Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Taip, — ji negalėjo įsivaizduoti, kad turės jėgų net pasakyti, kada tai bus.

— O kaip jautiesi dabar?

Ji delsė. Apie tokius dalykus nederėtų šnekėtis su savo viršininku, bet velniop, ar tai svarbu? Ar iš viso yra svarbių dalykų?

— Man labai liūdna.

— To reikėjo tikėtis. Santykiai nutrūko, prarasta draugystė.

— Ne tik tai, — ji stengėsi suvokti ją apėmusį sielvartą. — Man liūdna dėl viso pasaulio.

Ji žiūrėjo į Džeką. Ar jis laiko ją kvaiša?

— Kalbėk, — švelniai paragino jis.

— Matau tik liūdnus dalykus. Visur. Mes — vaikštantys sužeistieji, visa žmonija.

— Weltschmerz , — pasakė jis.

— Į sveikatą, — abejingai tarė ji.

— Ne, — tyliai nusijuokė jis. — Weltschmerz. Tai vokiškas žodis, reiškiantis „pasaulinį liūdesį“.

— Ar taip vadinasi ta būsena?

Ji suvokė, kad nėra pirmoji, taip besijaučianti. Žinojo, kad tą patį išgyveno ir jos motina. Bet, tiesą sakant, jei atsirastų žodis, kuris apibūdintų tą savijautą, daugybė kitų tikriausiai pajustų tą patį. Tai ją ramino. Džekas sušiureno baltą maišelį.

— Aš... tau kai ką atnešiau.

— Ką? Popierinių nosinaičių? Galėčiau atidaryti jų parduotuvę. Gal vynuogių? Aš nesergu. Tik, tik... jaučiuosi pažeminta.

— Ne, iš tiesų... tai sušiai.

Apstulbusi ji tylėjo. Paskui pratarė:

— Ar tu juokauji?

— Ne! Man pasirodė, kad susidomėjai tuo valgiu, kai mes atsinešėme jo į redakciją, — Ešling tylėjo, taigi jis kalbėjo toliau: — Pamaniau, kad jis galbūt tau patiks. Jame nėra nieko baisaus, net žalios žuvies. Jis vegetariškas: agurkas, avokadas, truputis krabų mėsos. Tai sušių pradinukams rinkinys. Galėčiau tau padėti...

Bet, išvydęs įtarią Ešling miną, atsitraukė.

— Hm, gerai. Tada tiesiog paliksiu jį tau. Tikiuosi, pasijusi geriau. Pasimatysim pirmadienį.

Kai jis išėjo, į kambarį atidrožė Tedas su Džoi.

— Kas tame maišelyje?

— Sušiai.

— Sušiai! Keistas dalykėlis.

Jie atsargiai apstojo ratu popierinį maišelį, tarsi jis būtų radioaktyvus.

— Ar galim užmesti akį? — galų gale paklausė Tedas.

Sulig Ešling ištartu „prašom“ jis ištraukė lakuotą juodą dėžutę ir sužavėtas įsistebeilijo į mažus ryžių ritinėlius, surikiuotus gražiomis eilutėmis.

— Nemaniau, kad jie taip atrodo, — pasakė Džoi.

— O kas čia? — Tedas parodė į sidabrinį paketėlį.

— Sojų padažas, — abejingai paaiškino Ešling.

— O šitas? — Tedas nulupo dangtelį nuo nedidelės polistireno dėžutės.

— Marinuotas imbieras.

— O anas? — jis parodė į žalios pastos krūvelę.

— Pamiršau pavadinimą, — niūriai prisipažino Ešling, — bet jis aštrus.

Dar šiek tiek atsargiai patyrinėjęs, Tedas griebė jautį už ragų.

— Paragausiu.

Ešling gūžtelėjo pečiais.

— Tai panašu į agurką, — jis įsikišo jį burnon. — Dabar dezinfekuosiu gomurį gabalėliu imbiero, paskui...

— Netinkamai valgai, — suirzo Ešling.

— Gerai, tada parodyk, kaip reikia.

58

Tylus beldimas į langą privertė Klodą pašokti ant kojų. Ją užplūdo laimė. Jis buvo čia. Ji nuskrido prie lauko durų ir tyliai jas atidarė.

— Gaidys gieda temstant, — pasakė Markas su stipriu rusišku akcentu.

— Ššššš... — ji perdėtu mostu priglaudė pirštą prie lūpų, bet abu netvėrė iš juoko ir pasitenkinimo.

— Ar jie miega? — sušnabždėjo Markas.

— Miega.

— Valio! — beveik pamiršo, kad turi tyliai elgtis. — Dabar galiu įveikti pavojingą kelią pas tave. — Jis įžengė į holą, stvėrė ją ir, jiems krizenant ir atsitrenkus į kabyklą, ėmė ją nurenginėti.

— Eime į priekinį kambarį, — pakvietė Kloda.

