Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Kaip sekasi? — susirūpinęs paklausė jis.

— Šūdinai! — ji pasakė pusiau juokais, pusiau pro ašaras. — Dilanas išsikraustė, visi nekenčia manęs, tikra nelaimė.

— Viskas bus gerai, — ramino jis.

— Pažadi?

— Pažadu.

— Aš tau skambinau, bet telefonas buvo išjungtas.

— Stengiuosi laikytis nuošaliai.

— Ešling žino. Jai pasakė Dilanas.

— Taip ir maniau.

— Ar pasišnekėsi su ja?

— Nėra prasmės, — pasakė jis, stengdamasis slėpti savo gėdą. — Noriu būti su tavimi. Ką dar galėčiau jai pasakyti, jeigu ji ir taip žino?

Markas praleido penkias savaites, teisindamas savo ryšius su Kloda tuo, kad Ešling juo nesirūpina. Bet iš tiesų jo jausmai buvo sudėtingesni. Jam buvo labai sunku patikėti savo sėkme laimėjus Klodą. Ji tokia graži ir jam patiko labiau nei Ešling. Tačiau jis mėgo Ešling, ir šitoks niekingas jo elgesys jį patį erzino. Labiausiai nenorėjo, kad lengvabūdiškam jo elgesiui būtų surengta akistata su Ešling klausimų-atsakymų serija.

Daug geriau sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus. Jis aistringu balsu paklausė Klodos:

— Ar galiu tave pamatyti?

— Po darbo ateis Dilanas. Pasišnekėti su vaikais. Net sunku patikėti...

— O kai išeis? Galėčiau nakvoti pas tave. Šiaip ar taip, juk dabar nėra ko bijoti?

Jai šoktelėjo širdis.

— Kai jis išeis, paskambinsiu.

— Paskambink, paskambink man į namus. Po trijų signalų padėk ragelį, tada vėl paskambink. Tada žinosiu, kad skambini tu.

Po darbo atėjo Dilanas. Jis buvo pasikeitęs. Akivaizdu, kad skausmo nebejuto, bet vis dar pyko.

— Tu norėjai būti užklupta, ar ne?

— Ne! — ar ji norėjo ?

— Taip, norėjai. Elgeisi iš tikrųjų keistai.

Galbūt, beveik pritarė ji.

— Ar mano vaikai matė tave lovoje su tuo gvėra?

— Ne, žinoma, kad ne!

— Puiku, geriau, kad to neatsitiktų, jei nori, jog tau būtų leista matytis su jais.

— Ką turi galvoje?

— Ketinu siekti jų globos teisių, nes tu neturi jokių šansų. Tokiomis aplinkybėmis , — nemaloniai pridūrė.

Jo žodžiai ir griežtas veidas ūmai privertė Klodą suprasti, kad susiklosčiusi padėtis nepaprastai rimta. Dilanas atsiskleidė iš tos pusės, kurios ji visiškai nepažinojo.

— Šventas Dieve, Dilanai, — pratrūko ji. — Kodėl tu toks!.. — ji trumpam nutilo tvardydamasi, kad neišvadintų jo niekšu. Viską apsvarsčius, kodėl jis negalėtų būti niekšas?

Jos nusivylimas, regis, jį pralinksmino, jeigu iš viso įmanoma tuo pačiu metu ir juoktis, ir tyčiotis.

Ji turėjo prisiminti, kad Dilanas — verslininkas. Ir labai klestintis. Žmogus, žaidžiantis beisbolą. Galbūt jis neketino verstis per galvą ir kovoti iki paskutiniųjų, kaip ji to norėtų. Dilanas visados elgdavosi su ja švelniai, meiliai, taigi tokia permaina buvo jai sunkus išbandymas, net jei kalta dėl to buvo ji.

— Ketinu siekti globos teisių, — pakartojo jis.

— Gerai, — klusniai pasakė. Ji buvo nutaisiusi nuolankią miną, bet jos galva ūžė. Jis negaus mano vaikų , jokiais būdais.

— Puiku, dabar pasišnekėsiu su jais, — Dilanas nudrožė į kambarį, kuriame Kreigas ir Molė žiūrėjo televizorių. Be abejo, jie jautė, jog kažkas dedasi, nes visą popietę buvo neįprastai nuščiuvę.

Išėjęs iš kambario Dilanas šaltai tarė:

— Pasakiau jiems, kad turiu išvykti ilgesniam laikui. Man reika pamąstyti ir rasti geriausią būdą, kaip visa tai sutvarkyti, — jis perbraukė ranka per burną ir ūmai sugniužo.

Bet Klodos gailestis jam dingo, kai jis pridūrė:

— Galėjau jiems pasakyti, kad jų motina — svetimautoja kalė, kuri viską sugriovė, tačiau tai būtų padarę daugiau žalos nei naudos. Gerai, išeinu, gyvensiu pas tėvus. Paskambink...

— Paskambinsiu...

— Jei kas nors atsitiks mano vaikams.

