Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Vargas su ta sėkme, — sumurmėjo Liza. — Nuolatos turi stengtis daryti geriau.

Kaip ji galėjo paaiškinti, kad kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori? Kiekvienas sėkmingas žingsnis palikdavo joje tuštumą, ir ji puldavo žengti kitą, vildamasi, kad galbūt tuomet pasijus padariusi karjerą. Pasitenkinimas būdavo trumpalaikis ir neapčiuopiamas, o sėkmė tiesiog žadino jai apetitą siekti vis daugiau.

— Kodėl tau tai šitaip svarbu? — nusiminęs paklausė Oliveris. — Tai tik darbas.

Liza krūptelėjo. Ak, jis labai klysta.

— Ne. Jis... yra viskas.

— Kai pastosi, ims rodytis kitaip.

Iš siaubo ją akimoju išpylė prakaitas. Ji nepastos. Turi jam pasakyti. Ji labai stengėsi, bet jis neleido jai prasižioti.

— Išvažiuokim savaitgalį, gražuole, — džiugiai pasiūlė Olive ris, nors jam nebuvo linksma. — Tik mudu, kaip anksčiau.

— Šeštadienį turiu kelioms valandoms užbėgti į kontorą. Reikia patikrinti maketą, kol žurnalas neiškeliavo į spaustuvę...

Elė galėtų tai padaryti.

— Jokiu būdu! Ji tyčia viską sujauks, tik norėdama priversti mane raudonuoti.

— Dabar supranti, ką turėjau galvoje? — su kartėliu pasakė jis. — Tu apsėsta, o aš ir toliau matysiu tave tik darbe per išgertuves... Ir man nebejuokinga.

Toliau kaupėsi nuolatinių karčių nusivylimų sąnašos, ilgėjo pykčio ir kaltinimų litanijos, juodu vis labiau tolo vienas nuo kito. Du žmonės, jau tapę kaip vienas, pamažu vėl virto dviem atsiskyrėliais vienišiais.

Reikėjo ką nors daryti, ir galų gale tai įvyko.

Naujųjų metų dieną Oliveris rado Lizos rankinėje dėžutę kontraceptinių tablečių. Jie žiauriai apsižodžiavo kaip kokie laukiniai, paskui stojo tyla. Oliveris susikrovė savo daiktus (net į vieną iš Lizos krepšių) ir išėjo.

44

— Kas šiandien bėga atnešti priešpiečių? — paklausė Liza.

— Aš, — greitai atsakė Triks. Per greitai.

Triks patikdavo nešioti priešpiečius — ne todėl, kad labai norėjo pasitarnauti kolegoms, bet kad tada ji pasidarydavo sau dvi poilsio valandas. Kelionė iki užkandinės trukdavo keturias minutes, per kitas šešias užsakydavo, sumokėdavo ir pasiimdavo sumuštinius. Taigi jai likdavo keturiasdešimt penkios minutės pasišlaistyti po Tempi Baro parduotuves. Paskui grįždavo į kontorą ir imdavo garsiai piktintis minia, kuri stovėjo priešais ją eilėje prie sumuštinių, tenai dirbančiais idiotais, negalėjusiais pasakyti, kuo skiriasi viščiukas nuo avokado, vyriškiu, kurį ištiko širdies priepuolis, tad ji turėjusi atsegioti jam drabužius ir pabūti su juo, kol atvažiuos greitoji...

Nors visi buvo užversti darbu, nes iki „Kolin“ pasirodymo buvo likęs tik mėnuo, vis tiek tikėdavosi išgirsti vis labiau piktinančius jos pasiteisinimus.

Paskui ji atsisėsdavo ir penkiolika minučių žiaumodavo sumuštinį, tada dirstelėdavo į laikrodį ir tardavo:

— Pirma penkiasdešimt septynios, išeinu priešpiečių, pasimatysim antrą penkiasdešimt septynios.

— Šiandien priešpiečiams norėčiau kai ko kito, — pasakė Liza.

— A, mėsainio, — sumetė Triks.

— Ne.

— Ne?

— Priešpiečiams valgomi ne tik sumuštiniai ir mėsainiai.

Triks suglumo.

— Ar norėtumėt vaisių? — jos per gausiai nutinkuota kakta susiraukšlėjo iš sumišimo. Ji žinojo, kad kartais Liza valgo obuolius, vynuoges ir panašius daiktus. Triks nevalgė vaisių. Niekuomet. Ji tuo didžiavosi.

— Norėčiau sušio.

Šis noras taip papiktino Triks ir sukėlė jai tokį pasibjaurėjimą, kad ji trumpam prarado kalbos dovaną.

— Sušio? — apimta siaubo galų gale išstenėjo Triks. — Turite galvoje žalią žuvį?