— Noriu tai padaryti čia, — šelmiškai pasakė. — Ant guminių batų ir mokyklinių kuprinių.

— Čia kieta, tu negali! — kai pažvelgė į apgavikiškai susiraukusį jo veidą, ją ėmė tampyti traukuliai. — Tu panašus į Kreigą.

Jis atkišo apatinę lūpą dar labiau, ir ji pratrūko dar smarkiau juoktis.

— Bet rimtai, — sušnabždėjo ji, — kas bus, jei vienas iš jų atsikels į tualetą ir pamatys, kaip mudu tąsomės ant holo grindų? Marš į priekinį kambarį!

Jis klusniai pasiėmė marškinius ir nubidzeno įkandin.

— Visas tas paslaptingumas man primena paauglystę. Labai seksualu.

Dilanas buvo įbauginęs Klodą dėl globos teisių, taigi ji nusprendė, kad Molė ir Kreigas neturi pamatyti jos lovoje su Marku. Bet šią savaitę Markas buvo užsivertęs darbais, taigi mylėtis dieną buvo neįmanoma. Jie galėjo tikėtis rasti tam laiko tik tada, kai vaikai užmigs. Taigi maždaug dvidešimt minučių per parą.

Ant sofos jie nuplėšė vienas kitam drabužius. Tada trumpam susidūrė jų žvilgsniai, ir Kloda atsiduso:

— Aš tokia laiminga matydama tave.

Penkios dienos, kai išėjo Dilanas, buvo keistos ir košmariškos. Kaltė ją plėšė į gabalus, ypač dėl to, kad vaikai nuolatos klausinėjo, kada parvažiuos tėtis. Ji gyveno it atsiskyrėlė: net motina širdo ant jos. Išgąsdinta griūties, kurią pati sukėlė, bauginamai nebekontroliavo savęs.

Siaubas atlėgdavo tik tada, kai ji būdavo su Marku. Jis buvo deimantas jos sumautame gyvenime. Tą posakį perskaitė kažkokiame romane apie moterį, atidariusią dizainerių sukurtų dėvėtų drabužių parduotuvę, ir įsiminė jį.

— Ne tokia laiminga kaip aš, matydamas tave, — Markas apžiūrinėjo nuogą jos kūną, paskui pakišo rankas po ja ir apvertė ant pilvo. Prieš įeidamas į ją, truputį, kone pagarbiai, luktelėjo. Praėjo bemaž savaitė, kai jie gali iš tikrųjų mylėtis. Šeštadienį popiet jis neturėjo jokios vilties. Kreigas, vožęs jam raudonu sunkvežimiu, neprileido Marko prie Klodos arčiau kaip per tris pėdas.

— Nagi, — ėmė maldauti Kloda dusliu balsu.

Markas keliskart perbraukė ranka per savo daikčiuką ir nutaikė jį tiesiai į jos ertmes. Nebuvo nieko geresnio kaip pirmas dūris.

Jie visada turėdavo labai mažai laiko, todėl tai juos dar labiau kaitindavo, ir jų mylėjimasis būdavo tiesiog pašėlęs: jam patikdavo vienu judesiu įeiti į ją iki pat galo, skverbiantis pro pusiau besipriešinantį minkštumą ir pasiekiant svaiginamą ekstazę. O jeigu jam pavykdavo išgauti iš Klodos duslų aiktelėjimą, kuris reikšdavo ir malonumą, ir skausmą, įsiaudrindavo dar labiau.

Tačiau šį sykį ilgas puikus jo dūris buvo sulaikytas pusiaukelėje, kai Kloda įsitempė, pusiau atsisėdo ir šnipštelėjo:

— Ššššš, — ji pakreipė galvą į lubas ir sustingo. — Man pasigirdo... Ne, — ji vėl atsipalaidavo: — Matyt, tikrai pasigirdo.

Jis įveikė likusį atstumą per akimirką, bet neįstengė atsikratyti jausmo, kad kažko neteko. Trumpai, bet siautulingai pasidulkinę, jie pakartojo tai dar sykį, tačiau dabar jau ramiau, jai gulint viršuje.

Apsipylusi prakaitu, tysodama ant jo Kloda sumurmėjo:

— Su tavimi aš laiminga.

— Ir aš su tavimi laimingas, — atsakė jis. — Bet ar žinai, kas padarytų mane dar laimingesnį? Tikra lova. Ši sofa — kankynė mano nugarai.

— Tiesą sakant, neturėtume tenai eiti. O jeigu jie pamatys tave?

— Gali užrakinti miegamojo duris. Eime, — išsišiepė jis. — Šįvakar man tavęs dar trūksta.

— Taip, bet... Ak, gerai, bet tu negali pasilikti nakčiai. Sutarta?

— Sutarta.

Daktaras Makdevitas sunerimo, išvydęs moterį, įžygiuojančią į jo kabinetą ir su grasinimais reikalaujančią prozako.