Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ji žaibiškai atsakė:

— Galvojau, kad labai tave myliu.

— Tikrai? — nepatikliai pratarė Dilanas. Jis blaškėsi. Vargu ar gali tuo patikėti, bet labai norėjo...

— Taip, tikrai, tikrai myliu tave, — ji prisivertė apkabinti jį.

— Garbės žodis? — jis pažvelgė jai į akis.

Ji ramiai sutiko jo žvilgsnį:

— Garbės žodis.

50

Prasidėjus rugpjūčiui, įtampa padidėjo. Pirmajame numeryje dar buvo spragų, jas stengiantis užpildyti atsirasdavo visokių sunkumų. Interviu su Benu Afleku buvo atšauktas, nes aktorius apsinuodijo maistu, atsisakyta reportažo iš batų parduotuvės, nes ji buvo netikėtai uždaryta, o straipsnis apie seksualiai aktyvias vienuoles pasirodė esąs pernelyg seksualus ir pavojingas juridiniu požiūriu.

Vieną dieną atsirado tiek beviltiškai daug žlugdančių kliūčių, kad apsipylė ašaromis ir Ešling, ir Mersedes. Net Triks akys ėmė įtartinai blizgėti. (Tada ji išdūmė iš kontoros į artimiausią parduotuvę, ten nušvilpė auskarus ir grįžo daug geriau nusiteikusi.)

Prie visų darbuotojų bėdų prisidėjo ir tai, kad jie negalėjo sau leisti tokios prabangos ir skirti pirmajam numeriui visą savo laiką ir dėmesį. Jie taip pat triūsė ir prie spalio bei lapkričio numerių. Be to, sąmyšio įkarštyje Liza sušaukė redaktorių susirinkimą, kuriame buvo aptariamas gruodžio numeris.

Tačiau ji nebuvo — nepaisant nuožmaus pasipriešinimo — „vergus išnaudojanti kalė“. Gruodžio filmai buvo iš anksto apžvelgti rugpjūtį. Jei kurio nors filmo žvaigždė būtų tuo metu atvykusi į miestą, būtų reikėję parengti su ja pokalbį tučtuojau, o ne po kelių savaičių, kai „Kolin“ darbo krūvis būtų sumažėjęs, o žvaigždė išvažiavusi į kitą šalį.

Žinoma, dar laukė pristatymo vakarėlis, dėl kurio Liza buvo tarsi apsėsta.

— Reikia apie jį viešai paskelbti, atkreipti visų dėmesį. Noriu, kad žmonės, negavę į jį kvietimo, verktų ir graužtųsi pirštus. Noriu įspūdingo svečių sąrašo, nuostabių dovanų, nepakartojamų gėrimų ir gardaus maisto. Pasvarstykim, — ji barškino pirštais stalą, — kokį maistą galėtume patiekti?

— Gal sušių? — sarkastiškai pasiūlė Triks.

— Puiku, — Liza atsiduso, o jos akys tviskėjo. — Žinoma, ir ką gi daugiau?

Ešling gavo užduotį sudaryti tūkstančio įtakingų Airijos asmenų sąrašą.

— Nesu tikra, ar Airijoje yra tūkstantis įtakingų žmonių, — suabejojo Ešling. — Ir tu nori, kad visi gautų dovanų. Iš kur ištrauksim pinigų?

— Šiek tiek parūpins rėmėjai, galbūt kosmetikos įmonė, — atšovė Liza.

Ji buvo dar prasčiau nusiteikusi negu visada. Praėjus trims dienoms po kuklaus jų pasiglamonėjimo ir bučiavimosi, Džekas išvyko į Naująjį Orleaną dalyvauti pasaulinėje Randolph Communications konferencijoje. Dešimčiai dienų! Jis atsiprašė, kad palieka visus tokiu sunkiu, įtampos kupinu metu, bet Liza labiau apmaudavo dėl to, kad jo išvyka nugesins varomąją jų besimezgančio romano jėgą.

— Užmeskit akį į kvietimą, — Liza švystelėjo Ešling su Mersedes sidabrinę kortelę.

— Hm, gražus, — pratarė Ešling.

— Būtų gražus, jeigu jame būtų kas nors parašyta, — pasišaipė Mersedes.

Liza suirzusi atsiduso:

— Jame ir yra žodžiai.

— Bet gal jie turėtų būti matomi plika akimi?

Ešling ir Mersedes pasilenkė ir ėmė sukinėti kortelę, kol šviesa taip ją apšvietė, kad išryškėjo žodžiai: taip pat sidabriniai, miniatiūriniai ir sugrūsti kampe.

— Tai juos suintriguos, — niūriai pasakė Liza.

Ešling sunerimo. Visa tai pasirodė nelabai gudru. Jeigu ji gautų tokį lapelį, šveistų į šiukšlių dėžę.

Liza buvo vienai dienai nuskridusi į Londoną aptarti vakarėlio gėrimų su „miksologu“.

