— Liza! — sušuko jis. — Ešling ištiko baisus smūgis, išsiunčiau ją namo.
Jis vos įstengė kalbėti.
— Kas jai?
— Ji, ak, ji išsiaiškino, kad jos vaikinas įsipainiojo į meilės romaną su geriausia jos drauge.
— Ką? Markas Valentainas su ta Kloda?
— Taip.
Liza labai norėjo isteriškai nusikvatoti.
— Ar galėtum užeiti į mano kabinetą? — paklausė Džekas. — Man reikia su tavimi apie kai ką pasišnekėti.
Ar jis ketina atsiprašyti? Paaiškinti, kad tik guodė Ešling ir kad jam iš tikrųjų rūpi ji? Tačiau jis norėjo pasikalbėti tik apie darbą.
— Pirmiausia norėčiau padėkoti tau už vakar vakarą ir už pirmąjį numerį. Tai, ką tau pavyko padaryti, pranoko visas mūsų viltis, tau dėkoja ir visa valdyba.
Liza linktelėjo, pajutusi grįžtamąją netekties bangą. Jie jau buvo beprarandą bendravimo laisvumą. Džekui aiškiai buvo nepatogu.
— Atsiprašau, kad taip darau, kai turėtum džiaugtis savo sėkme, — prabilo jis. — Bet turiu blogą naujieną.
Įsimylėjai Ešling?
— Šį rytą išėjo iš darbo Mersedes.
— O! Ir kodėl?
— Ji išvyksta iš Airijos.
Kalė, pagiežingai pagalvojo Liza. Mersedes net neturėjo padorumo pripažinti, jog išeina todėl, kad Liza buvo pamišusi valdinga tirone, su kuria ji daugiau negalėjo dirbti.
— Ji gavo darbą Niujorke. Matyt, tenai perkėlė jos vyrą.
— Niujorke? — Liza prisiminė Mersedes kelionę birželio mėnesį. Jai toptelėjo pati baisiausia pasaulyje mintis. — Ar jos naujasis darbas nėra... nėra... „Manhatan“ žurnale?
— Nežinau kokiame, ji nesakė.
— Kur ji? — suniurzgė ūmai sulaukėjusi Liza.
— Jos nėra. Buvo atėjusi prašyti savaitės atostogų, jas pasiėmė vietoj išankstinio įspėjimo apie išėjimą iš darbo.
Liza susiėmė rankomis veidą.
— Ar tu neprieštarausi, jeigu eisiu namo?
Ji išsikvietė taksi ir po penkiolikos minučių, vis dar jausdamasi tarsi sapne, jau buvo namuose. Įkišo raktą į duris ir įėjo vidun. Hole gulėjo didžiulis rudas vokas. Ji išsiblaškiusi paėmė jį, nusispyrė batus ir atplėšė. Išlankstė kieto popieriaus lapą, tuo pačiu metu nublokšdama rankinę ant virtuvės stalo. Tada galų gale susidomėjo popieriais, kuriuos laikė rankoje.
Jai pakako vieno žvilgsnio. Ji susmuko ant grindų ir susirietė, negalėdama patikėti savo akimis.
Tai buvo skyrybų prašymas.
Kloda atidarė duris ir atšoko, išgirdusi pasveikinimą:
— Tu kalė!
— Ešling!
— Nelaukei manęs?
Ji tikrai nelaukė. Įstengė galvoti tik apie Dilaną, kuris išsiaiškino jos darbelius ir ją paliko. Jai buvo šmėkštelėjusi mintis, kad turėtų pasišnekėti su Ešling, bet ji dar nebuvo tam pasirengusi.
— Tu — mano geriausia draugė, — Ešling įsiveržė į virtuvę. — Ar iš viso apie mane pagalvojai, kai dulkinaisi su mano vaikinu?
Kloda labai kankinosi. Kaip ji gali apibūdinti kaltę, kančią?
— Pagalvojau, Ešling, — nusižeminusi pratarė ji. — Pagalvojau. Tai labai sunku. O tu manai, kad meilės romanai užsimezga tik muilo operose. Pasitaiko ir paprastiems žmonėms, tiesiog taip nutinka.
— Bet aš! Kaip galėjai šitaip pasielgti su manimi?
— Nežinau. Tu pradėjai su juo susitikinėti tik neseniai, juk tu neištekėjusi už jo, o aš buvau labai nelaiminga, jaučiausi lyg patekusi į spąstus, beveik pamišusi...
— Neversk manęs gailėtis tavęs. Tu viską sumovei, — niršo Ešling. — Kodėl turėjai nueiti ir pasiglemžti jį? Juk tau nieko netrūksta.
Kloda tik išlemeno:
— Kartais to negana.
— Kada prasidėjai su Marku?
— Kai buvai išvažiavusi į Korką, — šaltai atsakė Kloda. — Jis padavė man raštelį su savo telefono numeriu...
