Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Sveika, Liza, — ji atsigręžė ir išvydo Ketę, savo kaimynę, laikančią padėklą su sušiais.

— O, sveika, Kete.

— Ačiū, kad parūpinai man šitą darbą.

— Nėra už ką.

— Keli žmonės teiraujasi, kur yra dešros suktinukai.

Liza nusijuokė:

— Jų ir neturėtų čia būti.

— Paragavau to sušio, — prisipažino Ketė. — Visai nieko.

Iš paskos svirduliavo Markas Valentainas, jis atrodė nusikamavęs. Liza apdovanojo jį akinama šypsena. Už jo siūbavo dar labiau nusikamavęs Džasperas Frenčas. O štai ir Kalvinas Karteris, specialiai atskridęs iš Niujorko.

Kalvinui visi spaudė rankas ir vadino vardu.

— Nepakartojama, Liza, — jis permetė žvilgsiu išsipusčiusią minią. — Nepakarrrtojama. Puiku, Liza, metas kalboms!

Kalvinas užšoko ant neaukštos scenos ir pradėjo nuo airiškos frazės, kurią jam paraidžiui užrašė Ešling.

Jis ėmė nesuprantamai vapėti tuos žodžius ir jam, regis, nelabai sekėsi, nes salėje griaudėjo juokas. Žinoma, Kalvinui visada būdavo sunku atskirti, kada žmonės juokiasi kartu su juo ir kada — iš jo.

Paskui jis išrėžė kalbą apie Dubliną, žurnalus ir apie tai, koks nepaprastas „Kolin“ žurnalas.

— Ir moteris, kuri pavertė tai tikrove... — jis ištiesė ranką, norėdamas pasiekti Lizą. — Ponios ir ponai, pristatau jums redaktorių redaktorę Lizą Edvards!

Kai kambaryje pratrūko apgirtusių žmonių plojimai, Liza užlipo ant pakylos.

— Plok, — sušnypštė Ešling Mersedes, — kitaip lėksi iš darbo.

Mersedes piktai nusijuokė ir toliau stovėjo, sukryžiavusi rankas. Ešling metė į ją sunerimusį žvilgsnį, bet negalėjo delsti. Jai buvo patikėta įteikti puokštę. Ji taip pat buvo ganėtinai apsvaigusi — nusialinimo, malšinančių skausmą vaistų ir, aišku, alkoholio derinys, — bet tikėjosi, kad išstovės ant kojų, įstengs užlipti tuos kelis laiptelius ir paduoti gėles.

Kai Liza sakė kalbą, jos akys buvo įsmeigtos į Džeką, arba Vakaro puošmeną, kaip ji slaptai jį vadino. Jis buvo atsišliejęs sienos ir sukryžiavęs rankas, o jo vos pastebimas šypsnys apgaubė ją šiluma ir dėkingumu.

Tai ją dar labiau pakylėjo. Šis vakaras yra jos. Nuo tada, kai jis grįžo iš Naujojo Orleano, jie buvo per daug užsiėmę, kad būtų galėję linksmintis, ji net neturėjo laiko flirtuoti su juo. Bet, pasibaigus šiam vakarui, juodu galės pailsėti ant laurų, ir ji tikėjosi, kad šalia jos ilsėsis būtent jis. Ji peržvelgė publiką neaiškiai šypsodamasi. Kur ta subingalvė Ešling? Ak, štai ir ji. Liza linktelėjo galvą — metas puokštei.

Po kalbų vakarėlis įsišėlo. Kalvinas buvo sunerimęs: Niujorke šitaip negeriama. O kur dingo Džekas?

Išvargęs nuo džiaugsmingų sveikinimų, jis buvo susiradęs ramią vietelę kampe ir maloniai ten įsitaisęs. Ant stalo mėtėsi keli apkramsnoti sušiai — matyt, kažkas buvo taip suglumintas tokio valgio, kad nepajėgė jo sudoroti.

Bet jo ramybę sudrumstė su trenksmu atsilapojusios durys, ir pro jas muzikos ritmu iššuoliavo Ešling, laikydama rankose taurę ir cigaretę. Ji buvo neįtikėtinai puiki šokėja, kiekviena jos kūno dalis ritmingai judėjo kaip maišas su šunyčiais. Gal todėl, kad ji buvo girtut girtutėlė, dingtelėjo jam.

Ji atšokavo prie Džeko ir nušveitė rankinę su nusitašiusio žmogaus jėga, tada pastebėjo kažką boluojant ant savo kelio.

— Dėmesio, nubėgusi akis! — pranešė ji. — Paduok man rankinę. — Nepaleisdama iš burnos cigaretės ir prisimerkusi nuo jos dūmų, išžvejojo iš rankinės plaukų laką ir greitai apipurškė nubėgusios akies takelį, besidriekiantį nuo pusės blauzdos iki šlaunies.

Džekas žvelgė į visai tai it apkerėtas.

— Kodėl su plaukų laku?

— Jis nebeleis akiai bėgti toliau.