Ji žiūrėjo, kaip užsimerkęs jis stipriai apkabina vaikus. Tai buvo siaubinga. Nuo šios akimirkos viskas bus kitaip. Vakarienei ji pakepino mėsos. Kreigas ją išspjovė atgal į lėkštę. Ji pasižiūrėjo „Karūnavimo gatvę“, paskui pabambėjo ant Dilano, kad šis nepakeitė lemputės. Molė ištepliojo jos vonios kambario sieną žemės riešutų sviestu. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ji gyveno aukso eroje, kur nebuvo nei skausmo, nei nerimo. Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad jų gyvenimas šitaip greitai subyrės, pasikeis iš esmės ir taps pilnas kartėlio ir pykčio?

— Lik sveika, — Dilanas uždarė lauko duris. Ji matė, kaip jis susikrovė krepšį, girdėjo, kaip pasakė išeinąs, bet neįstengė to suvokti, nors visa tai jau buvo įvykęs faktas.

Taip nėra , galvojo stovėdama hole. Taip nėra.

Ji nusisuko nuo durų ir išvydo Kreigą su Mole, stovinčius ir tyliai dėbsančius į ją. Susigėdusi nusigręžė nuo klausiančių akių ir pakėlė telefono ragelį.

Ji klausėsi, kaip Marko telefonas, ilgokai skambėjęs, persijungė į atsakiklį. Kur jis? Paskui prisiminė, kad jis prašė paskambinti, padėti ragelį ir paskambinti dar sykį. Ji nenoromis taip ir padarė, bet pasijuto it kokia nusikaltėlė.

Po antros skambučių serijos Markas atsiliepė, ir jos skausmas tuojau pat apmalšo. Ji pasijuto pakylėta ir apsvaigusi.

— Ar Dilanas išėjo? — paklausė jis.

— Taip...

— Gerai, jau atvažiuoju.

— Ne, palauk!

— Kodėl? — jo balsas staiga pasidarė nedraugiškas.

— Labai norėčiau tave pamatyti, — paaiškino ji, — bet ne šįvakar. Per greitai. Nenoriu vaikams kelti sąmyšio. Supranti, Dilanas prikalbėjo visokių siaubingų dalykų, pavyzdžiui, pasirūpinsiąs, kad aš negalėčiau jų auginti.

Stojo tyla, tada Markas tyliai paklausė:

— Tai tu nenori manęs matyti?

— Markai, už tai atiduočiau bet ką! Žinai, kad noriu, bet, man regis, bus geriau, jei pasišnekėsim rytoj. Kertu lažybų, tu gailiesi, kad buvai į tai įveltas, — sušniurkščiojo ir sukikeno Kloda.

— Neširsk, — pasakė, bet ji žinojo, kad jis tikrai pyksta.

— Užeik rytoj po pietų, — atsargiai pakvietė ji. — Norėčiau tave su kai kuo supažindinti.

Kitą popietę Markas atėjo pas Klodą, nešinas Barbe Molei ir dideliu raudonu sunkvežimiu Kreigui. Nors ir gavę dovanų, vaikai žvelgė į jį įtariai. Jautė, kad jų pasaulis yra siaubingai pakrypęs, ir šis atvykėlis juos trikdė. Norėdamas atremti jų priešiškumą, Markas kantriai žaidė su jais, rimtai šukuodamas Barbei plaukus ir kilimu stumdydamas Kreigo sunkvežimį. Toks pasiaukojimas truko valandą, bet kai prieš Molę su Kreigu atsidūrė maišelis saldėsių, jie net neprisilietė prie jo.

Praradusi viltį Kloda žiūrėjo, beveik nedrįsdama kvėpuoti. Galbūt reikalai pasitaisys. Gal viskas susitvarkys. Jos mintys nuklydo į ateitį. Tikriausiai Markas galėtų čia persikraustyti, mokėti paskolą, jai būtų leista pasilikti vaikus, paaiškėtų, kad Dilanas — pedofilas arba prekeivis narkotikais, todėl visi imtų jo nekęsti ir atleistų jai...

Kai Kreigas su Mole trumpam nukreipė nuo jų dėmesį, Markas tuo pasinaudojo ir švelniai ją palietė.

— Kaip jautiesi? — tyliai paklausė. — Drąsiniesi?

— Visi nekenčia mūsų, — nusijuokė Kloda pro ašaras. — Bent jau turime vienas kitą.

— Tas tiesa. Ar greitai sulauksiu tavęs lovoje? — sumurmėjo jis, paslapčiomis pakišdamas ranką po jos marškinėliais ir suimdamas krūtį, tą, kuri buvo toliau nuo vaikų. Jis sužnybo jai spenelį, ir iš aistros jos burna suglebo.

— Maaaammmyyyte, — Kreigas suklykė, atsistojo ir pamėgino nuo savo mamos nustumti Marką. Jis kaip pašėlęs ėmė daužyti jį naujuoju raudonu sunkvežimiu ir vožė jam į kairįjį kiaušį. Rimtai nesužeidė, tačiau to pakako, kad Marko pilvo ertmėje imtų sūkuriuoti šleikštulio verpetai.