Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— O kaip kiti benamiai? Tie, kurie nepateko į nuotraukas?

Džekas liūdnai nusijuokė:

— Negaliu duoti jiems darbo.

Garsiai atsilapojo durys, ir į kontorą įžengė dabitiškai apsirengęs ir džiugiai šypsodamasis jaunuolis.

— Labas rytas, stovyklautojai! — pasisveikino jis.

— Kas jis? — nustebo Ešling, nužvelgdama dryžuotus plaukus, rausvas kelnes, persišviečiančius marškinėlius ir siaurą odinį švarką, kurį jis lupo nuo savo kūno.

— Robis, naujasis mūsų darbuotojas. Vietoj Mersedes, — atsakė Džekas. — Jis pradėjo dirbti ketvirtadienį. Robi! Susipažink su Ešling.

Robis bakstelėjo ranka į beveik nuogą savo krūtinę ir apsimetė nustebęs.

— Mažasis senis aš?!

— Tikriausiai jis — gėjus, — sušnypštė Kelvinas.

— Velniai griebtų, ne, Šerlokai, — sarkastiškai pasakė Triks.

Robis rimtai paspaudė Ešling ranką ir paskui aiktelėjęs puolė prie jos rankinės.

— Tikra Gucci! Man atrodo, kad išgyvenu mados akimirką.

Ešling įstengė dirbti, ir tai buvo netikėta. Tiesą sakant, jai ir nekrovė sunkių darbų. Be to, ant jos stalo tikrai nepateko vienas dalykas, kurį ji būtų turėjusi redaguoti, padėti redaguoti ar ką nors jame prirašyti, — tai Marko Valentaino mėnesinis straipsnis.

Į darbo pabaigą motina pasiėmė ją namo ir leido keliauti tiesiai į lovą.

Antradienio rytą, bakštinama, niukinama ir drąsinama motinos, ji vargais negalais atsikėlė iš lovos ir vėl nuslinko į darbą. Tas pats pasikartojo trečiadienio rytą. Ir ketvirtadienio.

Penktadienį Monika susiruošė į Korką.

— Verčiau jau važiuosiu. Tavo tėvas tikriausiai sudegins namą, jei nesulauks manęs. Gerk tabletes, nesvarbu, kad nuo jų jautiesi apkvaitusi ir norisi vemti. Be to, būtinai nueik pas psichologą, ir viskas bus puiku.

— Gerai.

Ešling nukėblino į darbą ir gan neblogai jautėsi iki vidurdienio. Bet į redakciją netikėtai įžengė Dilanas. Jį išvydus, jos šleikštulys padidėjo. Jis atnešė jai žinių. Žinių, kurių ji labai laukė, bet jos neišvengiamai suteiks skausmo.

— Ar gali išeiti priešpiečių? — pasiteiravo jis.

Jam pasirodžius visi sujudo. Tie, kurie nežinojo, kaip atrodo Markas Valentainas, susijaudinę ėmė žiopčioti: „Ar tai jis?“ tiems, kurie jį pažinojo. Ar tik jie netaps romantiško, aistringo susitaikymo liudytojais? Taigi buvo labai nusivylę, kai anie atsakė jiems lūpomis: „Ne, tai tos draugės vyras“.

Ešling imant rankinę, staiga susidūrė Dilano ir Lizos akys, jose blykstelėjo abipusis dviejų gražių žmonių susidomėjimas.

Dilanas buvo pasikeitęs. Visados būdavo patrauklus ir mielas. Bet ūmai jame atsirado viliojančio kietumo, atšiaurumo, išblaškyto žavesio. Apkabinęs Ešling per liemenį, jis išsivedė ją, o visų bendradarbių akys susmigo į dviejų žmonių, patyrusių neištikimybę, nugaras.

Juodu užsuko į artimiausią užkandinę ir rado staliuką kampe. Ešling nusprendė gerti tik dietinę kokakolą, o Dilanas užsisakė bokalą šviesaus alaus.

— Viskas šuniui ant uodegos, — atsiduso jis. — Už tai, kad buvau aną vakarą rimtai išjuoktas.

— Vis dar gyveni pas motiną? — paklausė Ešling.

— Taip, — su kartėliu šyptelėjo.

Taigi Kloda ir Markas kartu. Visa tai nepanėšėjo į trumpai trukusią beprotybę. Ji panoro gerai išsivemti.

— Kaip klostosi įvykiai?

— Nieko ypatinga, išskyrus tai, kad mudu nusprendėm, jog matysiuos su vaikais kiekvieną savaitgalį ir pasiliksiu nakvoti pas juos šeštadienio naktį, — susigėdęs jis prisipažino: — Pasakiau Klodai, kad lauksiu jos, ir išreiškiau viltį, jog visos jos kvailystės praeis. Bet, tiesą sakant, ji tvirtino mylinti tą šunsnukį. Vienas Dievas težino kodėl, — jis susimąstė. — Atleisk.

— Nieko tokio.

— O kaip sekasi tau ? — jis staiga susirūpino ja ir trumpam vėl tapo senuoju Dilanu.