— “Bellez-moi“, — Ešling buvo malonu, išvydus nustebusį Klodos veidą. — Tu ir daugelis moterų Dubline gavo tokius raštelius. Tad kodėl jis pasitiko mane prie traukinio tą savaitgalį?
Kloda liūdnai gūžtelėjo pečiais.
— Gal jautėsi kaltas.
— Taigi kas nutiko?
— Jis užėjo pas mane tą pirmadienį. Ir tiek. Tik išgėrė puodelį arbatos, tada prieš išeidamas jį išplovė. Tai smulkmena, bet...
— Jis pasakė: „Mano mama gerai mane išauklėjo“, — įsiterpė Ešling. — Taip, ir aš tuo susižavėjau.
— Jis myli mane, — gynėsi Kloda.
Galbūt myli , pasvarstė Ešling.
Baisios kančios šukės pradūrė apsauginį pykčio apvalkalą.
— Kas atsitiko paskui?
— Jis pakvietė mane puodelio kavos...
— Tada?
— Tada... jis nelauktai pasirodė pas mane kitą dieną.
— Ir nuveikė daugiau, nei tik išplovė puodelį? — mudvi šnekamės ne apie tai. Man haliucinacijos.
Kloda linktelėjo, vengdama Ešling žvilgsnio.
— Ar važiavai su juo į Edinburgą?
Kloda dar sykį liūdnai linktelėjo.
— Man į galvą neatėjo, kad jis tavo skonio, — tarė Ešling, suvokusi, kad jos veidas persikreipęs ir bjaurus iš skausmo. O taip norėjo užsidėti orią kaukę.
— Ir aš taip nemaniau, — prisipažino Kloda. — Bet pirmąkart išvydusi jį tą vakarą komikų pasirodyme supratau, kad jis man iš tikrųjų patinka. Aš to nenorėjau, bet neįstengiau susitvardyti.
— O kaip Dilanas?
Kloda nunarino galvą.
— Nežinau, tiesiog nežinau... Išdaviau tave, mūsų draugystę, ir tai turbūt skaudina labiau nei tavo, hm, meilės romano pabaiga.
— Tu klysti, — piktai atšovė Ešling. — Man daug svarbiau tai, kad praradau vaikiną.
Kloda stebeilijo į išblyškusį, piktą Ešling veidą ir netvirtai pasakė:
— Niekada nesu tavęs tokios mačiusi.
— Kokios? Piktos? Na, jau gerokai per vėlu.
— Ką turi galvoje?
— Taip esi pasielgusi su manimi ir anksčiau, — tyliai pasakė Ešling. — Iš pradžių ir Dilanas buvo mano vaikinas.
— Taip, bet... Jis mane įsimylėjo.
— Tu nušvilpei ji iš manęs.
— Gerai, o kodėl tylėjai iki šiol? — staiga žiauriai užsipuolė ją Kloda. — Visados elgdavaisi kaip auka.
— Ar aš kalta? — Ešling buvo nemaloni. — Išsiaiškinkime vieną dalyką. Atleidau tau dėl Dilano. Bet už šią kiaulystę neatleisiu niekados.
54
— Velniai rautų, — susizgribo ji. — Regis, man gresia nervinis išsekimas.
Ji apžvelgė lovą, ant kurios voliojosi. Gerokai pasiilgęs vonios jos kūnas apatiškai tysojo ant jau seniai nekeistos patalynės. Šlapios suglamžytos popierinės servetėlės mėtėsi ant pūkinės antklodės. Nepaliestos šokolado atsargos dulkėjo ant komodos, o ant grindų buvo paskleisti žurnalai, bet jų neįstengė perskaityti. Televizorius, įspraustas į kambario kampą, nepaliaujamai dudeno tiesiai jai į lovą naujausias žinias. Taigi puiki nervinio pakrikimo teritorija.
Tačiau kažkas buvo ne taip. Kas gi?
— Visad maniau... — ji mėgino sutelkti mintis. — Žinote, visados tikėjausi...
Ūmai jai nušvito protas:
— Visad maniau, kad tai bus geriau nei šitaip...
55
Kloda manė, kad jai pašliję nervai, neabejojo einanti iš proto. Bet ji turėjo apsirengti ir pasiimti iš vaikų darželio Molę. Grįžusi vėl sudribo į lovą ir pamėgino toliau tęsti savo apmąstymus nuo tos vietos, kur sustojo. Tačiau Molė pradėjo reikalauti, kad pašildytų jai mikrobangų krosnelėje makaronus. Kloda nuolankiai pakluso ir dar kartą atsikėlė.
Tokia būsena jos nedžiugino ir buvo jai labai netikėta. Vaikystėje ji matydavo, kaip Ešling motina gulinėdavo lovoje ir įsivaizduodavo, jog tai atsiskyrėlės palaima. Bet drybsoti, kai neįstengi susitarti su savimi, neapkenti savęs ir esi sutrikusi, toli gražu nebuvo taip smagu, kaip jai atrodė.
Читать дальше