Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Kiekvieną antradienį šeštą. Jei nenueisite, daugiau jokio prozako.

Šunsnukis!

Apatiškai sliūkinant pro barą, ji išgirdo šaukiant: „Ei, Ešling!“ Įkandin jos plumpino jaunas vyrukas — madų auka, apsiavęs absurdiškus batus. Netrukus ji atpažino, kad tai Bū. Jo plaukai žvilgėjo, veidas buvo atgavęs spalvą, ir ji staiga nusijuokė.

— Tik pažiūrėkit, — tarė gėrėdamasi.

— Einu į darbą, dirbu pamainoje nuo dviejų iki dešimt, — jis tučtuojau pradėjo trūkčioti. — Ar gali patikėti, jog ką tik tai pasakiau?!

Tada jis leidosi į perdėtas, kvapą gniaužančias padėkas.

— Toje televizijoje viskas puikiai klostosi. Gavau net avansą, taigi galiu gyventi bendrabutyje.

— O darbas ne per sunkus? — Ešling truputį nerimavo, kad Bū, gyvenęs be jokių apribojimų, neįstengs prisitaikyti prie drausmės ir atsakingo darbo.

Bū nusijuokė:

— Dirbant kurjeriu? Juokų darbas! Net su šiais batais.

— Šaunūs drabužėliai, — tarė Ešling, nužvelgdama per didelį švarką, baisius marškinius ir labai keistus jo batus. Jie priminė kažkokį ne šios planetos gyventojo apavą.

— Atrodau kaip kaliausė, — vėl ėmė juoktis Bū. — Blogiausias dalykas — batai. Kelvinas iš tavo kontoros atidavė man visus tuos beprotiškus daiktus, kurių pats nenorėjo, bet jie nors švarūs, o kai gausiu pinigų, nusipirksiu normalius drabužius. Palauk! Noriu dar sykį pakartoti tuos žodžius, — sučepsėjęs lūpomis, jis su pasimėgavimu ištarė: — Kai gausiu pinigų.

Jo džiaugsmas buvo užkrečiamas.

— Malonu, kad tau viskas taip puikiai sekasi, — nuoširdžiai pasakė Ešling.

— Na, o kam esu dėkingas? Tik tau, — Bū išsišiepė, parodydamas švarplę. Kelvinas neaprūpino jo nauju dantimi. — Ir ačiū Džekui. Jis ne iš kelmo spirtas!

Bū veide spinduliavo viltis, kol jis lūkuriavo Ešling pritarimo.

— Ne iš kelmo spirtas, — bet ji buvo sumišusi. Ir nuo kada Džekas Divainas pasidarė toks malonus?

— Ar girdėjai, kad ketinu daryti jam knygų apžvalgas? — prasižiojo Bū.

— E...

— Bet tegu eina švilpt. Daugiau nenoriu knygų apžvalgų.

— Hm...

— Noriu būti operatorium; Arba garso režisieriumi. Arba žinių pranešėju!

Grįžusi į kontorą, Ešling turėjo pasiryžti ir pasistengti įtikinti Lizą, kad antradieniais jai reikės išeiti iš darbo anksčiau.

— Daktaras nebeduos man prozako, kol nenueisiu pas psichologę.

Liza aiškiai nusivylė.

— Turėsiu tai suderinti su Džeku, o tu verčiau ateik anksčiau į darbą, kad atidirbtum valandas, — apmaudaudama pasakė ji.

Bet paskui Lizos susierzinimas praėjo. Ešling iš tikrųjų buvo puiki mergina.

O ji juk galėjo sau leisti parodyti gerą širdį. Man bent nereikia lankytis pas psichologę, patenkinta pagalvojo. Arba gerti prozaką.

61

Vieną šeštadienio vakarą, praėjus maždaug mėnesiui po pribloškiamų įvykių, Tedas vaidino savo spektaklį. Programoje buvo numatytas ir Marko pasirodymas.

— Tikiuosi, nesupyksi, — labai linksmai tarė Ešling, — bet palaikyti tavęs neateisiu.

— Nieko tokio, nesirūpink, visai ne, aš ir nesitikėjau!

— Bet kada nors juk turėsi pasirodyti visuomenėje, — pasakė Džoi.

Ešling gūžtelėjo pečiais. Puiki mintis.

— Tenai bus vien nepažįstami žmonės, — stengėsi meilikavimu ją palenkti Tedas, — tik draugai, kurių nepažįsti.

— Geriau pasakius, — įsiterpė Džoi, — nebus nepažįstamų žmonių, tik mylimieji, kurių dar nepažįsti.

Ešling niūriai prabilo:

— Nebus nepažįstamų žmonių, tik buvę mylimieji, kurių nepažįstu.

Ji ir toliau kentė įtampą, kol pamatė Tedą sekmadienį popiet. Ji labai stengėsi nepaklausti, bet galų gale jai ištrūko:

— Tedai, atleisk, bet ar jis tenai buvo?