Ešling burna darbavosi kaip peristaltika, jai kalbant ir toliau pučiant dūmą. Žvelgdamas į ją, tvirtai laikančią cigaretę lūpų kampe, jis pajuto keistą pagarbią baimę.

Džekas žiūrėjo, kaip ji deda flakoną atgal į rankinę, ir jam šovė į galvą mintis, kad jis galėtų jai patikėti savo gyvenimą.

Staiga ji veriamai sušuko, tarsi būtų pagalvojusi apie kažką nuostabaus, tada vėl pasirausė rankinėje ir, apimta juoko priepuolio, ištraukė mažą stiklinį buteliuką. Labai džiugiai purkštelėjo iš jo ant riešo ir ištiesė ranką Džekui.

— Ar atspėsi? Užuodžiu siusiuką.

Ji ėmė taip raitytis iš juoko, tarsi tai būtų nepaprastai juokinga, taigi ir jis ėmė krizenti, nors nesuprato kodėl.

Ji parodė Oui buteliuką.

— Oui , Oui , ar supratai? Nemokama šio vakaro dovana. Gaila, kad ji bus įteikiama vakarėlio pabaigoje, kitaip vaikštinėtume ir visiems sakytume: „Jūs kvepiate siusiuku...“ Ei, tik pažvelk, — kažką pastebėjo ji. — Tu kramtai nagus? — ji stvėrė jo ranką ir ėmė ją tyrinėti.

— Na, taip, — prisipažino jis.

— Kodėl?

— Nežinau, — jis norėjo atskleisti priežastį, bet jos nesugalvojo.

— Tu pernelyg nerimauji, — su neaiškiu gailesčiu paplekšnojo švelnų dantytų jo pirštų gyvuonį. Paskui įbedė žvilgsnį jam į veidą. — Ar turi cigarečių? Manąsias nudžiovė Džasperas Frenčas.

— Maniau, kad turi atsarginį pakelį, — jis stengėsi juokauti, bet jo burna buvo sustingusi, lyg būtų pas stomatologą.

— Turėjau, bet jis ir jį pavogė.

Džekas pamatė, kad kitame kambario gale Liza kilsteli jam taurę. Jos kūno kalba kvieste kvietė. Jis apgraibomis ieškojo cigarečių, o jo galva buvo tarsi prikimšta vatos, ir jis neįstengė blaiviai mąstyti. Liza graži. Sumani, protinga, šauni ir žaisminga, jį labai žavėjo jos įžvalgumas ir energija. Be to, iš tikrųjų jam patiko. Turi patikti. Juk jis ją net pabučiavo! Tačiau net jeigu ir taip, nebuvo tikras, kaip šitaip nutiko.

Šįvakar Liza turėjo dėl jo planų, bet staiga jis aiškiai suprato, kad nenori į juos veltis. Kodėl ne? Ar todėl, kad Liza ištekėjusi? Kad jie kartu dirba? Kad dar ne viskas baigta su Mei? O gal todėl, kad jis neužbaigė reikalų su Di? Bet priežastis slypėjo ne čia. Viskas dėl Ešling. Moters, kurią anksčiau vadindavo mažąja panele Pataisyk.

Kas, po galais, jam darosi? Gal jį blogai veikia laiko juostų pasikeitimas? Jam tavaravo akyse. Bet ne, jis juk grįžo prieš dvylika dienų.

Ir jis priėjo prie dar vienos išvados. Vienos neišvengiamos išvados.

Jam nervinis nusilpimas.

53

Ešling pabudo jausdamasi taip, tarsi naktį būtų ją pervažiavusi krovininė mašina. Jai diegė ausį, skaudėjo kaulus, kamavo nuovargis, tačiau kam tai rūpėjo? Anas vakaras buvo nuostabus. Vakarėlis ne tik puikiai pasisekė, bet buvo ir labai smagus.

Vieną akimirką ji nesusivokė, ar lovoje guli viena. Paskui prisiminė, kad kažkuriuo vakaro momentu pametė Marką ir viena grįžo namo. Nieko baisaus. Dabar, kai žurnalas išėjo, gyvenimas grįš į savo vėžes.

Virtusi vienu skauduliu, ji nusliūkino prie sofos. Tenai sutraukė cigaretę ir pasižiūrėjo televizorių. Jos smegeninė buvo lyg sudaužyta. Ji bjauriai vėlavo į darbą, bet buvo vis tiek. Pagal tylų susitarimą šiandien kiekvienas gali pasirodyti darbe kada nori. Galų gale ji nenoromis nusiprausė, apsirengė ir tik vienuoliktą išėjo iš namų. Lauke lijo. Virš miesto kybojo niūrūs žemi rugsėjo debesys, viskas tviskėjo žaliai pilka šviesa. Kelios pėdos nuo Ešling durų ant drėgno šaligatvio kiūtojo Bū. Susigūžęs, prilipusiais prie galvos plaukais. Per jo veidą tekėjo lietaus upeliai. Bet kai Ešling priėjo arčiau ir pamatė, kad jo veidas šlapias ne nuo lietaus, jai labai susopo širdį. Bū verkė.