Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Dabar jai nėra taip blogai, — Klodos balsas sugrąžino ją į dabartį.

— Žinau, — atsiduso pavargusi Ešling. — Bet vis tiek nenoriu būti šalia jos. Suprantu, siaubinga taip sakyti. Myliu ją, tačiau man sunku ją matyti.

46

Ešling turėjo atvykti į Korką šeštadienį priešpiet, o traukinys atgal išvažiuoja sekmadienį penktą valandą. Taigi „savaitgalis“ iš tikrųjų truks dvidešimt aštuonias valandas, iš jų aštuonias pramiegos. Pašnekesiams su tėvais jai liks dvidešimt valandų. Kad tave kur!

Dvidešimt valandų! Apimta panikos susimąstė, ar turi ganėtinai cigarečių. O žurnalų? Savo mobilųjį? Pasakiusi, kad atvažiuoja, matyt, buvo ne visai sveiko proto.

Spoksodama į nykų kraštovaizdį su vėjo genamais debesimis, meldėsi, kad traukinys paklustų ir sugestų. Bet ne. Žinoma, kad ne. Taip nutinka tik tada, kai pašėlusiai skubi. Traukinys ima stabčioti ir nežinia kodėl stoviniuoja pusvalandžius. Paskui turi persėsti į kitą, tada — išlipti iš naujutėlaičio traukinio ir laukti šalto autobuso, taigi trijų valandų kelionė užtrunka ištisas aštuonias valandas.

Deja, Ešling traukinys atpuškavo į Korką net dešimčia minučių anksčiau. Apmaudu.

Aišku, tėvai jau laukė jos ir atrodė visai normaliai. Motina nė kiek nesiskyrė nuo kitų savo amžiaus airių moterų: klaiki šukuosena, nervinga, sveikinanti sugrįžus namo šypsena, akrilo megztinis ant pečių.

— Mudu labai laukėme tavęs, — Monika kone puolė į ašaras iš pasididžiavimo.

— Ir aš jūsų pasiilgau, — Ešling pasijuto kalta.

Paskui jos apsikabino: iš pradžių Monika, laikydamasi gerų manierų, tarsi priglaudė skruostą, bet paskui užgulė Ešling visu kūnu, ir tai panėšėjo į peštynes.

— Labas, tėti.

— Hm, sveika, sveika atvykus! — Maikas jautėsi nesmagiai — ar ir jam reikės parodyti švelnumo? Laimė, jis stvėrė Ešling krepšį ir niekam kitam nebeturėjo laisvų rankų.

Kelionė į tėvų namus, pokalbis apie tai, ką Ešling valgė traukinyje, ar ji gers arbatos ir valgys sumuštinį, o gal tik išgers arbatos, truko per keturiasdešimt minučių.

— Pakaks puodelio arbatos.

— Turiu Penguins , — gundė Monika. — Ir saldžių drugelio formos bandelių. Pati iškepiau.

— Ne, aš... ak... — šneka apie saldžias namines bandeles pribloškė Ešling. Monika atidengė skardinę dėžę, kurioje buvo išrikiuotos mažytės beformės bandelės su biskvitiniais „sparnais“ ir lašu plaktos grietinėlės ant viršaus. Grietinėlės buvo pripurkšta visur, ir kai Ešling nurijo kąsnį — tiesą sakant, sparną, — susivokė, kad nugurgė ir gniutulą, įstrigusį gerklėje.

— Turiu nuvažiuoti į miestą, — pareiškė Maikas.

— Ir aš važiuosiu su tavimi, — pasišovė Ešling.

— Tikrai? — nusivylė Monika. — Gerai, tik nepavėluokite vakarienės.

— O ką valgysim?

— Muštinius.

Muštinius! Ešling kone suprunkštė. Nė neįsivaizdavo, kad dar yra ir toks maistas.

— Kodėl mes traukiam į miestą? — paklausė ji tėvo, kai jie atbuline eiga išsuko į kelią.

— Pirkti elektrinės antklodės.

— Liepos mėnesį?

— Netrukus ateis žiema.

— Nėra nieko geresnio, kaip būti pasirengus iš anksto.

Abu nusišypsojo, tada Maikas viską sugadino tardamas:

— Mes retai matomės, Ešling.

Ak, po velnių!

— Tavo motina apsidžiaugė, kad atvažiavai.

Ešling reikėjo ką nors atsakyti, todėl pasiteiravo:

— Na, kaip ji?

— Puikiai. Turėtum dažniau atvažiuoti pas mus, ji vėl virto ta moterimi, kurią vedžiau.

Tyla, po kurios Ešling išgirdo save klausiant to, ko, kiek prisimena, niekad neklausdavo:

— Dėl ko turėjom išgyventi tą siaubingą laikotarpį? Kur glūdi priežastis?

Maikas nukreipė žvilgsnį nuo kelio ir pasižiūrėjo į ją, o jo veide buvo sumišusi savigyna ir nekaltumas: jis nebuvo blogas tėvas.

— Priežasties nebuvo, — jo linksmumas atrodė netikėtai pasigailėtinas. — Juk žinai, kad depresija yra liga.

Jiems, vaikams, buvo paaiškinta: jie nekalti, kad jų motina buvo tapusi psiche. Žinoma, nė vienas tuo nepatikėjo.