— Kas tas miksologas? — pasiteiravo Ešling.

— Barmenas, — sausai atsakė Mersedes. — Vargu ar šioje šalyje jų stinga.

Mersedes atrodė, kad nugirdo, kaip Liza tariasi dėl botulino injekcijos tai dienai, kai bus Londone, tad įtarė, jog tai ir buvo tikroji priežastis, dėl kurios Liza susiruošė į kelionę. Ir tikrai, kai kitą dieną grįžo, jos kakta buvo lygi ir standi. Bet ji pateikė ir išsamų gėrimų, skirtų anaiptol ne mokinukams, sąrašą.

Svečiai bus pasitinkami šampano kokteiliu, paskui bus patiektas martinis su citrina, kokteiliai Cosmopolitan , Manhattan , kiti populiarūs svaigalai ir galų gale degtinė bei espresso kava.

— Ak taip, surūšiavau ir dovanas, — pasakė Liza. Ar ji vienintelė, kuri čia dirba? — Kiekvieną išeinantį svečią apdovanosime buteliuku siusiuko.

— Buteliuku ko ? — Ešling buvo pavargusi ir suglumusi. Jeigu tai Lizos idėja, ji itin nevykusi.

— Siusiuko. Buteliuku siusiuko.

— Ketini tūkstančiui Airijos įtakingų asmenų dovanoti po buteliuką siusiuko? — ji neturėjo jėgų juoktis. — To gero per akis. Iš kur jo gausi? Ar ir mes visi turėsime prie šito prisidėti?

Atkarusiu žandikauliu Liza spoksojo į Ešling.

— Žinoma, iš Lancome.

Akimirksniu Ešling galvoje šmėstelėjo vaizdas, kaip šimtai Lancome darbuotojų varo į buteliukus, skirtus Lizai.

— Jie pasielgė labai šauniai.

Ką Liza kliedi?

— Tai tik penkiasdešimties mililitrų talpos buteliukai, — Liza toliau rėžė neprilygstamą šneką. — Bet jis atrodo gan didelis, ar ne? — ji ištiesė mažą Oui flakonėlį.

— O, — Ešling atsikvėpė, nes jai nušvito protas. — Turi galvoje Oui? 13

— Taip. Ką gi daugiau?

Man reikia atsikvėpti , pagalvojo Ešling.

Ji paskambino Markui, šis su ja pasisveikino:

— Sveika, nepažįstamoji.

— Hm, taip, cha cha cha. Gal susitinkame priešpiečiams?

— Turėsi laiko? Aš pagerbtas.

— Pusę pirmos.

Kitaip ji nebūtų su tuo susidorojusi.

— Tik paklausyk, kokią linksmą istoriją tau papasakosiu, — Ešling buvo pasirengusi iškloti visą siusiuko Oui istoriją, bet Markas ją sąmojingai pertraukė:

— Juk aš — komikas?

Apstulbusi Ešling dėbtelėjo į jį.

— Kas tau?

— Nieko, — Markas ūmai nusižemino: — Oi, atsiprašau.

— Ar tu toks dėl to, kad aš labai apsikrovusi darbais? — Ešling ryžtingai ėmėsi sunkaus reikalo. Juodu buvo nerimtai susivaidiję vos keletą kartų, ir tai tik todėl, kad buvo nepaisoma jo jausmų. — Markai, tu esi vienintelis, galintis mane paguosti ir nuraminti. Seniai nemačiau Klodos, Tedo, Džoi ir kitų ir jau neprisimenu, kada buvau salsos pamokoje. Bet žurnalas išeis po dviejų savaičių, ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes.

— Tikrai, — tyliai pasakė jis.

— Ateik šįvakar, — primygtinai kvietė ji. — Labai prašau. Po kelių dienų išvažiuoji į Edinburgą, nematysiu tavęs visą savaitę. Pažadu neužmigti.

Jis šyptelėjo:

— Juk turi kada nors pamiegoti.

— Nemiegosiu ilgai, na... būdrausiu gan ilgai, — darė ji užuominas.

Apleido jį. Tiesą sakant, neįstengė prisiminti, kada paskutinįsyk juodu mylėjosi. Tikriausiai prieš kokią savaitę, bet jau per seniai. Nors ji kitaip negalėjo: buvo įsitempusi ir nusikamavusi. Iš tikrųjų bus lengviau, kai jis išvyks.

— Jei tu labai pavargusi, nenoriu tavęs versti, — jis žvelgė susirūpinusiomis akimis.

— Aš nesu pervargusi, — juk gali ištverti vieną naktį, ar ne?

Greičiau ateitų rugpjūčio trisdešimt pirmoji. Tada vėl viskas bus kaip anksčiau.

Kloda susijaudinusi raudonomis akimis nužvelgė virtuvės stalą. Nebebuvo ko lyginti. Ji viską išlygino: Dilano marškinėlius, marškinius, glaudes, net kojines.