Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Gerai, — apsidžiaugė jis. — Vadinasi, metu rašyti straipsnį apie vyrų odos priežiūrą.

— Triks privertė. Tavęs ir Ešling nėra, Mersedes išėjo, taigi Triks tapo vyresniąja pagal pareigas „Kolin“ redakcijos darbuotoja. Valdžia atiteko jai. Ji jau ketina nusiųsti Bernardą veido masažui, norėdama patikrinti, ar gali jį pravirkdyti.

— Būsiu po valandos.

En route į vonios kambarį palįsti po dušu, kurio labai reikėjo, Liza prasliūkino pro miegamąjį ir buvo priblokšta karaliaujančios jame baisios netvarkos. Ir ką ji sau mano? Juk nebuvo toks žmogus, kuris, vos susidūręs su sunkumais, pameta galvą. Kitiems taip nutinka, taigi sėkmės jiems. Bet ne Lizai. Patinka jums ar ne, bet ji — gyvybinga kovotoja. Tai kas, kad jautėsi pažeista ir nelaiminga. Taip. Bet nervų pakrikimai buvo tarsi spalvoti kontaktiniai lęšiai: jie tiko kitiems, bet, tiesą sakant, ne jai.

57

Ešling apsivertė lovoje ir iš po savęs ištraukė telefoną. Miegojo su juo keturias dienas. Kokį šimtąjį kartą surinko Marko namų telefono numerį. Atsakiklis. Tada darbo telefoną. Balso paštas. Galų gale paskambino į jo mobilųjį.

— Vis dar neatsiliepia? — su užuojauta pasiteiravo Džoi, kai su Tedu priėjo prie Ešling lovos. Nuo jos sklido nosį riečiantis kvapelis.

— Ne. Dieve, o, kad jis atsilieptų. Labai norėčiau išgirsti keletą atsakymų.

— Jis — niekingas bailys. Nueik pas jį į darbą. Persekiok per spektaklius. Štai kas būtų iš tikrųjų gerai, — piktai sušvokštė Džoi. — Pagauta įsiūčio, galėsi jį sužlugdyti. Šaukdama, kad jis beviltiškas lovoje, kad jo daikčiukas yra...

— ... tikrai mažas, — užbaigė Ešling pavargusiu balsu.

— Norėjau pasakyti, strazdanotas, — pridūrė Džoi. — Bet pritariu, kad mažas.

— Ne. Jokiu būdu. Arba toks, arba toks.

— Gerai, pamiršk įtūžį. Bet gal nueik pas jį? Jei nori jį susigrąžinti, kodėl nekovoji dėl jo?

— Nežinau, ar noriu jį susigrąžinti. Šiaip ar taip, neturiu jokių šansų. Tik ne prieš Klodą.

— Ji ne tokia ir graži, — niršo Džoi.

Abi nesąmoningai atsisuko į Tedą, jis paraudo.

— Visai ne, — bjauriai sumelavo.

— Matai? — Ešling užsipuolė Džoi. — Jis mano, kad graži.

Stojo nejauki tyla, Ešling abejingai apsidairė. Šiame kambaryje kiurksojo nuo penktadienio popietės. Dabar pirmadienio vakaras, o ji išslinkdavo iš lovos tik trumpai apsilankyti vonios kambaryje. Norėjo išsimiegoti, kad galėtų atsigauti nuo smūgio, paskui rasti Marką ir išsiaiškinti, ką dar įmanoma išgelbėti. Bet kažkodėl visą tą laiką neįstengė išsiropšti iš lovos. Jai patiko joje tūnoti, galėjo čia ir pasilikti visiems laikams.

Tuščias žvilgsnis užkliuvo už krūvelės popierinių nosinaičių. Jos buvo nė nepajudintos. Kodėl ji neverkė? Dėl prislėgusio didžiulio liūdesio turėjo tampyti nepaliaujami verksmo traukuliai. Bet ji neišliejo nė vienos ašarėlės. Verksmo nė ženklo. Nei balse, nei veide. Ir jokio graudulio gumulo gerklėje.

Bet ji nebuvo sustabarėjusi. O, jei tik taip būtų buvę.

Ji kalbėjo iš lėto, labiau su savimi nei su anais dviem.

— Svarsčiau, ką padariau ne taip, bet nemanau, kad kalta esu aš. Nuolat klausydavausi naujų jo sumanymų. Buvau visuose jo spektakliuose. Na, beveik visuose, — ir tik pasižiūrėkit, kas įvyko, kai vieną sykį nenuėjo. Jis pasiglemžė geriausią jos draugę. — Dešimt kartų per dieną kartojau, kad jis geriausias, o kiti komikai — šlamštas.

— Net aš? — neryžtingai paklausė Tedas. — Ar jis mano, kad aš niekam tikęs?

