Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Ar buvai Marko spektaklyje? — ji sugniaužė laisvą kumštį, norėdama išgirsti neigiamą atsakymą.

— Taip...

— Ėjai su Tedu?

— Žinoma, — tokie žodžiai ją dar labiau išgąsdino. Iš tikrųjų ji nemanė, kad Tedas turi kokių nors šansų, tik...

Kloda ėmė taukšti:

— Mes puikiai praleidome laiką, Markas buvo fantastiškas. Nuostabiai šmaikštavo apie moteriškus drabužius. Kuo skiriasi palaidinė, berankovė palaidinukė, liemenė, sportiniai marškinėliai...

— Ką? — velniop tas Tedas su Kloda! Ešling ūmai sunerimo dėl savęs.

— Jis net žinojo, kas yra ilga moteriška palaidinė be rankovių — sušuko Kloda.

— Tuo nė kiek neabejoju, — Ešling žinojo, kad tai turėtų glostyti jai širdį, tačiau pasijuto, tarsi būtų ja pasinaudota. Markas net neužsiminė ketinąs savo spektaklyje pasinaudoti juodviejų pokalbiu.

— Nesuprantu, iš kur jis išmano apie tokius dalykus, — tarškėjo Kloda.

Nes jis to neišmano .

— O paskui? — pavydžiai paklausė Ešling, dvejodama, ar galėtų ištverti dar daugiau nemalonių naujienų. — Grįžai namo?

— Anaiptol. Nuėjome į užkulisius, susipažinome su Edžiu Izardu, išgėrėme. Fantastiška!

Atsisveikinimas su tėvais, alindavęs net ir geriausiais laikais, buvo blogesnis nei įprasta.

— Ar turi vaikiną? — draugiškai pasiteiravo Maikas, netyčia užberdamas druskos ant ir taip labai skaudančios Ešling žaizdos. — Kitą sykį atsivežk ir jį.

O ne.

Visi vagonai buvo kimštinai prisikimšę, ir ji labai pavargo. Kai po trijų valandų traukinys atpūškavo į Dubliną, ją ėmė kankinti sekmadienio vakaro depresija. Ešling patraukė prie taksi, tikėdamasi, kad eilės nebus pernelyg ilgos, ir staiga minioje, besigrūdančioje salėje, pamatė pažįstamą veidą...

— Markai! — jos oda pašiurpo iš džiaugsmo, išvydus jį, stovintį prie išėjimo ir besišypsantį suglumusia šypsena. — Ką čia veiki?!

— Laukiu savo merginos. Girdėjau, kad prie taksi dažnai nusidriekia ilgos eilės.

Ji patenkinta nusijuokė. Ūmai pasijuto nepaprastai laiminga.

Į vieną ranką jis paėmė jos krepšį, o kita apkabino ją.

— Ei, aš labai atsiprašau...

— Nieko tokio! Ir aš labai atsiprašau.

Pirmasis mūsų vaidas, svajingai pagalvojo, kai jis vedė ją prie savo automobilio. Pirmasis mudviejų tikras barnis. Dabar jie tikrai yra pora.

47

Drabužių, išmėtytų ant Klodos lovos, krūva augo. Siaura juoda suknelė? Per seksualu. Kelnės ir sujuosiama palaidinukė? Pernelyg efektinga. Permatoma suknelė? Per daug persišviečia. O kaip baltos kelnės? Bet jis jau matė jas. Uniforma ir sportbačiai? Ne, ji tiesiog kvailai atrodys. Visi madingi drabužiai, kuriuos nusipirko per pastaruosius du mėnesius, buvo, regis, didžiausia ligi šiol padaryta jos klaida.

Akimirką rūpesčių dėl drabužių debesis išsisklaidė, ir jai staiga toptelėjo nemaloni mintis. Ir ką gi aš darau ?

Nieko, mintyse pasiteisino. Nieko nedaro. Tik su kai kuo susitinka puodelio kavos. Su draugu. Su draugu, kuris yra vyriškis. Tad kas čia tokio? Ji gyvena ne musulmonų krašte, kuriame būtų užmėtyta akmenimis, jei būtų viešai pastebėta su vyriškiu, kuris nėra jos vyras arba brolis. Šiaip ar taip, jis net ne jos skonio. Ji tik nori pasilinksminti. Tai niekam nepakenks. Tačiau ji atmetė atgal savo gražius plaukus, pajutusi pagyvėjimą, jaudulį ir virpulį.

Galų gale nusprendė: juodos kelnės ir aptempti rausvi marškinėliai. Ji pažvelgė į veidrodį ir išvydo save jo akimis. Jo pagarba ir dėmesys buvo maloniai akivaizdūs, o ji jautėsi graži ir galinga.

Kava, griežtai priminė sau, švytruodama į gatvę. Ir daugiau nieko. Tai kur čia žala? Ir nustūmė šalin kaltę ir nuojautą, kurios šleikščiai graužė jai skrandį.

Ešling įlėkė į alinę. Ji vėlavo. Ir vėl.

