Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Brangusis, turėsi išmokti dalytis, — tyliai pasakė Kloda.

— Nenoriu!

Po nejaukios pauzės Kloda tarė:

— Markai, tiesą sakant, šnekėjausi su Kreigu.

56

Liza susirietė ant grindų, gniauždama skyrybų prašymą. Depresijos banga, kuri nuo atvažiavimo į Dubliną tai priartėdavo, tai atsitraukdavo, galų gale užliejo jai protą.

Aš — nevykėlė , prisipažino ji. Aš — tikra kvaila nevykėlė. Mano santuokai galas.

Keista, bet jai niekados nė nebuvo atėję į galvą, kad taip gali atsitikti. Dabar ji tai skausmingai suprato. Todėl ir neturėjo savo advokato. Per visą tą laiką, kai juodviejų su Oliveriu santykiai ėmė po truputį irti, ji elgėsi nebūdingai sau. Juk visuomet buvo iniciatyvi ir veikli. Nemėgdavo atidėlioti. Bet kažkodėl ne šiuo atveju.

Na, dabar verčiau susiras advokatą.

Nors atkakliai tvirtino, kad Oliveris ją atstūmė, vis tiek labai norėtų nebesijausti taip... taip... kvailai. Oliveris paliko ją sausio mėnesį ir kažkur nuomojosi būstą, bet ir toliau mokėjo pusę jų paskolos. Tai nepanašu į žmogaus, trokštančio nutraukti ryšius, elgesį.

Jai šmėstelėjo prieš akis liūdnas jos, susigūžusios ant grindų, vaizdas. Apdujusi atsistojo ir akimirksniu pajuto nuovargį. Nuslinko iki miegamojo, krito į lovą ir užsitraukė antklodę. Nuo šilto antklodės prisilietimo susitvenkę joje jausmai pratrūko, ir ji puolė į netekties, nesėkmės ir — taip! — savigailos ašaras. Po perkūnais, ji turėjo teisę gailėtis savęs. Pažvelkit į visus tuos suknistus įvykius! Prie visko prisidėjo dar tai, kad ir Džekas atstūmė ją, nors šis dalykas nebuvo susijęs su skausmu, graužiančiu ją praradus Oliverį. Net Mersedes galbūt gavo darbą „Manhatan“, o aš, aš... Na ir ką ji galėjo padaryti? Tikrai nieko. Visada žinojo esanti bejėgė. Ir nors privertė Triks skambinti į parduotuvę tūkstančius kartų, medinės žaliuzės vis dar nebuvo pagamintos. Tokiais tempais turbūt nebus iš viso padarytos.

Jai reikėjo vimdomųjų. Gerai išauklėtos moters raudojimas pamažu virto kūdikio riksmu.

„... Užklupus ligai ir esant sveikiems..“ Ešling baisus sukrėtimas...“

„... Jaunikis gali pabučiuoti nuotaaaką...“

„...ji gavo darbą Niujorke...“

„.. gamykla uždaryta vasaros atostogoms...“

Bliaudama ji ištiesė ranką ir įsimetė į lovą dėžutę popierinių servetėlių.

Slenkant valandoms, šviesa už miegamojo lango priblėso ir parausvėjo. Kambarį užliejo tamsiai mėlyna prieblanda, vėliau — nakties tamsa, sumišusi su violetinėmis šviesomis, sklindančiomis iš miesto. Lizai kartkartėmis pratrūkstant garsia rauda, ėmė brėkšti perlų pilkumo aušra, o galų gale ėmė niūriai mėlynuoti rugsėjo dangus. Prasidėjus dienai, lauke ėmė girdėtis įvairiausi garsai, bet Liza ir toliau kiūtojo, nesijudindama iš vietos.

Vienu metu, gal popiet, kažkas įsibrovė į vatinę jos tikrovę. Liza išgirdo prieškambaryje triukšmą, žingsnius ir pašoko iš lovos. Pro miegamojo duris kyštelėjo Ketės galva, panaši į kvietinius dribsnius.

— Ką čia veiki? — Liza markstė raudonas akis.

— Šiandien šeštadienis, — atsakė Ketė. — O šeštadieniais visados ateinu tvarkyti jūsų namo.

Popierinių nosinaičių gumuliukai, išmėtyti ant pūkinės antklodės, akivaizdžiai bylojo apie liūdesį. Be to, Liza gulėjo lovoje, regis, nenusirengusi. Visa tai Ketei sukėlė didžiulį nerimą.

— Ar gerai jaučiatės?

— Taip.

Ketė ja nepatikėjo. Tada Lizai toptelėjo viena mintis.

— Aš sergu. Pasigavau gripą.

Ketė tučtuojau ėmė reikšti užuojautą. Ar ji nenorėtų 7- Up ?, Lemsip ar karšto viskio?

Liza papurtė galvą ir vėl įbedė į niekur nieko nematantį žvilgsnį. Ir taip visą dieną.