Ji delsė atsakyti. O ką sakyti? Nekenčiu pasaulio, bjauriuosi, kad gyvenu, ryju antidepresantus, rytais mano motina turėdavo ant dantų šepetėlio užtepti man dantų pastos, o dabar, kai išvažiavo į Korką, nežinau, ar įstengsiu išsivalyti dantis.

— Gerai, — tarė ji.

Jis, regis, tuo suabejojo, todėl ji pakartojo:

— Iš tikrųjų gerai. Daugiau papasakok, kas ten vyksta.

Dilanas liūdnai iškvėpė:

— Labiausiai nerimauju dėl vaikų. Jie sutrikę ir prislėgti. Bet jie per maži, kad viską suprastų. O aš neturėčiau jų nuteikti prieš motiną, net jeigu ir jaučiu jai neapykantą.

— Tu nejauti jai neapykantos.

— Patikėk, Ešling, jaučiu.

Jo agresyvumas Ešling pasirodė graudus. Jis nekentė Klodos tik todėl, kad ją labai mylėjo.

— Galbūt visa tai praeis, — tarė Ešling, labiau vildamasi dėl savęs, o ne dėl Dilano.

— Taip. Palaukim ir pamatysim. Ar šnekėjaisi su kuriuo nors iš jų?

— Mačiau Klodą prieš dvi savaites... Tą penktadienį. Bet negalėjau susisiekti su... — ji delsė ištarti jo vardą, jai buvo skaudu. — ... Marku. Bandžiau jam prisiskambinti, bet jis neatsiliepinėjo į telefono skambučius.

— Galėjai paskambinti jam į namus.

— Ne.

— Gerai. Ir toliau oriai laikykis.

Ešling pasijuto labai nelaiminga. Iš tikrųjų buvo ne taip. Jai tiesiog sudiržo širdis.

Oliveris, grįžęs į Londoną, nepaskambino Lizai, kaip ir ji jam. Jie nebeturėjo ką vienas kitam pasakyti. Laukė advokatų ataskaitos apie finansinę jų padėtį, o po kelių mėnesių — ir galutinio sprendimo.

Liza šiaip taip stūmė savaitę, tačiau, nors ir darbavosi, jautėsi nekaip. Ji įstengė parengti spalio numerį, bet tas darbas priminė klijų kamuolio stūmimą įkalnėn. Ypač kai Ešling vaikštinėjo it koks zombis.

O Robis buvo puikus darbuotojas. Kupinas beprotiškų idėjų naujiems numeriams. Gausybė jų buvo pernelyg ekscentriškos, bet viena iš jų — fotosesiją S&M stiliumi buvo tikrai geniali.

Penktadienio vakare viską atidavus į spaustuvę, keli žmonės pakvietė ją išgerti. Triks, Robis ir net Džekas pasiūlė nueiti kur nors atšvęsti „spalio numerio užbaigimo“. Bet jie buvo jai labai įgrisę, taigi ji patraukė tiesiai į namus. Kai grįžo namo, prie durų paskambino Ketė. Regis, ji ėmė dažnokai užeiti. Jei ne Ketė, tai Fransina. Arba kas nors kitas iš gatvės.

— Ateikite šįvakar pas mus pavakarieniauti, — pakvietė Ketė.

Tokia mintis Lizą kone prajuokino. Paskui Ketė pridūrė:

— Valgysim keptą vištą.

Ir ūmai Liza susigriebė sutinkanti. Kodėl gi ne, svarstė ji, mėgindama pasiteisinti. Galėtų pradėti Skarsdeilo dietą, kurios jau seniai nebuvo laikiusis, o kepta višta puikiai tam tiko.

Po dešimties minučių ji įžengė į Ketės virtuvę, pilną garų kamuolių. Joje pešėsi vaikai. Ketė atrodė nusikamavusi.

— Mes beveik pasiruošę. Pamaišyk padažą, beviltiškas kvaily, — šie žodžiai buvo skirti Džonui, jos mielajam kelmui vyrui. — Ką gersit, Liza?

Liza jau žiojosi paprašyti taurės sauso baltojo vyno, bet Ketė užbėgo jai už akių:

— Sulčių? Arbatos? Pieno?

— Hm, ak, manau, pieno.

— Įpilk Lizai pieno, — Ketė spyrė Džesikai, besivoliojančiai ant grindų su Fransina. — Paimk gerą stiklinę. Visi prie stalo.

Liza pastebėjo, kad jai buvo prikrauta triskart daugiau nei kitiems. Ketė įdėjo jai į lėkštę keturias keptas bulves — net nespėjo pasakyti, kad jų nevalgo. Ji stengėsi apsimesti, kad jų nėra, bet jos atrodė labai viliojamai ir gardžiai kvepėjo... Dar šiek tiek pasigrūmusi su savimi pasidavė, ir pirmą sykį per dešimt metų į jos burną pateko gabalėlis keptos bulvės. Pradėsiu laikytis dietos rytoj.