— Markai, — sužiopčiojo. — Atsiprašau. Ta kalė Liza paskutinę minutę nusprendė įtraukti mano straipsnį apie jodinėjimą. Nori „nuotaikos“ lapkričio numeriui, — ji niekinamai pavartė akis, bet, laimė, Markas nesupyko. Taigi jam, regis, per daug neprailgo kone pusvalandį smaksoti vienam bare.

— Aš tik greit maktelsiu keturgubą degtinės su toniku, tada eisime užkąsti, gerai? Ar tau tilps kitas bokalas?

Markas atsistojo.

— Sėskis, žurnale sunkiausiai dirbanti moteriške. Aš atnešiu gėrimus. Ar tikrai nori keturgubos?

Ešling dėkinga susmuko į kėdę.

— Ačiū. Pakaks ir dvigubos.

Markas, grįžęs su gėrimu, atsisėdo ant kėdės ir tarė:

— Klausyk, tik noriu tau priminti, kad šešioliktą dieną važiuoju į Edinburgą. Į festivalį.

— Rugpjūčio šešioliktą? — Ešling buvo priblokšta. Per miglą prisiminė, kad jis lyg ir buvo apie tai užsiminęs. — Tačiau dviem savaitėms... — ji išsigando ir paklaiko. — Man labai gaila, Markai, bet negalėsiu su tavimi važiuoti. Iš tikrųjų, tu nė nenutuoki, kas yra darbas. Mes nusikalę, o dar šitiek darbo, rengiant pristatymo vakarėlį, jau nekalbu apie žurnalą...

Marko veide šmėstelėjo mina, rodanti, kad jis įsižeidė.

— Galėčiau pamėginti ištaikyti savaitgalį, — sulaikiusi kvapą pasiūlė ji. — Nors, pasak Lizos, triūsime visus savaitgalius, gal jei gražiai paprašyčiau, ji...

— Nesivargink.

Jai labai nepatikdavo, kai jis imdavo taip elgtis. Visą laiką būdavo mielas, bet, vos pasijutęs nesaugus arba vienišas, tapdavo šaltas ir agresyvus, o prieštara jai būdavo nepakeliama.

— Aš pasistengsiu, — desperatiškai pažadėjo ji. — Tikrai pasistengsiu.

— Nesivargink.

— Klausyk, — prabilo ji drebančiu balsu, — pasibaigus rugpjūčiui darbo gerokai sumažės. Gal mudu net galėtume kur nors išvažiuoti. Pavyzdžiui, praleisti savaitę Graikijoje ar kitur. Pralinksmėk, — švelniai ragino, žvelgdama į akmeninį jo veidą. Vis tiek jokios reakcijos. — Nagi, komike, — meilikavo. — Vienas iš garsiausių Airijos komikų, prajuokink mus.

Markas beveik katapultavosi iš savo kėdės.

— Tave prajuokinti! — sušuko, netikėtai išliedamas pribloškiantį įniršį. — Mano sumautas vakaras baigėsi. Juk neprašau parašyti žurnalo straipsnio apie orgazmus, kai esi tam nenusiteikusi, ką?

Ešling apstulbo.

Tada Markas parėmė kaktą ranka.

— Ei, atleisk, — sumurmėjo pavargusiu balsu. — Man iš tikrųjų labai gaila.

— Suprantu, — su lediniu mandagumu tarė Liza. — Taip, perskambinsiu. — Tada ji trenkė ragelį ir sušuko: — Šikniai, šikniai, šikniai!

Bernardas nepatenkintas pasakė:

— Kas per kalba.

Bet niekas jo nepaisė.

— Ronano Kitingo vadybininkas, — riktelėjo Liza, nors redakcijai buvo visai neįdomu, — yra prakeiktame susitikime. Neaišku kelintą šimtąjį kartą. Iki lemiamosios dienos liko trys savaitės, o mes vis dar neturime įžymybės laiško.

Iš nevilties ji krito ant telefono, paskui pamatė, kad į ją stebeilija Džekas. Jis sunerimęs kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas, ar ji gerai jaučiasi. Jis dažnai taip elgdavosi. Nuo tada, kai Liza apsiverkė jo kabinete, juto nuolatinį tylų jo palaikymą. Tai tarsi tik jiems suprantamas artumas, kurio jis niekam kitam nerodydavo.

Tačiau kas iš to, kad jis kilnoja jai antakius, suirzusi pagalvojo. Labai ačiū, bet jai labiau patiktų, kad dėl jos kilnotųsi ir kitos jo kūno dalys. Atvirai šnekant, jis ką tik nutraukė santykius, ir jam, žinoma, reikia laiko atsigauti. Bet jis turėjo tam, ooooo, bemaž dvi savaites , kiek dar jam reikia?

Ji liūdnai šyptelėjo. Ir ji nebuvo geriausios formos, ypač po Oliverio apsilankymo. Norėjo parlėkti atgal į Londoną, atsigulti su juo į lovą ir niekados nebeišeiti. Deja, jis net nepaskambino, ir aišku, kad to nepadarys, bet gyvenimas turi tęstis...