Gripas? Ketė svarstė. Negirdėjo, kad kas nors būtų juo susirgęs šiame rajone. Bet ar stebėtina, kad Liza, gyvendama tokioje nešvaroje, pasigavo kažkokį virusą? Ketė pradėjo švaros misiją virtuvėje nuo lipnių paviršių — ir kaip Liza tai sugeba? — valymo, paskui nukreipė dėmesį visai į kitus dalykus ir ėmė galvoti kitaip. Kas ji? Šventoji? Ir staiga viską suprato. Gripas? Liza neserga gripu. Dėl Dievo meilės, gripas čia būtų kur kas geriau.

Po kurio laiko Ketė grįžo į miegamąjį.

— Aš čia šiek tiek patvarkysiu.

— Ne, prašau, nereikia.

— Bet šitos paklodės sutrintos ir nešvarios, Liza.

— Man vis tiek.

Ketė išėjo, ir Liza išgirdo, kaip trinktelėjo lauko durys. Gerai. Ji liko viena.

Bet netrukus durys vėl atsidarė, ir pasirodė Ketė, nešina plastikiniu parduotuvės maišu.

— Cigaretės, saldumynai, bloknotėlis ir RTE Guide. Jeigu jums prireiktų ko nors iš parduotuvės, tik paprašykite. Jei negalėsiu aš, nueis Fransina, ji sako padarysianti tai be atlygio.

Fransina, kaskart eidama į parduotuvę Lizos pavedimu, dažniausiai gaudavo po svarą.

— Dabar einu į darbą, — tarė Ketė. — Kol dar neišėjau, gal norėtumėt puodelio arbatos?

Liza papurtė galvą. Bet Ketė vis tiek atnešė.

— Stipri saldi arbata, — reikšmingai pasakė ji, padėjusi puodelį šalia Lizos.

Liza susizgribo spoksanti į Ketės sportinius batus. Jie buvo nudrengti, o pilkai baltas plastikas ties kelties išlinkiu buvo sutrūkinėjęs. Ji skubiai išsitraukė kitą popierinę nosinaitę ir prispaudė prie akių.

Ešling, metusi paskutinį iššūkį, kad niekados neatleis Klodai, išėjo, vis dar pagrįstai kunkuliuodama iš pykčio. Dabar pas Marką.

Suakmenėjusiu veidu ji sparčiai, kone klupinėdama, žingsniavo miesto ir Marko darbovietės link. Į ją atsitrenkė vyriškis, skuodžiantis per minią dideliu greičiu, ir jų pečiai smarkiai susidaužė. Jis jau buvo nuėjęs, bet Ešling vis dar svirduliavo, jausdama, kaip smūgis dar įsiūbavęs jos kūną. Staiga jos pyktis sudužo it stiklinis žaisliukas, atlėgo ir pasidarė niekam nebereikalingas. Ją apkurtino miesto gausmas. Pypsėjo automobiliai, šmėkščiojo atšiaurūs, pikti veidai. Supama tokios aplinkos, ji netikėtai pasijuto saugi.

Pamiršo virpantį iš baimės kūną ir santykių aiškinimąsi su Marku. Šnekėtis su tokiu skystablauzdžiu negalėjo.

Kad ir kaip būtų, kas iš to pykčio? Ji nemokėjo pykti. Barėsi su Kloda vos prieš dvidešimt minučių, tačiau dabar buvo neįmanoma patikėti, kad šitaip pasielgė ji, Ešling.

Ji skubėjo namo, saugodama savo trapumą. Pasaulis buvo virtęs Jeronimo Boscho paveikslu: apskretę keliaujantys vaikai dainuoja dainas, kurių žodžių nemoka; du žmonės niurzga vienas ant kito, kad neužpildo tuštumos; bedantė nusigėrusi moteris grūmoja nematomiems priešams; tarpduriuose kėpso benamiai persikreipusiomis iš nevilties burnomis.

Benamiai!

O, kad nerasčiau Bū. O, kad jis nebūtų manęs apgavęs ir apvogęs. Tiesą sakant, ji nemanė, kad jis būtų galėjęs taip pasielgti, bet po tokios dienos buvo viskam pasirengusi.

Jis buvo išėjęs. Butą rado tokį, kokį ir paliko, tik ant stalo gulėjo padėkos raštelis. Ešling įsirangę į lovą. Tik šiek tiek pailsės, kad atsikvošėtų nuo smūgio.

Bet atėjus penktadienio vakarui, kai Džoi, atsirakinusi atsarginiu raktu, įėjo į jos butą, ji vis dar tūnojo lovoje. Džoi susirūpinusi įsiveržė į kambarį.

— Skambinau tau į darbą ir pasišnekėjau su Džeku Divainu. Jis papasakojo, kas įvyko. Man labai gaila, — Džoi apkabino Ešling, abejingai tysančią it suvyniotas kilimas.

Po pusvalandžio nedrąsiai atslinko Tedas. Juodu su Ešling nesišnekėjo tris savaites, nuo tada, kai Ešling klausinėjo apie kelionę į Edinburgą.