Tedas linktelėjo, ir Ešling pasiteiravo dar tylesniu balsu:

— Ar jis klausinėjo apie mane?

— Aš nesišnekėjau su juo, — greitosiomis atsakė Tedas. Kodėl jis jautėsi taip, tarsi žengtų per minų lauką?

Ešling buvo nusivylusi. Tedas turėtų su juo pasikalbėti, kad Markas galėtų pasidomėti ja. Nors jeigu jis būtų šnekėjęsis su Marku, ji būtų pasijutusi išduota.

Ešling prisivertusi labai tyliai paklausė:

— Ar ji buvo?

Kažkodėl jausdamasis kaltas, Tedas vėl linktelėjo galvą.

Ešling nugrimzdo į niūrią nebylystę. Nors ir tikėjosi, jog bus kitaip, žinojo, kad Kloda ateis į spektaklį, nes Dilanas leisdavo šeštadienio vakarus su vaikais, taigi ji galėdavo eiti kur įsigeidusi. Ešling keikė savo atmintį, nuolat atgaminančią visas smulkmenas apie įsimylėjėlius. Dilanas viską jai išdėdavo. Verčiau būtų nieko nežinojusi. Tačiau to buvo neįmanoma išvengti, kaip ir niežų.

Vienišoje tyloje ji įsivaizdavo, kaip Kloda žiūri dievinančiu žvilgsniu į Marką, o šis — į Klodą. Tyla tęsėsi taip ilgai, kad Tedas buvo pradėjęs manyti esąs saugus ir kad daugiau klausimų nebus. Jis ėmė pamažu atsipalaiduoti. Per anksti! Ešling dusliu balsu paklausė:

— Ar panašu, kad jie eina vienas dėl kito iš proto?

— Ak, visiškai ne, — pasišaipė Tedas, nusprendęs neužsiminti, kad prieš savo spektaklį Markas pasakė: „Skiriu Klodai“.

Kai juos užklupo Kreigas, Markas apramino Klodą, sakydamas, kad septyniskart nusidėsi — vieną sykį atkentėsi. Dabar jis pasilikdavo kone kas naktį, ir reikalai klostėsi geriau, nei tikėtasi. Vaikai, regis, pripažino jį, ir kartais — kaip ir dabar — Klodai pasirodydavo, tarsi būtų įsiviešpatavusi darna.

Visi buvo susirinkę prie virtuvės stalo: Molė piešė gėles (tiesą sakant, ant stalo), Kreigas darė namų darbus, prižiūrimas Klodos, o Markas repetavo savo vaidmenis.

Ore tvyrojo santarvė, visi nuoširdžiai stengėsi.

— Kloda, ar gali pažiūrėti, kaip man sekasi? — paklausė Markas.

— Po dešimties minučių. Tik noriu baigti pamokas su Kreigu.

Po kiek laiko Markas nutraukė Klodą, kokį šimtąjį kartą rodančią Kreigui, kaip rašyti didžiąją „Q“.

— Ar dabar galiu suvaidinti, Kloda?

— Dar po dešimties minučių, brangusis, tada būsiu pasirengusi.

Paskui trinktelėjo virtuvės durys, ir Kloda pakėlė galvą. Kas atsitiko? Skubiai peržvelgusi visus, esančius virtuvėje, suprato, kad su trenksmais išdūmė Markas!

Tą vėlyvo spalio ketvirtadienio vakarą pusę aštuonių redakcijoje buvo likę tik Ešling ir Džekas. Džekas užgesino šviesą kabinete, uždarė duris ir stabtelėjo prie Ešling stalo.

— Kaip sekasi? — nedrąsiai pasiteiravo.

— Puikiai. Beveik baigiu straipsnį apie prostitutes.

— Ne, turėjau galvoje... apskritai. Su psichologe ir šiaip? Ar tai padeda?

— Nežinau. Galbūt.

— Kaip sako mano motina, laikas — geriausias gydytojas. Prisimenu, kai buvo sušlubavę mano širdies reikalai, maniau, niekuomet nebeatsigausiu...

Ešling nutraukė jį:

— Argi tavo širdis buvo sudaužyta?

— Tai tu manei, kad aš apskritai neturiu širdies!

— Ne, bet...

— Nagi, prisipažink, manei.

— Nemaniau, — ji turėjo nukreipti žvilgsnį, nes užkaitusį jos veidą iškreipė šypsena. — Ar tai Mei darbas? — smalsiai paklausė ji.

— Moters prieš Mei. Di. Mudu ilgai draugavome. Kai ji paliko mane, galų gale atsikvošėjau ir išsikapsčiau. Ir tu įveiksi krizę.

— Taip, bet Dženifer, mano psichologė, teigia, kad mane kamuoja ne tik žlugę širdies reikalai.

— O kas dar? — jis paklausė taip švelniai ir meiliai, kad ji susizgribo pasakojanti jam apie savo motinos depresiją, jos išmėgintus kovos su liga būdus ir pastangas ją įveikti.