Savaitgalį Liza perskaitė, kad Dubline atidaryta parduotuvė, prekiaujanti sušiais, ir tikėjosi, kad paragavusi šio valgio išsikapanos iš depresijos, kurią sukėlė Oliveris. Bet ji vylėsi, kad nuotaiką pataisys ir komikų spektaklis šeštadienį, deja, taip neatsitiko. Nors Džekas ir pasirodė bare ir praplepėjo su ja kone visą vakarą, išskyrus tą laiką, kai šnekėjosi su Kloda, ta rakštimi šikinėje.

— Kai kurios geriausios tavo draugės irgi žuvys, — pavargusiu balsu tarė Liza.

— Kiek kartų turiu kartoti, kad kai aš važiuoju tuo furgonu, jame nebūna jokios žuvies!

— Štai, nubraižiau tau žemėlapiuką, — pasakė Liza. — Tiesiog paprašyk bento dėžutės.

— Bento dėžutės? Ar tai jūs sugalvojote tokį pavadinimą? — suniurzgė Triks, labai bijodama, kad gali apsikvailinti.

— Ne, į tokią dėžutę sudedami sušiai, kai nori juos išsinešti. Parduotuvėje supras, apie ką kalbi.

— Bento dėžutė, — įtariai pakartojo Triks.

— Kas prašo bento dėžutės? — kontoroje pasirodė Džekas.

— Ji, — suunkštė Triks, Liza tuo pačiu metu pasakė: — Aš.

Triks ėmė garsiai piktintis Liza, kad ši verčia ją pirkti ir vilkti šlykščią žalią žuvį per visą miestą, kad vien nuo minties apie tai ją ima pykinti...

— Jei nori, kas nors kitas gali subėgioti priešpiečių, — ramiai pasiūlė Džekas.

— Ne, viskas gerai, — niūriai, bet greitai tarė Triks.

Paskui, visų nuostabai, Džekas pasakė:

— Ir man atnešk vieną.

Lizai atkaro žandikaulis. Žiūrėjo, kaip jis knisasi kelnių kišenėje, ieškodamas pinigų, o jo petys atsidūrė priešais smakrą. Kažkodėl jai pasirodė, kad Džekas valgo mėsą ir daržoves ir kad laikosi nuostatos: „Jei negaliu ištarti to valgio pavadinimo, tai jo ir nevalgysiu“. Bet jis gyveno Jungtinėse Valstijose...

Džekas ištraukė ranką. Joje laikė automobilių stovėjimo aikštelės bilietą ir liūdnai pažvelgė į jį.

— Ne tas.

Jis vėl leidosi į paieškas. Šįkart pasisekė, rado penkis svarus ir padavė Triks.

— Jie nepriims tokio banknoto, — nepatenkinta pasakė Triks. — Ką darėte su juo? Tarsi jis būtų dalyvavęs kažkokiame kare.

— Jis tikriausiai buvo išskalbtas, — atsakė Džekas. — Pamiršau jį marškinių kišenėje.

Triks pasipiktino. Kaip galima kišenėje pamiršti tokius pinigus? Ji visada tiksliai, iki paskutinio penso, žinojo, kiek turi grynųjų. Penki svarai — per dideli pinigai, kad būtų galima pamiršti marškinių kišenėje.

Džekas grįžo į savo kabinetą, tada pagaliau pasirodė Kelvinas. Atėjo iš spaustuvės.

— Gal norėtumėt spėti?

— Ką?

— Tarp Džeko ir Mei viskas baigta.

— Velniai griebtų, ne, Šerlokai, — baisiausiai suniekino jį Triks.

— Tikrai. Tikrai baigta. Ne taip, kaip veikale „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ Iš tiesų baigta. Daugiau jokių rietenų, juodu nesimato jau daugiau nei savaitė.

— Iš kur žinai?

— Hm, savaitgalį buvau sutikęs Mei. „Gaublyje“. Patikėkit manimi, — labai pabrėžtinai linktelėjo visai redakcijai. — Viskas baigta.

— Dieve, tu — niekingas tipas, — pašiepė Triks. — Bandai apsimesti, kad permiegojai su ja.

— Ne, aš... Ak, gerai, aš toks. Bet vis tiek viskas baigta.

— Kodėl? — paklausė Ešling.

Kelvinas gūžtelėjo pečiais.

— Tiesiog taip natūraliai susiklostė.

Liza nustebo, kad ją smarkiai paveikė ši naujiena. Staiga paaiškėjo, kad reikalai toli gražu nėra tokie beviltiški. Džekas buvo laisvas, ir ji suprato , kad turi puikią progą. Jam visados patikdavo gera jos išvaizda, tačiau anos savaitės dieną, kai ji pravirko jo kabinete, jų santykiai pasikeitė. Jos pažeidžiamumas ir švelnus jo elgesys juodu suartino.

Ji suvokė dar vieną dalyką. Jis patinka jai. Kitaip nei tada, kai atvyko į Dubliną, agresyviai nusiteikusi ir savo elgesiu rodydama, kad visados gauna tai, ko nori. Pažvelgus iš laiko perspektyvos, jai patiko jo požiūris, jo darbas. Be to, siekdama jo, galės pamiršti savo kančias.