Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Tedai, aš atsiprašau, — tarė Ešling pavargusiu balsu. — Maniau, kad užmezgei romaną su Kloda.

— Tikrai? — tamsus siauras jo veidas nušvito. Paskui jis skubiai susitvardė ir nutaisė rimtą ir orią miną. — Atnešiau tau popierinių nosinaičių. Sakoma, kad jos „puikios“.

— Padėk jas tenai. Šalia tų, kurias man parūpino Džoi.

Išgirdusi duryse trakštelint raktą, Liza atsikvošėjo iš apatijos ir stingulio. Matyt, vėl Ketė. Tačiau tai buvo ne ji, o Fransina.

— Sveika, — Fransina įnešė į miegamąjį putnų savo kūną. — Mama sako, kad turiu palaikyti tau draugiją.

— Man nereikia draugijos, — Liza vos įstengė pakelti nuo pagalvės galvą.

— Ar galiu pasimatuoti? — Fransina metė žvilgsnį į plunksnų boa.

— Ne.

Bet ji vis tiek apsisiautė juo pečius ir didžiuliame veidrodyje ėmė grožėtis savimi — apkūnia figūrėle su gėlėtomis aptemptomis kelnėmis ir geltonais sportiniais marškinėliais.

— Juk turėtum būti mokykloje, — pasiteiravo Liza.

— Ne, — paniekinamai ir išdidžiai atsakė Fransina. — Šiandien sekmadienis.

Negali būti , nusistebėjo Liza. Nebesupaisau , kuri dabar diena .

— Bet jei būtų ir ne sekmadienis ir aš nenorėčiau eiti į mokyklą, tai ir neičiau, — didžiuodamasi pasakė Fransina.

— Tačiau tada tau trūks išsilavinimo ir negausi gero darbo, — Lizai visai nerūpėjo, ar Fransina gaus išsilavinimą, ar ne, bet ji norėjo Fransiną suerzinti, kad išeitų.

— Man nereikia išsilavinimo. Dirbsiu merginų grupėje, o mano tėtis sako, kad mes visos storos kaip karvės. Štai! Gal parodyti savo šokio numerį?

— Ne. Tik atstok ir palik mane vieną.

— Ar turi stereoaparatūrą? — Lizos priešiškumas Fransinai buvo nė motais. — Ne? Gerai, aš paniūniuosiu. Dabar įsivaizduok, kad aš stoviu viduryje, o man iš abiejų pusių šoka po dvi merginas. Palauk, — Fransina greitosiomis pasiraitojo marškinėlius, parodydama vaikišką apvalų pilvuką.

— Koks ten auksinis ženklas ant tavo pilvo? — nors ir prislėgta bėdų, susidomėjo Liza.

— Tai auskaras, — tikino Fransina.

— Ne, tai ne jis.

— Pasižiūrėk, turėjau jį nusipiešti, — teisinosi mergaitė. — Mama sakė, kad tikrą galėsiu įsiverti, kai man sueis trylika, nors iki to laiko jau galiu būti mirusi, — liūdnai pridūrė ji.

Tada ji susikaupė.

— Vienas, du, trys, — stuktelėjo koja į grindis ir suskaičiavo iki trijų, paskui ėmė šokti. Dešiniąja alkūne dukart pabaksnojo į šalį, paskui — kairiąja. Du nelygūs šuoliukai dešiniąja koja, du — kairiąja, garsus pliaukštelėjimas per liulantį užpakaliuką, ir ji atsuko Lizai nugarą.

Nepaliaujamai niūniuodama ji ėmė kraipyti klubus, tūpdama vis žemiau ir žemiau prie grindų. Tokių tikslių judesių nebūtų įstengusi atlikti net egzotiškų šokių šokėja. Rangydamasi ji atsistojo, tada nevikriai šoktelėjo į priekį.

— Dabar geriausia vieta, — pratarė ji. — Ji ištiesė rankas ir ėmė sukti pečius ir kratyti plokščią krūtinę priešais Lizą. — Da da! — ji baigė, bandydama padaryti špagatą. Bet grindys liko beviltiškai toli.

— Nuostabu, — pagyrė Liza. Iš tikrųjų neįtikėtinas reginys.

— Ačiū, — Fransina buvo uždususi ir raudona iš pasitenkinimo. — Aš dar ir dainuosiu. Būsiu pagrindinė grupės dainininkė. Tada daugiau uždirbsiu. Ir kursiu dainas. Už jas gausiu dar krūvą pinigų.

Liza linktelėjo, pritardama jos sumanymui.

— Ir prekiausiu įrašais, būsiu atsakinga ir už tai, — pažadėjo Fransina. — Štai iš kur tikrieji pinigai, — ji metė Lizai griežtą žvilgsnį. — Kaip tavo gripas? Geriau?

— Ne. Eik namo.

— Ar valgai KitKat ?

— Ne.

— Ar galiu suvalgyti?

