būti nėščiai pasidarė madinga. Net ji įtraukė į sąrašą: nėštumas „madinga“, o brangakmeniai „ne“.

Netrukus tapo privalu vežiotis mažylį juodame vaikų vežimėlyje — be jo nevalia išeiti iš namų. Skvarbus Lizos žvilgsnis fiksavo menkiausius poslinkius madų pasaulyje, ir ji ėmėsi parengiamųjų darbų.

— Noriu vaiko, — pasakė ji Oliveriui.

Oliveris nelabai jo troško. Jam patiko stilingas visuomeninis jų gyvenimas, ir jis žinojo, kad kūdikis jį pakeis. Daugiau jokio šėlimo iki paryčių, jokių baltų sofų, jokių spontaniškų paskutinės minutės kelionių į Milaną. Arba į Las Vegasą. Arba net į Braitoną. Nemigo naktų priežastis bus ne aukštos kokybės kokainas, bet vaiko klyksmas. Visos grynosios pajamos bus skirtos ne Dolce & Gabbana džinsams, o kalnams sauskelnių.

Bet Liza nenuleido rankų ir pamažu įtikino jį, apeliuodama į jo vyrišką puikybę:

— Argi nenori kam nors perduoti savo genų?

— Ne.

Tačiau vieną dieną gulėdamas lovoje jis tarė:

— Gerai.

— Kas gerai?

— Gerai, mudu turėsime vaiką, — Lizai nespėjus sušukti iš pasitenkinimo, jis išėmė iš lentynėlės šalia lovos kontraceptines tabletes, ceremoningai subėrė jas į klozetą ir nuleido vandenį. — Daugiau jokių apsisaugojimo priemonių, gražuole.

Liza jau svajojo, kaip puikuosis su švelniu kavos spalvos odos kūdikiu, užsodintu ant savo liekno klubo.

— Tai ne lėlė, — pareiškė Fifi. — Tai žmogus, į kurį reikia įdėti daug sunkaus darbo.

— Žinau, — atšovė Liza. Bet iš tiesų nežinojo.

Paskui pastojo viena darbuotoja. Arabela, griežta, truputį pavojinga moteris, vikri kaip bizūnas ir visados nepriekaištingai išsipuošusi. Per vieną naktį ji virto tikra ligone, nes ją ėmė nuolatos pykinti. Kartą net privėmė į šiukšlių dėžę. Kai nelindėdavo tualete šlapindamasi arba bloguodama, smaksodavo sukniubusi ant stalo, neramiai kramsnodavo imbierą ir visai neturėjo jėgų dirbti. Ir apetitas! Nors ją ir pykino, valgydavo labai daug.

— Mano skrandį nuramina tik valgis, — murmėdavo ji ir susigrūsdavo į burną dar vieną pyragėlį su mėsos ir daržovių įdaru.

Netrukus ji atrodė taip, tarsi būtų iki kaklo įstrigusi smėliaduobėje. Paskui pasidarė dar blogiau. Kitados žvilgėję jos plaukai dėl nesuprantamos priežasties susigarbanojo, ir staiga ją ėmė labai kamuoti visokios žaizdelės. Odą išmargino žvynuoti psoriazės ploteliai, ėmė skeldėti ir lūžinėti nagai. Itin kritiška Lizos akis sakė, kad ji labiau panėšėja į maro, o ne į nėštumo auką.

O labiausiai nerimą kėlė tai, kad Arabela visai nebegalėjo susikaupti. Vidury interviu pamiršo Nikolės Kidman pavardę ir kreipėsi į ją sugalvota kontoroje pravarde Nikolė Skidmark. Ji neįstengė prisiminti, ar jos susiaučiamas Džono Rokos sijonas sukurtas praėjusį sezoną, ar šį. O juk tai labai elementarūs dalykai, galvojo Liza su vis didėjančiu nerimu. Atėjo diena, kai dingo Arabelos gebėjimas pasirinkti iš dviejų dalykų.