— Ne, — sumelavo Ešling. Pirmą vakarą, kai susitiko su Marku, jis kalbėjo apie Tedą labai susižavėjęs, bet tik todėl, kad nežiūrėjo į jį rimtai, kaip suprato vėliau. Kai atsirado nedaug, bet nuoširdžių Tedo gerbėjų, Markas ėmė jį subtiliai kritikuoti. Gana gudriai, nes sumojo, kad Ešling nepakęs atvirų įžeidinėjimų, taigi leido sau išsakyti tokias pastabas: „Kaip Tedui Malinsui — gerai. Šiame spektaklyje mums reikia vieno arba dviejų nerimtų žmonių“. Kai Ešling galų gale suprato, kad jis iš tikrųjų žemina Tedą, jau buvo per daug įsijautusi į draugės vaidmenį, kad galėtų jam prieštarauti.

— Tai toks yra Markas Valentainas, — pasakė Džoi. — Jis — tikras savanaudis niekšas.

— Ne visai taip. Man buvo smagu jam padėti. Mudu tapom artimais bičiuliais, — tai ir skaudžiausia. Bet jis sutiko kitą, ir ji labiau patiko. Nuolatos taip būna.

— Ar nenujautei, kad kažkas klostosi ne taip? — paklausė Džoi. — Ar jo elgesys nebuvo pasikeitęs?

Ešling buvo skaudu galvoti apie nesenus įvykius, ypač kai viskas atsiskleidė, bet ji turėjo pripažinti:

— Paskutines kelias savaites, kai buvau labai užsivertusi darbais, jis buvo suirzęs. Maniau, dėl to, kad ilgėjosi manęs. Tik įsivaizduokit!

— Ar... hm... — Džoi neryžtingai mėgino subtiliai suformuluoti klausimą, bet suprato, kad nepavyks. — Ar smaginotės kaip visada?

Tedas užsidengė rankomis ausis.

— Ne, — atsiduso Ešling. — Tai būdavo vis rečiau. Ir vėl maniau, kad tai mano kaltė. Bet mudu mylėdavomės iki mano kelionės į Korką. Paskui jis dulkino mus abi. Kodėl Kloda užkibo? — nusistebėjo, tarsi būtų kalbėjusi apie muilo operos heroję.

— Gal ir ji nežinojo? — pasvarstė Džoi. — Jis galėjo jai pameluoti. O gal pasinaudojo tavimi, stengdamasis priversti ją palikti Dilaną, — per vėlai susivokė, kad labai žiauriai pasakė. — Atsiprašau, — nuolankiai pratarė. — Nepagalvojau... O kaip Kloda? Jei turėčiau rinktis Marką ar Dilaną, tikrai žinočiau, su kuriuo liksiu! O Dieve. Dar sykį atleisk. Klausyk, gal norėtum traškučių?

Ešling papurtė galvą.

— Ko nors užkrimsi? Šokolado? Spragintų kukurūzų? Dar ko nors? — Džoi parodė į gausybę saldumynų ant komodos.

— Ne, ir daugiau nieko nenešk.

— Ar ketini kada nors keltis?

— Ne. Jaučiuosi tokia... pažeminta.

— Nesuteik jiems malonumo, — ryžtingai tarė Džoi.

— Man atrodo, kad visi manęs nekenčia.

— Kodėl? Juk nepadarei nieko blogo!

— Regis, visas pasaulis atsisuko prieš mane, visur nebesaugu. Ir man labai liūdna, — pridūrė.

— Žinoma, kad liūdna.

— Ne, mane liūdina negeri dalykai. Ir liūdna dėl visų benamių žmonių, kurie kenčia šaltį ir alkį. Praradę orumą. Tai labai nužmogina...

Ji nutilo. Pagavo „ji visai kuoktelėjo“ žvilgsnį, kuriuo persimetė Džoi su Tedu. Jie manė, kad nuo sukrėtimo sutriko kai kurių jos kūno dalių veikla. Kaip jai gali rūpėti benamiai, kurių nėra net akyse mačiusi, kai jos pačios gyvenime įvyko tikra nelaimė? Jie neįstengė to suprasti. Bet vienas žmogus būtų galėjęs tai suvokti.

Ir Ešling, jei nebūtų buvusi tokia sustingusi, sudrebėtų iš siaubo. Taip jautėsi mano mama. Ir tada jai atsiskleidė pribloškiamas ryšys. Po velnių , man tikriausiai nervinis sutrikimas.

Kai Liza pasirodė darbe ir pamatė Džeką, neįstengė sutramdyti pykčio, kad jis ją atstūmė. Nepadėjo net gėlės.

— Kaip jautiesi? — įdėmiai pažvelgė į ją.

— Gerai, — pernelyg jautriai atsakė.

— Pasiilgom tavęs, — jo akys buvo malonios, bet ne guodžiančios, ir jos pyktis išgaravo. Ji elgėsi tiesiog vaikiškai.

— Ar nori pamatyti mano kūrinį apie odos priežiūrą? — jis padavė išspausdintą tekstą, kuriame buvo teigiama, kad Aveda priemonės „geros“, Kiehl — „geros“ ir Issey Miyake — „geros“.

Liza numetė lapą ant stalo ir, pritariamai mirktelėjusi, paragino: