Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Liaukis spardęs stalo koją! — užriko Ketė ant Loreno, mažiausio vaiko. Lorenas padarė grimasą, nustojo makaluoti koja, bet netrukus vėl paleido ją į darbą.

— Tu baksnoji mane alkūne, — pasiskundė Lizai Fransina.

— Atsiprašau.

— Neatsiprašinėk, — Fransina tučtuojau ėmė atgailauti. — Turėtum pasakyti, kad valgydama bent jau nečepsi.

— Taip, supratau.

— Arba kad nesi didelė stora rajūne, — paslaugiai patarė Džesika.

— Arba aš nesu tokia, kuri nuolat bezda, — pridūrė Liza.

— Taip!

Susigrūdus prie mažo virtuvės stalo, kaukiant televizoriui, visiems pasipuošus pieno ūsais, tikriausiai ir ji tokius turi, Lizą užplūdo prisiminimai.

Kokie? Ką jai priminė šie namai? Ir staiga suvokė, kad tie prisiminimai buvo toli gražu ne malonūs. Tai buvo tarsi jos namai Hemel Hempstede. Ankštumas, triukšmas, geranoriški barniai, ta pati atmosfera.

Po galais, kaip ji šitaip nusirito?

— Ar gerai jaučiatės, Liza? — pasiteiravo Ketė.

Liza linktelėjo galvą. Bet grūmėsi su didžiuliu noru pašokti nuo kėdės ir bėgti iš to namo. Ji buvo darbininkų klasės mergina, visą gyvenimą besistengianti ko nors pasiekti. Ir nors prabėgo tiek metų, paaukotų varginančiam monotoniškam darbui, siurbiančiam jos jėgas, apsimetinėjimui, pataikavimui, neleidžiant sau atsipalaiduoti, ji atsidūrė ten, kur ir pradėjo.

Užplūdus tokioms mintims, ji net prarado kalbos dovaną.

Tiesą sakant, Liza niekuomet nepagalvojo, dėl ko aukojasi, kai paspruko nuo savo šaknų. Atlygis už visa tai, regis, bylojo, kad buvo verta aukotis. Bet sėdėdama Ketės virtuvėje ji sumojo, kad to kerinčio gyvenimo, kurį buvo susikūrusi, neliko nė ženklo. Priešingai, ji gavo smarkų smūgį nuo tų, kurių neteko: draugų, šeimos, blogiausia — nuo Oliverio, ir dėl visiško nieko.

60

Atėjo vidurnaktis, Džekas Divainas buvo nusivaręs ir netekęs vilties. Jis kelias valandas slampinėjo Dublino gatvėmis, ieškodamas Bū, bet nesėkmingai. Jis jautėsi lyg itin prastas seklys. Išskyrus tarpdurius aplinkinėse gatvėse, supančiose Ešling namus, jis nė nenutuokė, kur jo ieškoti. Kur yra mėgstamos benamių vietos?

Valkatos, kurių jis klausinėjo, neigė pažįstą Bū. Galbūt jie iš tikrųjų jo nepažįsta, bet Džekas įtarė, kad jie šitaip elgėsi tik norėdami apsaugoti Bū. Ar jis turėjo įsprausti jiems dešimties svarų banknotą, papūsti į akis dūmų ir pasakyti: „Gal tai padės prisiminti?“ Ar taip nebūdavo Reimondo Čandlerio knygose?

Keiksnodamas savo nesugebėjimą orientuotis dideliame mieste, jis toliau šukavo gatves. Išsukęs iš pagrindinių, palandžiojo po skersgatvius, žvilgtelėjo į krovinių platformas... O gal ten jis! Ant išlankstytos kartoninės dėžės po paltu tūnojo galūnių krūva.

— Atsiprašau, — Džekas pasilenkė prie gniutulo, ir į jį pažvelgė smulkutis, liesas, labai jaunas veidelis. Pasirengęs gintis ir išsigandęs. Ne Bū. — Atsiprašau, — Džekas atsitraukė. — Atsiprašau, kad sutrukdžiau.

Jis vėl nupėdino į pagrindinę gatvę ir neteko jėgų. Vienam vakarui gana, rytoj pamėgins dar kartą. Traukdamas prie automobilio, ūmai išgirdo kažką šaukiant:

— Džekai! Aš čia.

Ant kirpyklos laiptų sėdėjo Bū ir skaitė knygą.

— Išėjai pamyžti? — paklausė Bū, iššiepdamas burną su švarple.

— E, ne, — Džekas buvo suglumęs, kad Bū jį rado. — Ieškojau tavęs kelias valandas.

— Ak, tai buvai tu , — kiek anksčiau DžonDžonas jį perspėjo, kad kažkoks vyrukas klausinėja apie jį. Jam buvo kilęs įtarimas, jog tai seklys — o kas gi daugiau? — bet nebuvo tuo tikras.

— Taip, aš, — Džekas pritūpė šalia Bū, ir staiga, tarsi peržengus nematomą liniją, į jį tvokstelėjo dvokas it šūvis iš šautuvo. Dėdamas milžiniškas pastangas, jis prisivertė į jį nereaguoti.

— Kas atsitiko? — Bū buvo atsargus. Jam patiko Džekas nuo tada, kai stabtelėjo ir pasišnekėjo su juo apie tas madų nuotraukas. Bet žmonės dažniausiai neieškodavo jo šiaip sau, nebent jis būtų patekęs į bėdą.

Bū iškvėpė dvokiantį orą. Džekas ieškojo tinkamų žodžių, kad jie nenuskambėtų globėjišku tonu. Nenorėjo pažeisti Bū orumo.

— Turiu problemą, — pradėjo Džekas.

Bū veidas pamažu, raumenėlis po raumenėlio, ėmė darytis neįžvelgiamas.

— Televizijoje, kurioje dirbu, yra laisva darbo vieta, ir aš ieškau į ją žmogaus. Tave man parekomendavo kolegė.

— Ką nori tuo pasakyti? — iš įtarumo Bū prisimerkė.

— Siūlau tau darbą. Jeigu jo norėtum, — paskubomis pridūrė.

Bū veidas demonstravo visišką nesupratimą. Tai peržengė jo patirties ribas.

— Kodėl? — galų gale pratarė jis. Žmonės retai kada elgdavosi su juo maloniai, taigi jis nebuvo linkęs tuo patikėti.

— Ešling sako, kad tu tiktum, o aš gerbiu jos nuomonę.

— Ešling... — jeigu ji kaip nors prie šito prisidėjo, gal tai nėra visiška apgavystė. Bet kas dar galėtų už to slypėti? Jis griežtai paklausė:

— Tu man pūti miglas, ar ne?

— Anaiptol. Gal ateitum pas mus į televiziją, tada tikrai patikėtum manimi.

— Ir jūs mane įsileistumėt?

Nuo tokių žodžių Džekui dilgtelėjo į širdį.

— Žinoma, įsileistame. Kaip kitaip padarytum darbą?

Tą akimirką Bū nebepakluso savo įgimtiems instinktams ir ėmė tikėti Džeku.

— Bet kodėl?.. — jo akys sublizgo, jis atrodė labai jaunas, tarsi vaikas. Džeko veide taip pat atsispindėjo jaudulys. — Aš niekados nesu turėjęs darbo, — nurijo seilę Bū.

— Na, ar ne laikas pradėti?

— Juk negaliu dykaduoniauti visą gyvenimą!

— Hm, taip, — Džekas nebuvo tikras, ar derėtų juoktis.

— Ak, pralinksmėk, — kumštelėjo jam alkūne Bū, šypsodamasis pro ašaras. — Ar aš turėsiu ne tik apžvelgti knygas, bet ir daryti kitus darbus?

— Hm... — Džekas buvo užkluptas visiškai netikėtai. — Ir kitus darbus.

Kitą rytą Džekas pranešė žinią Ešling, tarsi tai būtų dovana.

— Radau Bū ir pasakiau jam apie darbą televizijos kanale. Jis, atrodo, labai veržiasi dirbti.

— Puiku! — džiaugsmingas jos balsas visai nederėjo prie išblyškusio veido.

— Jis neturi kuo apsirengti, todėl pasakiau, kad nueitų pas Kelviną. „Madų skyriuje“ gausybė vyriškų drabužių, niekam nereikalingų, taigi galės ką nors sau prisitaikyti...

Ešling nuščiuvo. Ji vis dar nebuvo praliejusi nė vienos ašaros, bet šį sykį jau buvo arti to.

— Tu labai mielas, — tarė ji nuleidusi galvą.

— Matai, — Džekas atrodė sumišęs, — pirmiausia Bū manė mus norint, kad jis „Kolin“ apžvelgtų knygas. Kodėl?

Ji pakėlė galvą ir atpalaidavo pečius.

— Iš kur aš galiu žinoti? — staiga Ešling toptelėjo mintis, kad verčiau būtų to nesakiusi. Nuo tų žodžių Džeko veidu perbėgo šešėlis, ir ji liovėsi gūžčiojusi pečiais. Bet ji pagyvėjo. Ir pajuto baimę.

— Knygų apžvalgos? — ji stengėsi susikaupti, paskui prisiminė. — Vis duodavau jam kokią paskaityti. Knygų, kurių niekas nenorėjo, — paskubomis pridūrė: — Ir jis visuomet išsakydavo apie jas savo nuomonę.

— Na gerai. Nuo pirmadienio jis pradeda dirbti kurjeriu televizijoje. „Kolin“ knygų apžvalgos — Lizos reikalas. Bet mes visada galime jos pasiteirauti, — linksmai baigė.

Kloda, apsipylusi ašaromis, atidarė duris.

— Kas atsitiko? — aiktelėjo Markas.

— Dilanas. Jis — tikras niekšas.

— Ką jis padarė? — paklausė Markas, eidamas paskui ją į virtuvę. Jo veidas buvo įtūžęs.