— Tas baltas... Ne. Klasikin... Ne, ne, palaukit. Baltas. Tikrai baltas. Ne, klasikinis... — ji būtų galėjusi suabejoti net dėl Anglijos pavadinimo. — Mano smegenys virto žaliųjų citrinų drebučiais, — sudejavo ji.

Ne juokais išsigandusi, Liza nuėjo aplankyti kitos moters, turinčios kūdikį. Eloizos, Chic Girly redaktorės.

— Kaip gyveni? — paklausė Liza.

— Ties pamišimo riba, nes stinga miego, — atsakė Eloiza.

Dar blogiau. Nors jos kūdikiui buvo jau pusė metų, ji vis dar atrodė, lyg būtų iki kaklo įstrigusi smėliaduobėje.

Ir dar kai kas. Ji pasidarė abejinga viskam, prarado kietumą. Redaktorė, anksčiau vadinama Atila. Ji atleisdavo iš darbo be jokių skrupulų. Tačiau dabar ją kamavo nelabai į akis krintanti, bet pastebima sentimentali nuotaika.

Liza ėmė trauktis atgal, tarsi jai nebebūtų rytdienos. Nebenorėjo vaiko, nes jis sugadins gyvenimą. Modeliams ar Spice Girls buvo lengva. Jos turėjo auklių komandą, užtikrinančią joms ramų miegą, asmeninius trenerius, atkakliai taisančius jų figūras, kirpėjas, šukuojančias joms plaukus, kai pačios gražuolės neturėdavo tam jėgų.

Bet Oliveris jau buvo visiškai susitaikęs su mintimi apie kūdikį. Jei jis jau ką nuspręsdavo, būdavo labai sunku priversti pakeisti nuomonę.

Paslapčia ji vėl pradėjo gerti tabletes. Nė už ką negriaus savo karjeros.

Ak taip. Lizos karjera. Oliveris šiaušėsi ir dėl jos, ar ne?

— Tu — darboholikė, — nusivylęs ir piktas nuolatos ją kaltindavo.

Vyrai visados taip sako apie moteris, kurioms sekasi.

— Ne. Turiu galvoje ne tik tai, kad per sunkiai dirbi, nors taip yra. Gražuole, tu apsėsta darbo manijos. Šneki tik apie redakcijos politiką, tiražą arba konkurenciją: „Mes bent gauname daugiau reklamos... Tokį straipsnį išspausdinome prieš pusmetį... Elė Ben streikuoja, tik norėdama mane paerzinti“.

— Na, ji taip nesielgia.

— Elgiasi.

Beprotiškai įniršusi, kad gali būti ne taip suprasta, Liza įsmeigė į jį akis.

— Tu nė nenutuoki, kaip jaučiuosi, kai visos nori būti manimi, visos tos dvidešimtmetės. Pasitaikius menkiausiai progai, jos imtų neteisingai mane kaltinti ir klastingai pulti.

— Tik todėl, kad tik tu taip manai.

— Ne. Sakau kaip yra. Jos ištikimos tik pačios sau.

— Kaip ir tu, gražuole. Pasidarei labai griežta ir nepalenkiama, atleidai iš darbo per daug žmonių. Neturėjai išmesti Kėlės. Ji buvo labai miela ir palaikė tavo pusę.

Vieną trumputę akimirką ji susigėdo.

— Ji neįstengė susidoroti su darbu, buvo nelabai atkakli ir ryžtinga. Man reikia žmogaus, kuris rašytų straipsnius, nebijodamas kritikuoti. Tokie mieli žmonės kaip Kėlė traukia žurnalą žemyn, — ji užsipuolė Oliverį. — Nesidžiaugiu ją atleidusi, jeigu galvoji apie tai. Manau, ji susitvarkys. Neturėjau kitos išeities.

— Liza, puikiai dirbi. Visados taip maniau. Aš... — jis nutilo, ieškodamas tinkamo žodžio. — Žaviuosi tavimi, gerbiu tave...

— Bet? — griežtai paklausė Liza.

— Bet gyvenime yra svarbesnių dalykų, nei būti geriausia.

Liza paniekinamai nusijuokė:

— To negana.

— Tačiau tu esi geriausia. Jauna ir lydima sėkmės, ar tau to maža?