— Taip, bet kaip susergi ta depresija? — ji stengėsi suprasti.

— Kartais ją sukelia netektis arba — kaip vadinasi tas dalykas? — trauma, — sumurmėjo jis, o automobilyje tvyrojo baisaus jo sutrikimo nuotaika. — Bet nebūtinai. Sakoma, ji paveldima.

Nuo šio „džiugaus“ pokalbio Ešling prarado kalbos dovaną. Ji ėmė ieškoti savo mobiliojo telefono.

— Kam skambinsi?

— Niekam.

Jis stebeilijo, kaip Ešling toliau maigė mobiliojo mygtukus, įsižeidęs paklausė:

— Manai, kad aš aklas?

— Niekam neskambinu, tik tikrinu žinutes.

Markas neskambino nuo ketvirtadienio vakaro, kai išėjo iš jos buto. Per du jų susitikinėjimo mėnesius — ne todėl, kad skaičiavo — juodu įprato paskambinti vienas kitam kasdien. Jai labai trūko ryšio su juo. Sulaikiusi kvapą, ji patikrino, ar nėra iš jo žinutės. Deja, nieko. Nusivylusi padėjo telefoną.

Tą vakarą po be galo ilgai trukusios vakarienės — muštinių, bulvių košės ir konservuotų pupelių — ji nusprendė jam paskambinti. Turėjo puikią dingstį: palinkės, kad jam pasisektų spektaklis su Edžiu Izardu. Bet ir vėl atsiliepė tik jo atsakiklis. Prieš akis iškilo baisus vaizdas: jis stovi savo namuose, klausydamasis jos žinutės, bet nenori pakelti ragelio. Neįstengdama susitvardyti, ji paskambino į jo mobilųjį, bet įsijungė balso paštas. Reikalai blogėja , tarė ji sau. Paskui nenoriai pripažino: o gal savo vaikinui tiesiog atsibodau.

Žinoma, jis įsižeidė, kad susiruošė aplankyti tėvus, bet ar labai pakenkė? Jai dingtelėjo, kad gal tai nebeįmanoma pataisyti, ir apėmė siaubas, pasidarė net silpna. Jai iš tikrųjų, iš tikrųjų patiko Markas. Jis buvo arčiausiai pono Tobulybės, kurio ilgai ieškojo. Ji nepaprastai laukė sekmadienio vakaro, nes jis paprašė jos paskambinti. Bet kas bus, jeigu jis vis tiek nepakels ragelio? Dieve!

— Šeštadienio vakarą dažniausiai žiūrime vaizdajuostes, — tarė motina.

„Iš čia į amžinybę“ — labai tinkamas filmas, pamanė Ešling, nes vakaras išsitempė kaip kramtomoji guma. Kamuojama išsiskyrimo jausmo, ji troško būti Dubline su savo vaikinu. Ir kai Bertas Lankasteris įveikė Deborą Ker, Ešling parūpo, kaipgi sekasi Markui ir ar Kloda su Tedu nuėjo į spektaklį. Jai pasidarė gėda, jog slapta tikėjosi, kad juodu tenai nepasirodė. Tada ji pasijustų dar labiau užmiršta.

Jos tėvai nerte nėrėsi iš kailio. Net specialiai jai nupirko maišelį įvairių produktų ir nedrąsiai siūlė „išgerti“, nors patys gėrė arbatą, o kai ji gėdingai anksti — dvidešimt po dešimtos — susiruošė į lovą, motina ėmė atkakliai brukti jai butelį su karštu vandeniu.

— Dabar liepa. Aš iškepsiu!

— Ak, bet naktį gali būti šalta. Po dviejų dienų rugpjūtis, taigi pagal kalendorių jau ruduo.

— O ne, negi jau beveik rugpjūtis? — Ešling stipriai užsimerkė iš kvapą užgniaužusios baimės. Paskutinę rugpjūčio dieną turi būti išleistas „Kolin“, o dar reikia nuveikti ne tik titanišką darbą dėl žurnalo, bet ir organizuoti ta proga vakarėlį. Tačiau dabar tik liepa, taigi ji įstengė save įtikinti, kad dar yra gausybė laiko. Rugpjūtis jai kėlė neaiškų nerimą.

Ji stvėrė iš lentynos aptriušusį Agatos Kristi detektyvą, paskaitė penkiolika minučių ir užgesino persikų spalvos lempą. Miegojo taip, kaip ir buvo galima tikėtis gulint po persikų spalvos pūkine antklode, ir rytą pirmiausia įsijungė telefoną, maldaudama, kad rastų jo siųstą žinutę. Tačiau jos nebuvo, ir tai buvo niūriausia valanda. Negelbėjo net rausvai balti dryžuoti tapetai. Tiesdama ranką pasiimti cigarečių, apvertė indelį su kvapiu sausų lapelių ir žiedlapių mišiniu, kuris taip pat dvelkė persikais. Vėl skambinti jam negalėjo. Jis pamanytų, kad nerimauja. Žinoma, nerimavo, bet nenorėjo, kad jis taip galvotų. Taigi paskambino Klodai, smalsaudama, kokios naujienos, bet ir vildamasi, kad Kloda jų neturės.