Liza įstengė išsiropšti iš lovos tik pirmadienį, kai reikėjo eiti į darbą, nes ūmai suvokė, kad gali jį prarasti. Išskyrus penktadienį, kai anksti išlėkė, daugiau negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį nebuvo nuėjusi į darbą. Ar apskritai kada nors yra taip buvę? Ji eidavo, užpuolus mėnesinių skausmams, galvos skausmams, kamuojant pagirioms ar nepavykus šukuosenai. Dirbdavo net per atostogas. Arba net tada, kai ją paliko vyras. Taigi ką ji mano daryti toliau?

Ir kodėl tai neteikia jai malonumo?

Ji visados būdavo tokia susitvardanti pamišėlė, kad neįstengė suprasti tų, kurios palūždavo, raudodamos palikdavo savo darbo stalą ir niekada nebegrįždavo. Bet ją kankino ydingas smalsumas, ar nepraras darbo, o jeigu taip atsitiktų, ar tai ją paguostų. Ar ji nepajustų palengvėjimo, tapdama visiška bejėgė ir neturėdama kitos išeities, kaip tik perduoti atsakomybę kitiems?

Na, greičiausiai ne. Ji negalėjo dirbti, ir tai jai nepatiko.

Ji turėtų eiti į darbą. Jos reikia tenai. „Kolin“ darbuotojų per mažai, kad galėtų sau leisti neiti, ypač kai nebėra Mersedes, o Ešling sugniuždyta. Bet jai tai nerūpėjo. Negalėjo rūpėti. Jos kūnas buvo pernelyg apsunkęs, o protas per daug pavargęs.

Galų gale ji sumojo, kad nori siusiuko. Grūmėsi su ta reikme, dėdamasi, kad to nenori, bet paskui buvo prispirta nuslinkti į vonios kambarį. Grįždama per virtuvę, pamatė skyrybų prašymą, gulintį ant stalo. Nuo penktadienio nė nežvilgtelėjo į jį, nebenorėjo jo matyti, bet suvokė, kad reikia.

Pasiėmė jį lovon ir prisivertė perskaityti. Turėtų nekęsti Oliverio. Po velnių, kaip jis drįsta skirtis su ja! Bet ko ji tikėjosi? Juodviejų santuoka žlugo, kitaip sakant, „negrąžinamai subyrėjo“.

Prašymas buvo parašytas pompastiška ir nesuvokiama kalba. Ir ji dar sykį pagalvojo, kad jai labai reikia advokato, nes nieko nesupranta. Ji vertė standžius lapus, stengdamasi ką nors suvokti, ir galų gale sumojo, kad Oliveris prašo skyrybų, remdamasis „neprotingu Lizos elgesiu“. Tie žodžiai ją įskaudino. Ji nepakentė būti kaltinama netinkamu elgesiu. Santuoka sužlugo ne dėl jos kaltės, piktinosi. Juodu tik norėjo skirtingų dalykų. Sumautas niekšas. Ji būtų galėjusi ir pati apkaltinti jį neprotingu elgesiu, jei būtų ėmusis iniciatyvos. Noras matyti ją basą, nėščią ir prirakintą prie virtuvės kriauklės — štai kas yra neprotingas elgesys.

Bet pyktis atlėgo, kai ji prisiminė, kad kaltinimas neprotingu elgesiu yra tik formalumas. Atvykęs į Dubliną, jis viską paaiškino: jiems reikėjo sugalvoti priežastį bylai, o ji ir pati būtų galėjusi iškelti jam bylą.

Kaip jis ir buvo minėjęs, pareiškime buvo pateikti penki pavyzdžiai. Praleistas jo tėvų trisdešimtas vedybų jubiliejus dėl jos įsipareigojimų darbe. Paskutinę minutę atšauktos jų atostogos Sent Lusijoje, nes ji turėjo dirbti. Apsimetinėjimas, kad ji neva norinti pastoti. Ji turi pernelyg daug drabužių.

Kiekvienas pavyzdys pjaustė ją it peilis. Išskyrus vieną: kad ji turi per daug drabužių. Liza suprato, kad penktam pavyzdžiui jam pritrūko argumentų. Išlaidos bus pasidalytos perpus, ir nė vienas nereikš pretenzijų dėl alimentų.

Matyt, ji turėjo pasirašyti kažkokį popierių, patvirtinantį, kad gavo dokumentus, ir nusiųsti Oliverio advokatui. Bet ji nieko nepasirašė. Ir ne tik todėl, kad visai nenorėjo paimti į rankas rašiklio. Suveikė labai stiprus savisaugos instinktas.

Pasigirdo beldimas į duris. Tiesą sakant, ji tyliai nusijuokė. Mintis, kad turės išlipti iš lovos, buvo ir neįtikėtina, ir juokinga. Ir vėl beldimas. Jai nė motais. Jokių galimybių, kad ji atsilieps. Lauke ėmė šurmuliuoti balsai. Kažkas pabeldė dar kartą. Iš tikrųjų, padaužė į duris. Tada sugirgždėjo keliamas pašto dėžutės skydelis.