Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— O kas kaltas? — įsižeidė jis. O gal teisinosi?

— Taip, atsiprašau, kaltas darbas. Gal kur nors nueitume?

— Puiku! Šįvakar?

— Hm, kaip dėl kitos savaitės?

— Ne, aš negaliu.

— Kodėl?

Tik nesakyk, nepasakyk, kad...

— Kelioms dienoms išvažiuoju.

O Dieve. Ji paliovė kvėpuoti, tarsi gavusi smūgį į pilvą.

— Su kuo?

— Su niekuo. Važiuoju į Edinburgo festivalį.

— Nejaugi?

— Taip, tikrai, priešiškumas užnuodijo telefono linijas.

— Na, sėkmingos kelionės į Edinburgą su niekuo, — sarkastiškai palinkėjo Ešling ir padėjo ragelį. Ji paprašys Marko, kad nenuleistų nuo jo akių, kad jai pasakytų, ar matė Tedą su Kloda arba, dar geriau, ar iš viso matė Tedą.

51

Pro sunkių, isteriškų dienų ir bemiegių naktų miglą priartėjo rugpjūčio trisdešimt pirmoji, „Kolin“ išleidimo diena. Pernelyg pernelyg greitai.

Ešling pažadino baisus pažįstamas skausmas, dūręs jai ausį it skrybėlaitės smeigtukas. Ji taip ir žinojo. Visados galėjo pasikliauti savo nieko neverta ausimi, kuri pasiųsdavo pačiu netinkamiausiu metu: tai tarsi pirmas jos egzaminas, pirmoji diena naujame darbe. Jei būtų ją apvylusi šiandien, pasak Lizos, „svarbiausią dieną jos darbe“, būtų beveik sužlugdžiusi jos viltį.

Beveik, bet ne visai, niūriai pagalvojo Ešling. Ji prarijo keturias paracetamolio tabletes ir įsikišo į ausį vatos gumulėlį. Viskas susikomplikavo. Ji negalėjo pati išsiplauti riebaluotos galvos, nes jeigu į ausį pateks vandens, prieš darbą turės nueiti pas gydytoją ir įsiprašyti pas kirpėją per priešpiečius, o jų negalėjo sau leisti.

Ji labai prašė gydytojo Makdevito priimamojo seselės, kad anksti paskirtų vizitą, tada — maldavo gydytojo, kad duotų jai stiprių skausmą malšinančių vaistų.

— Antibiotikai ims veikti tik po kelių dienų. Kai man skauda, negaliu blaiviai mąstyti...

— Jums visai nereikėtų mąstyti, — ėmė bartis jis. — Turėtumėt gulėti lovoje namie.

O, kad ji galėtų! Vos išplėšusi receptus, turėjo skuosti į filmo peržiūrą, ten visi jos sutikti žmonės kalbėjosi su riebaluotais jos plaukais. Filmas tęsėsi tris begalines valandas, per jas ji suirzusi neramiai muistėsi ir nenustygo vietoje, galvodama apie darbus, kuriuos galėtų nuveikti kontoroje. Tik pamanyk, kitados jai atrodė, kad visa, kas susiję su darbu, yra žavu.

Kai ėmė slinkti filmo kūrėjų sąrašas, ji griebė iš žurnalisto rankų pranešimą spaudai ir pasileido bėgti. Po rekordiškai trumpo laiko — po dešimties minučių — įsiveržė į beveik tuščią „Kolin“ redakciją, suklupdama ant vakarinių basučių ir painiodamasi tarp suknelių, kurių buvo pilnos spintos ir prikabinta net ant durų. Lizos telefonas skambėjo, bet kol ji pribėgo, žmogus jau buvo padėjęs ragelį. Ji puolė prie savo telefono — paaiškėjo, jog žuvusi paskutinė viltis užsirašyti pas kirpėją ketvirtadienį per priešpiečius. Mėgino paskambinti į tuos grožio salonus, kurie turėjo būti dėkingi „Kolin“, deja...

Ji išgirdo.

— Kritiška padėtis? Taip, mes žinome apie šį vakarą. Pas mus yra Liza.

Gerai, dėl šito nebesuks galvos. Liza išnaudos visą jų laiką. Skambučiai į kitas kirpyklas atskleidė, kad Mersedes, Triks, Dervla, net ponia Morli ir baidyklė Šauna, norėdamos pasigražinti, pasinaudojo „Kolin“ vardu.

Atsiprašau? Ir kas aš per sumauta idiotė?

Bet ji neturėjo kada save plūsti ir keikti: buvo bepuolanti į paniką. Jos plaukai skleidė gaižų, sudususį kvapelį. Turės išsitrinkti galvą čia. Laimė, redakcija buvo užversta plaukų priežiūros priemonėmis, tarp jų galėjai rasti net svarbiausią — šampūną. Tačiau jai reikėjo pagalbos, o redakcijoje trynėsi vienintelis Bernardas, šios dienos proga pasipuošęs savo geriausia liemene, išmarginta rombų raštu.

— Bernardai, ar malonėtum pabūti mano asistentu ir padėti išsiplauti galvą?

Bernardas išsigando.

— Man ausies uždegimas, — kantriai paaiškino ji. — Man reikia padėti, kad į ją nepatektų vandens.

Jis susigūžė iš baimės.

— Tegu tau padeda kuri nors iš merginų.

— Apsidairyk, redakcija tuščia. O mažiau nei po valandos manęs laukia pokalbis su Najam Kjuzak, taigi turiu susitvarkyti tučtuojau.

— Kada grįši?

— Paskui eisiu tiesiai į viešbutį užbaigti pasiruošimų. Prašau, Bernardai!

— O ne, — net susirietė jis. — Negaliu, tai būtų negerai.

Dieve! Po perkūnais! Bet ko ji tikėjosi? Bernardui keturiasdešimt penkeri, o jis vis dar gyvena su savo motina.

— Be to, turiu eiti į kreditų sąjungą.

Ir Bernardas išmovė pro duris.

Ešling susmuko ant stalo ir vos neapsiverkė. Jai diegė ausį, ji buvo nusikalusi ir turės eiti į vakarėlį prisiplojusiais nešvariais, riebaluotais plaukais, o visi kiti atrodys fantastiškai. Ji užsidengė ranka dilgčiojančią ausį ir leido kelioms ašaroms nuriedėti per skruostus.

— Kas atsitiko?

Ji pašoko. Tai buvo Džekas Divainas, jis įdėmiai ir beveik su nerimu žvelgė į ją.

— Nieko, — sumurmėjo Ešling.

— Kas atsitiko?

— Šiandien vakarėlis, — apmaudžiai atsakė ji. — Mano galva nešvari, negaliu niekaip įsisprausti pas kirpėją, negaliu pati išsitrinkti galvos, nes man ausies uždegimas, ir niekas man neištiesia pagalbos rankos.

— Kas tas niekas? Bernardas? Ar todėl jis taip greitai iškūrė? Vos nepargriovė manęs, išeinančio iš lifto.

— Jis išlėkė į kreditų sąjungą.

— Ne, tai netiesa. Jis eis tenai tik penktadienį. Dieve, tu jį labai išgąsdinai.

Džekas pratrūko nuoširdžiai juoktis, o Ešling niūriai dėbsojo į jį. Paskui jis pasidėjo šūsnį dokumentų ir staiga sukruto.

— Tučtuojau eime, ir greičiau!

— Kur?

— Į vonios kambarį trinkti tau galvos.

Ji atgręžė į Džeką liūdną veidą.

— Tu užsiėmęs.

Jis visada būdavo užsiėmęs.

— Tai truks neilgai. Eime!

— Į kurį vonios kambarį? — galų gale išstenėjo Ešling.

— Vyrų... — pratarė jis, paskui nutilo. Jie surėmė akis, tyliai grumdamiesi. — Bet...

— Ne į vyrų, — pasakė ji kaip įmanydama tvirčiau.

— Bet...

Gana jau to, kad Džekas Divainas turi plauti jai galvą, tad susidūrimas kaktomuša su pisuarų siena peržengtų visas ribas.

— Na gerai, — nugalėtas atsiduso Džekas.

— Tai ne visai panašu į mūsiškį, — Džekas mindžiukavo ant slenksčio, žvelgdamas į visai nepavojingą tualetą, tarsi jis būtų nuostabus ir net šiek tiek bauginantis.

— Eikš, — trumpai tarstelėjo Ešling, stengdamasi nuslėpti nepatogumą ir sumišimą. Ji paėmė guminę dušo žarną ir pabandė užmauti ant čiaupo. Bet ji nesėkmingai susiplojo ir susigarankščiavo. — Niekam tikęs šlamštas, — ji sukando žandikaulį. Ar galėjo ši diena susiklostyti dar blogiau?

— Duok ją man, — jis pasilenkė prie jos, o ji vikriai pasitraukė jam iš kelio. Vienu trūktelėjimu aukštyn jis užmovė žarną ant čiaupo.

— Ačiū, — sumurmėjo Ešling.

— Kas dabar? — jis žiūrėjo, kaip ji, pakišusi rankas po vandens srovelėmis, reguliuoja vandenį, kol jis pasieks tinkamą temperatūrą.

Ešling palenkė galvą į baltą porcelianinę kriauklę.

— Pirmiausia sušlapink plaukus. Ir saugok ausį, — viešpatie, ji būtų įstengusi tai padaryti ir pati!

Jis neryžtingai paėmė šniokščiančią dušo galvutę ir šliūkštelėjo jai ant galvos bandomąją vandens čiurkšlę. Rudi jos plaukai akimirksniu pasidarė glotnūs ir juodi.